Gajus Marijus

Gajus Marijus (Gaius Marius, 157 – 86 m. pr. m. e. sausio 13 d.) – senovės Romos politikas ir karvedys, per savo karjerą išrinktas konsulu septynis kartus. Taip pat jis yra žinomas dėl romėnų armijos reformų, legionų reorganizacijos į atskiras kohortas, įsakymo bežemius piliečius šaukti į armiją.

Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Gyvenimas

Jaunystė

Gajus Marijus gimė 157 m. pr. m. e. Arpino mieste pietinėj Lacijaus daly. Romėnai miestą buvo užkariavę IV a. pr. m. e. pabaigoje ir gyventojams buvo suteikta Romos pilietybė be teisės balsuoti. Tik 188 m. pr. m. e. Arpinui buvo suteikta pilna pilietybė. Nors Plutarchas teigė, kad Marijaus tėvas buvo juodadarbis, tai netiesa, nes Marijus turėjo ryšių su Romos aristokratija, ėjo vietinės valdžios pareigas gimtajame mieste ir jis turėjo vedybinių ryšių su vietine diduomene. Visa tai rodo, kad jis gimė svarbioj vietinėj raitelių šeimoje. O sunkumai, su kuriais jis buvo susidūręs Romoj karjeros pradžioje, būdingi "naujam žmogui" (novus homo).

Yra legenda, kad Marijus, būdamas paauglys, rado erelio lizdą su septyniais paukščiukais. Kadangi ereliai buvo laikomi šventais Jupiterio, vyriausio romėnų dievo, paukščiais, tai buvo laikoma jo išrinkimo konsulu septynis kartus ženklu. Vėliau, būdamas konsulu, jis paskelbė erelį Romos Senato ir liaudies simboliu.

134 m. pr. m. e. jis tarnavo armijoje ir patraukė dėmesį. Neaišku, ar Marijus atvyko su Scipoinu Emilianu ar jau tarnavo demoralizuotoj Numantijos armijoj, kurios vadovavimą Scipionas perėmė. Atrodo, kad net tokioj ankstyvoj jo karinės karjeros stadijoj, jis turėjo politinių ambicijų Romoj. Jis dalyvavo vieno iš dvidešimt keturių specialių karo tribūno rinkimuose (pirmų keturių legionų tribūnai buvo išrinkti, kiti paskirti armiją surinkusio magistrato). Salustas teigia, kad rinkėjai jo iš matymo nepažinojo, bet už jį balsavo dėl jo pasiekimų.

Vėliau jis dalyvavo kvestoriaus rinkimuose pralaimėjęs rinkimus į vietinę Arpino pareigybę. Tai sunku interpretuoti. Tapimas kariniu tribūnu rodo, kad Marijus buvo susidomėjęs Romos politika dar prieš tampant kvestoriumi. Tikriausiai jis balotiravosi į vietinę valdžią, tikėdamasis užsitikrinti paramą gimtinėje, bet pralaimėjo. Marijaus veiksmai, būnant kvestorium, nežinomi.

120 m. pr. m. e. Marijus buvo išrinktas liaudies tribūnu kitiems metams. Jis laimėjo su paveldėto patrono (vėliau žinomo kaip Metelas Numidietis) parama. Metelai, nors nebūdami patricijais, buvo viena iš įtakingiausių to meto šeimų. Tai dar vienas įrodymas, kad Marijus buvo kilmingas. Būdamas tribūnu jis prisidėjo prie populiarų. Jis išleido įstatymą, apribojantį turtingųjų įsikišimą į rinkimus. Tuo metu magistratams rinkti, leisti įstatymus ir nulemiant teismines bylas buvo naudojami rinkimų biuleteniai, vietoj anksčiau buvusio žodinio balsavimo. Turtingieji vis tiek paveikė rinkimų rezultatus peržiūrėdami biuletenius. Marijus nusprendė susiaurinti koridorių, kuriuo rinkėjai turi praeiti norėdami balsuoti, kad apsaugotų rinkėjus nuo priekabiavimo. Išleisdamas šį įstatymą, jis susipyko su Metelais, kurie jam priešinosi.

