Giedraičių giminė

Kitos reikšmės – Giedraičiai (reikšmės).

Giedraičiai
Hipocentauras
Pradininkas	Giedrius
Titulas	Kunigaikštis
Laikotarpis	XIII-XX a.
Šalys	LDK
Dvarai	Giedraičiai

Giedraičiai – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikų kunigaikščių giminė.

Kilmė

Kilę iš XIII a. – XIV a. sritinių Giedraičių ir jų apylinkių kunigaikščių. Pirmą kartą Giedraičių gyvenvietė paminėta 1338 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ir Livonijos ordino magistro pasirašytoje prekybos sutartyje. Giminės vardą pirmą kartą mini Hermano Vartbergės kronika 1375 m. Vienas valdų centrų – Videniškiai. Katalikai, nuo XIX a. buvo ir stačiatikių, nuo XX a. – protestantų. Save kildino iš minimo legendinio kunigaikščio Giedriaus, tariamo brolio. Manoma, kad anksti pripažino Mindaugo ir kitų Lietuvos žemės vyresniųjų kunigaikščių valdžią ir dėl to išlaikė titulą bei valdas ar jų dalį.

Hermanas Giedraitis (apie 1400 m. – prieš 1439 m. spalio 30 d.) – vienas pirmųjų aukštus mokslo laipsnius įgijusių lietuvių. XV a. šeši kunigaikščiai Giedraičiai studijavo Krokuvos universitete, kai kurie Karaliaučiaus universitete, Vokietijos universitetuose. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės 1528 m. sąraše yra 80 kunigaikščių Giedraičių. Ten yra atskiras „Registras kunigaikščių ir bajorų Giedraičių”, kurie karo metu turėjo statyti nuo 8 „dūmų” po vieną ginkluotą raitininką. 80 Giedraičių asmenų turėjo pastatyti 234 raitininkus. Matyt, ir kunigaikščiai, ir bajorai Giedraičiai nebuvo turtingi. 1567 m. Lietuvos kariuomenės sąraše buvo minimos 74 jų pavardės. Jų suskilimas į dvi šakas išsilaikė iki mūsų laikų. Rusijos imperijos valdžia 1865–1880 m. eilei Giedraičių dar pripažino kunigaikščių titulus.

Žymiausi Giedraičiai

• Mykolas Giedraitis (1420 m.–1485 m. gegužės 4 d.) buvo vienuolis.
• , XV a. pabaigoje pradėjusio Giedraičių Videniškių šaką.
  • Matas Giedraitis (Motiejus) XVI a. buvo LDK valstybinis veikėjas, diplomatas.
    • Žemaičių vyskupas, lietuvių raštijos veikėjas Merkelis Giedraitis.
    • valstybės bei karinis veikėjas Martynas Marcelis Giedraitis (Marcelalis).
      • studijavo Vilniaus universitete. Išspausdino eilių panegirikoje (Panegirika… lotynų kalba 1604 m.) Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui, jam tapus Vilniaus vaivada. Nuo 1617 m. buvo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovo dvariškis. Materialiai rėmė Panemunio Šv. Martyno ir Mauricijaus bažnyčią. Jam mirus baigėsi vyriškoji Martyno Marcelio (Marcelalio) Giedraičio linija. Aukštadvaris ir Baltadvaris buvo parduoti, Videniškiai XVIII a. atiteko dėdės Kasparo palikuoniams. Martyno Marcelio (Marcelalio) vaikaitis Jurgis Bialozoras XVII a. buvo Vilniaus vyskupas, LDK valstybės veikėjas.
      • ,
      • ir
      • 1757–1793 m. (?) buvo LDK kariuomenės lauko stovyklininkai.
    • (apie 1535 m.– apie 1602 m.) nuo 1550 m. studijavo Karaliaučiaus universitete. Kaip Kauno apskrities bajorų atstovas 1569 m. pasirašė Liublino unijos aktą. Iš jo palikuonių kilęs Žemaičių vyskupas, lietuvių raštijos veikėjas Juozapas Arnulfas Giedraitis. XVI a. antroje pusėje – XVII a. pradžioje ypač pasižymėjo Kasparo broliai.
      • Vladislovas Baltramiejus Giedraitis – kunigas, lietuvių raštijos darbuotojas.
    • Zigmantas Giedraitis.