Netrukus Marijus dalyvavo patricijų edilo rinkimuose, o pralaimėjęs plebėjų edilo, bet irgi nesėkmingai. Plutarchas teigia, kad abu pralaimėjimai buvo tą pačią dieną, bet dėl techninių priežasčių tai neįmanoma. 116 m. pr. m. e. jis vos laimėjo pretoriaus rinkimus (tikriausiai tapo šeštuoju iš šešių pretorių) ir iš karto buvo apkaltintas (rinkimų klastojimu). Marijus vos buvo išteisintas ir be reikšmingų įvykių buvo pretorium Romoj. 114 m. pr. m. e. Marijaus imperium buvo pertrauktas ir jis buvo nusiųstas valdyti , kur dalyvavo nereikšmingam kariniam konflikte. Jis tikriausiai buvo pakeistas 113 m. pr. m. e.

Jis negavo triumfo ir matyt nedalyvavo konsulo rinkimuose, bet vedė Juliją, Julijaus Cezario tetą. Julijų šeima buvo patricijų šeima, kuriai sunkiai sekės iškilti virš pretorių pareigų (tik vienakart 157 m. pr. m. e. per visą II a. pr. m. e. vienas Julijų buvo konsulu). Su šia santuoka, jis įgijo gan tvirtą politinį pagrindą. Iš sūnaus gimimo galim spręsti, kad vedybos įvyko apie 110 m. pr. m. e.

Metelo legatas

Metelai buvo Marijų paveldimi patronai ir nors Gajus Marijus su jais susipyko, kai buvo liaudies tribūnas, bet ne visam laikui, nes 109 m. pr. m. e. Kvintas Cecilijus Metelas jį pasiėmė kaip legatą žygyje prieš . Legatai iš pradžių buvo paprasčiausi Senato siųsti pasiuntiniai, bet generolai juos pradėjo juos naudoti kaip karininkus ir jie paprastai būdavo ištikimiausi generolų leitenantai. Salusto ilgam Metelo karinio žygio aprašyme kiti legatai neminimi, tad galim teigti, kad Marijus buvo Metelo dešinioji ranka. Metelas naudojosi Marijaus karine patirtimi, o Marijus tvirtinosi pozicijas konsulo rinkimams.

Dalyvavimas konsulo rinkimuose

108 m. pr. m. e. Marijus nusprendė dalyvauti konsulo rinkimuose. Jis paprašė Metelo leidimo vykti į Romą, bet jis pasiūlė persigalvoti ir dalyvauti rinkimuose su Metelo sūnumi (kuriam buvo tik dvidešimt metų, tad kampanija turėjo įvykti po dvidešimties metų). Po šio pokalbio Marijus praleido vasarą pataikaudamas kariams, taip smukdydamas karinę discipliną, ir aiškindamas Italijos pirkliams, kad jis sugautų Jogurtą per kelias dienas su puse Metelo karių. Abi grupės jį gyrė Romoje, teikdami, kad jis laimėtų karą greičiau už Metelą, kuris bandė metodiškai pavergti kraštą.

Esant tokioms aplinkybėms nenuostabu, kad Marijus buvo sėkmingai išrinktas konsulu 107 m. pr. m. e. Nesėkmingas ir oligarchijos milžiniškas kyšininkavimas davė progą jam pasireikšti, nes palyginus su korumpuotais valdininkais jis buvo dorybingas naujas žmogus, sunkiai kopęs karjeros laiptais. Tačiau remdamasis Lex Sempronia nuostatomis dėl konsulo provincijomis, kurios teigia, kad esančiais metais Senatas turi nuspręsti konsulo provincijas kitiems metams prieš rinkimus, Senatas nusprendė konsului neskirti provincijos, kuriai priklausė Jogurtos karas, konsului. Marijus apėjo šį nutarimą kaip buvo padaryta 131 m. pr. m. e. Tais metais kilo ginčas kas turėtų vadovauti karui su Azijoje. Tada tribūnas išleido įstatymą, leidžiantį karo vado rinkimus (precendentas šiai procedūrai buvo per ). Panašus įstatymas buvo paskelbtas 108 m. pr. m. e. ir Marijus buvo liaudies išrinktas karo vadu. Metelas labai nusiminė ir grįždamas į Romą nesusitiko su Marijum. Jam buvo suteiktas triumfas ir pravardė Numidietis.

Armijos verbavimas

Marijui reikėjo daugiau karių, tad jis pakeitė verbavimo procedūrą, tikriausiai nesuprasdamas šio poelgio prasmės. Tuo metu jokios tarnybos negalėjo eiti žmonės, kurie turėjo mažiau turto nei penktos cenzo klasės reikalavimai. Grakchai bandė suteikti teisę tarnauti tiems neturtingiesiems ir juos padaryti armijos dauguma. Panaikinant Grakchų 107 m. pr. m. e. reformas, turto cenzas tarnybai buvo sumažintas nuo 11 iki 3 tūkst. sestercijų. Marijus nusprendė verbuoti kareivius nekreipdamas dėmesio į turto cenzą. Nuo tada Romos legionus daugiausia sudarė vargšai piliečiai, kurių ateitis po tarnybos būtų užtikrinta, jei generolas galėtų jiems kaip nors suteikti žemės. Tad kariai turėjo didelį akstiną remti generolą kovoje su Senatu (t. y. oligarchija). Pats Marijus negavo naudos šios reformos, bet po dviejų dešimtmečių buvęs Marijaus kvestorius Lucijus Kornelijus Sula panaudos jį prieš Senatą ir patį Marijų.

Karas Numidijoje

Marijus suprato, kad karą ne taip lengva laimėti, kaip jis gyrėsi. Jis atvyko 107 m. pr. m. e. ir nustūmė Jugurtą į pietvakarius, link Mauretanijos. Tais metais jo kvestorius buvo Lucijus Kornelijus Sula iš patricijų giminės, kuriai atėjo sunkūs laikai. Manoma, kad Marijus buvo nepatenkintas, gavęs pavaldiniu pasileidusį jaunuolį, bet šis pasireiškė kaip geras karo vadas. 105 m. pr. m. e. Mauretanijos karalius Bokchas, Jugurtos uošvis ir priverstinis sąjungininkas, nerimavo dėl besiartinančių romėnų. Sužinojęs, kad su Roma galima susitarti, Bokchas įtikino Sulą atlikti pavojingą kelionę į jo sostinę, kur jam buvo išduotas Jugurta. Tai užbaigė karą. Kadangi Marijus turėjo imperium ir Sula buvo jo pavaldinys, Jugurtos paėmimo į nelaisvę nuopelnai priklausė tik jam, bet tai buvo Sulos nuopelnas ir jis vėliau tvirtino užbaigęs karą. Marijus buvo dienos didvyris, o Romai iškilo nauja grėsmė.

Kimbrai ir teutonai

Kimbrų atvykimas į Galiją 109 m. pr. m. e. ir jų pergalė prieš Marką Junijų Silaną sukėlė neramumus tarp romėnų nesenai užkariautų keltų genčių pietinėje Galijos daly. 107 m. pr. m. e. konsulas buvo visiškai nugalėtas Tigurino klano ir vyriausias išgyvenęs karininkas (, 132 m. pr. m. e. konsulo sūnus) išsaugojo armijos likučius tik palikęs pusę bagažo. Kitais metais (106 m. pr. m. e.) konsulas išžygiavo į Galiją ir užėmė maištaujantį Tolosa (Tulūza) miestą, kur iš šventyklų buvo paimta daug pinigų. Didžioji jų dalis paslaptingai dingo juos gabenant į Massilia (Marselis). Cepionas labai nesutarė su , naujuoju konsulu ir jo viršininku, nes jis buvo novus homo kaip ir Marijus.