Žemaičių vyskupijos kanauninkas:

• 1790–1795 m. buvo Lietuvos didysis raštininkas.
  
• Romualdas Giedraitis – vienas 1794 m. sukilimo LDK organizatorių ir vadų. Jo sūnus:
  
• (1790 m.–1855 m. Prancūzija) 1804 m. tėvo pasiųstas į Paryžių įstojo į V. Krasinskio vadovaujamą lenkų legioną. 1815 m. Vaterloo mūšyje, būdamas Napoleono I gvardijos kapitonu, buvo sunkiai sužeistas. Vėliau Prancūzijos kariuomenės generolas.
  
• (1795 m. kovo 19 d. – 1847 m. sausio 24 d.) – 1831 m. sukilimo organizatorius Telšiuose.

• Vyskupas Simonas Giedraitis XIX a. pirmoje pusėje buvo katalikų bažnyčios veikėjas,
  
• Steponas Jonas Giedraitis 1778–1802 m. buvo Žemaičių vyskupas. 1827–1877 m. 6 kunigaikščiai Giedraičiai iš Vilniaus ir Raseinių apskričių studijavo Tartu universitete.
  
• (apie 1806 m.–1884 m. gruodžio 31 d.) nuo 1832 m. buvo kunigas, 1825–1826 m. mokėsi Vilniaus universitete, 1826–1828 m. Žemaičių kunigų seminarijoje Varniuose, 1832 m. baigė Vilniaus vyriausiąją seminariją, 1836–1884 m. Veliuonos prepozitas ir klebonas, Žemaičių kapitulos prelatas dekanas, arkidiakonas, 1843–1883 m. Žemaičių vyskupijos vienuolynų vizitatatorius, Šv. Stanislovo III laipsnio ordino kavalierius.
  
• (apie 1825 m. Bijutiškis, Giedraičių valsčius – 1894 m.) 1844 m. baigė Bajorų institutą Vilniuje, 1848 m. – Sankt Peterburgo universitetą. 1863 m. sukilimo dalyvis, sukilėlių Vilniaus vaivada. Rusijos valdžios suimtas, kalintas Vilniuje, 1865 m. ištremtas į Sibirą, mirė grįžęs į Lietuvą. 1893–1907 m.
  
• buvo Seinų kunigų seminarijos rektorius.
  
• Antanas Giedraitis – pirmasis lietuvių geologas,
  
• Daumantas Pranas Giedraitis – gydytojas, medicinos istorikas,
  
• (Вера Игнатьевна Гедройц ; 1870–1932) – Chirurgas.
• (Владимир Цезаревич Гедройц ; 1873–1941) – Chamberlain.
• Juozas Giedraitis – Lietuvos Respublikos karinis veikėjas.

XX a. Giedraičių giminės garsiausi politiniai, kultūriniai ir visuomeniniai veikėjai:

• Jurgis Vladislovas Giedraitis (Jerzy Władysław Giedroyć, 1906–2000 m.), kėlęs Lietuvos klausimą sovietinės okupacijos metais, tapęs istorinio lietuvių ir lenkų susitaikymo iniciatoriumi, apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I laipsnio ordinu. XX a. pab.- XXI a. pr. tiria giminės istoriją ir finansiškai remia buvusių dvarų architektūros paminklų atkūrimą
  
• Mykolas Jonas Henrikas Giedraitis (Michał Jan Henryk Giedroyć).
• Tadeušas Giedraitis (Tadeusz Giedroyć, 1888–1941 m.), teisininkas, Lenkijos senato narys.

Nuorodos

• Giedraičių giminė^{[neveikianti nuoroda]}
• Zenonas Ivinskis: Giedraičių giminė Archyvuota kopija 2006-09-09 iš Wayback Machine projekto.
• Arimeta Vojevodskaitė: Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio tėviškė Archyvuota kopija 2005-12-28 iš Wayback Machine projekto.
• Genealogy of Giedroyc

Vikiteka: Giedraičiai (giminė) – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Šaltiniai

1. Algirdas Matulevičius, Antanas Tyla, . Giedraičiai (giminė). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 634 psl.