Kimbrai ir teutonai (abi migruojančios germanų gentys) pasirodė prie Ronos, kai Cepionas, būdamas dešiniajame krante, atsisakė ateiti į pagalbą Malijui kairiajame. Ilgainiui Senatas privertė Cepioną bendradarbiauti, bet net persikėlęs per upę jis laikėsi atokiai nuo Malijaus. Iš pradžių germanai sutriuškino Cepiono armiją, o po to Malijaus 105 m. pr. m. e. spalio 6 d. . Kadangi romėnams už nugaros buvo upė, jie negalėjo atsitraukti ir žuvo apie 80 tūkst. karių. Šis pralaimėjimas dėl kilmingojo nesugebėjimo bendradarbiauti su nekilmingu talentingu generolu buvo paskutinis kantrybės lašas. Liaudies nepasitenkinimas oligarchija pasiekė viršūnę.

Buvimas konsulu

105 m. pr. m. e. Marijus buvo išrinktas konsulu dar jam esant Afrikoje. Rinkimai kandidatui nesant buvo neįprasti, bet po 152 m. pr. m. e. išleistas įstatymas reikalavo dešimties metų intervalo tarp dviejų konsulo kadencijų, be to yra įrodymų, kad 135 m. pr. m. e. išleistas įstatymas iš vis draudė antrą konsulo kadenciją. Bet nepaisant to, esant kimbrų grėsmei, Marijus buvo išrinktas konsulu. Įstatymas buvo panaikintas ir Marijus buvo išrinktas penkioms kadencijoms iš eilės (104 – 100 m. pr. m. e.). Jis grįžo į Romą 104 m. pr. m. e. sausio 1 d. ir šventė triumfą kare prieš Jugurtą, kuris pirmas ėjo procesijoje ir vėliau buvo nužudytas kalėjime.

Kimbrai žygiavo į Ispaniją, o teutonai malėsi šiaurės Galijoje, duodami Marijui laiko paruošti armiją. Vienas iš jo legatų buvo Sula. 104 m. pr. m. e. jis grįžo 103 metų konsulo rinkimams. Jis galėjo vadovauti armijai kaip prokonsulas, bet taip jo vadovavimas armijai būtų neginčytinas ir būtų išvengta konfliktų su galimais konsulais. Marijus gavo ko norėjo ir netgi atrodo, kad jo parama nulemdavo, kas bus išrinktas jo kolega. 103 m. pr. m. e. germanai neišvyko iš Ispanijos, o to meto Marijaus kolega mirė, tad jis turėjo grįžti į Romą, kad būtų išrinktas 102 m. pr. m. e.

Karas su germanų gentimis

102 m. pr. m. e. kimbrai grįžo iš Ispanijos į Galiją ir su teutonais nusprendė įsiveržti į Italiją. Teutonai turėjo vykti į pietus ir įsiveržti į Italiją palei Viduržemio jūrą, o kimbrai ketino pereiti Alpes iš šiaurės vakarų pusės per Brenerio perėją, o tigurinai (prie jų prisijungusi keltų gentis) turėjo kirsti Alpes iš šiaurės rytų pusės. Šis sprendimas buvo blogas. Germanai padalino savo karius, tad juos buvo lengviau nugalėti, nes romėnai galėjo pasinaudoti savo trumpesnėmis komunikacijų linijomis.

Pirmiausia Marijus turėjo reikalų su teutonais, kurie per Narbono Galiją žygiavo link Italijos. Jis atsisakė kautis, kur jie norėjo ir atsitraukė į (Gajaus Sekstijaus Kalvo 124 m. pr. m. e. įkurtą gyvenvietę), kuri buvo jų kelyje. Germanai užpuolė romėnus nepalaukę pastiprinimo ir 30 tūkst. jų žuvo. Po to Marijus paslėpė 3 tūkst karių pasaloje ir jie pasirodžius pagrindinėms teutonų pajėgoms puolė iš užnugario. Teutonai buvo visiškai sunaikinti.

Marijaus kolegai 102 m. pr. m. e. taip nepasisekė. Jis nesugebėjo sustabdyti kimbrų ir jie 102 m. pr. m. e. pabaigoje įsiveržė į Šiaurės Italiją. Marijus tuo metu ruošėsi rinkimams ir šventė triumfą prieš teutonus. Jis išžygiavo į šiaurę padėti Katului Cezariui ir 101 m. pr. m. e. vasarą įvyko Cizalpinėje Galijoje. 65 tūkst. barbarų buvo nužudyta, o likusieji paversti vergais. Tigurinai atsisakė planų įsiveržti į Italiją ir išvyko namo. Katulas Cezaris ir Marijus šventė bendrą triumfą, bet liaudies nuomone visi nuopelnai priklausė tik Marijui. Katulas Cezaris nutolo nuo Marijaus ir vėliau tapo vienu iš aršiausių jo priešininkų. Tarsi apdovanojant (pavojus buvo praėjęs) Marijus buvo išrinktas konsulu 100 m. pr. m. e.

Šešta konsulo kadencija

Tais metai buvo liaudies tribūnu ir mėgino įvesti reformas panašias į Grakchų. Jis siūlė nesenai kolonizuotas žemes atiduoti karo veteranams ir sumažinti valstybės parduodamų javų kainą. Senatas pasipriešino ir kilo smurtas. Senatas įsakė Marijui, kaip konsului, sustabdyti prievartą. Jis, nors radikalų draugas, pakluso ir numalšino riaušes dėl visuomenės saugumo. Po to jis iškeliavo į rytus ir pasitraukė iš politikos.

Italų karas

Kol Marijus buvo išvykęs ir jam grįžus kelerius metus Romoj vyravo santykinė taika. Bet 95 m. pr. m. e. Romoj buvo išleistas įstatymas išvarantis visus gyventojus, kurie nėra piliečiai. 91 m. pr. m. e. buvo išrinktas liaudies tribūnu ir pasiūlė išplėsti Senatą ir suteikti pilietybę visiems laisviems Italijos gyventojams. Po Druso nužudymo, kilo Italų karas tarp Romos ir Italijos provincijų. Marijus su Sula kovojo prieš maištininkus.

Sula ir Pirmasis pilietinis karas

Po Italų karo Ponto karalius nusprendė užkariauti rytines Romos provincijas ir įsiveržė į Graikiją. 88 m. pr. m. e. Sula buvo išrinktas konsulu. Senatui teko karo vadą rinktis tarp Marijaus ir Sulos. Senatas išrinko Sulą, bet asamblėja – Marijų. Marijui padėjo , kurio skolas jis žadėjo panaikinti. Sula atsisakė pripažinti asamblėjos sprendimą.

Sula išvyko į Nolą, kur jo laukė armija. Ten jis įtikino karius pasipriešinti asamblėjos sprendimui ir pripažinti jį vadu. Jam pavyko ir legionieriai užmėtė akmenimis asamblėjos pasiuntinius. Po to Sula su šešiais legionais išžygiavo į Romą, pradėdamas pilietinį karą. Tai buvo Marijaus nenumatytas įvykis, nes armijai žygiuoti į Romą neleido įstatymai ir tradicija.

Kai tapo aišku, kad Sula jėga užims Romą, Marijus bandė iš gladiatorių organizuoti gynybą. Marijus buvo nugalėtas ir pabėgo iš Romos. Sula ir jo rėmėjai Senate paskelbė mirties nuosprendį Marijui, Sulpicijui ir kitiems jo pasekėjams. Keli vyrai buvo nužudyti, bet Marijus, vos išvengęs mirties, rado prieglobstį Afrikoje.

Daugeliui romėnų nepatiko Sulos poelgiai, keli jo priešininkai net laimėjo rinkimus. 87 m. pr. m. e. (, Sulos rėmėjas, ir , Marijaus rėmėjas, buvo išrinkti konsulais). Sula buvo patvirtintas karo vadu ir išvyko su legionais į Rytus. ()

Septinta konsulo kadencija ir mirtis

Kai Sula buvo išvykęs į Graikiją, prasidėjo kova tarp Oktavijaus vadovaujamų optimatų ir Cinos populiarų. Marijus su sūnum ir Afrikoj surinkta armija grįžo į Romą padėti Cinai išvyti Oktavijų. Šįkart Marijaus armija įžengė į Romą.

Marijui įsakius jo kareiviai pradėjo žudyti Sulos rėmėjus, įskaitant Oktavijų. Jų galvos buvo rodomos Forume. Po penkių dienų Cina liepė jo drausmingesniems kariams žudyti plėšikaujančius Marijaus kareivius. Iš viso žuvo apie 100 kilmingųjų.

Senatas ištrėmė Sulą ir nauju karo vadu paskyrė Marijų. Cina buvo išrinktas antrai kadencijai, o Marijus – septintai. Bet, praėjus mėnesiui nuo grįžimo į Romą, Marijus mirė, sulaukęs 71 metų.

Palikimas

Cina buvo išrinktas konsulu dar dviem kadencijom ir žuvo per maištą, kai bandė vesti savo karius į Graikiją. Sula grįžo į Italiją 83 m. pr. m. e. ir, kilus antram pilietiniam karui, nugalėjo Marijaus sūnų prie Prenestės į rytus nuo Romos. Grįžęs į Romą, Sula pradėjo tokį terorą, dėl kurio nublanko visi ankstesni. Tūkstančiai senatorių, raitelių ir valdininkų, rėmusių Marijų, buvo nužudyti ar ištremti.

Marijus buvo sėkmingas Romos generolas ir reformatorius. Jo legiono struktūros reforma buvo efektyvi. Tačiau iš dalies jis buvo atsakingas už pilietinį karą. Jis nusižengė Romos konstitucinei tradicijai paneigdamas Sulos paskyrimą karo su Mitridatu vadu, o penkios teroro dienos grįžus į Romą yra jo kaltė. Romos respublika buvo sudraskyta Sulos ir Marijaus kovoje.

Romos konsulas
Anksčiau valdė: Servijus Sulpicijus Galba	Gajus Marijus (107 m. pr. m. e.) kartu su	Vėliau valdė:
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis

Romos konsulas
Anksčiau valdė:	Gajus Marijus (104 m. pr. m. e.) kartu su	Vėliau valdė: Gajus Marijus
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis

Romos konsulas
Anksčiau valdė: Gajus Marijus	Gajus Marijus (103 m. pr. m. e.) kartu su	Vėliau valdė: Gajus Marijus
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis

Romos konsulas
Anksčiau valdė: Gajus Marijus	Gajus Marijus (102 m. pr. m. e.) kartu su	Vėliau valdė: Gajus Marijus
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis

Romos konsulas
Anksčiau valdė: Gajus Marijus	Gajus Marijus (101 m. pr. m. e.) kartu su	Vėliau valdė: Gajus Marijus
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis

Romos konsulas
Anksčiau valdė: Gajus Marijus	Gajus Marijus (100 m. pr. m. e.) kartu su	Vėliau valdė: Markas Antonijus Oratorius
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis

Romos konsulas
Anksčiau valdė:	Gajus Marijus (86 m. pr. m. e.) kartu su	Vėliau valdė:
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis

Vikiteka: Gajus Marijus – vaizdinė ir garsinė medžiaga