Auksūdžio II piliakalnisPilaitės Alkos kalno vaizdas iš šiaurės vakarų pusėsAuksūdžio II piliakalnisKoordinatės 56 03 01

Auksūdžio II piliakalnis

Koordinatės

56°03′01″š. pl. 21°15′39″r. ilg. / 56.050207°š. pl. 21.260846°r. ilg.

Vieta

Kretingos rajonas

Seniūnija

Darbėnų seniūnija

Aukštis

2 m

Plotas

98 x 79 m

Naudotas

I tūkstantmečio I pusė

Žvalgytas

1948, 1992, 2013 m.

Tirtas

1923, 1940 m.

Registro Nr.

u. k. 5203 / AR485 /

Auksūdžio piliakalnis, vadinamas Pilale, Pilaite, Pilaitės kalnu, Pilaliu, Pilkalniu, Pilkalnio kalnu, Alkos kalnu (registrinis kultūros paveldo objektas: unikalus kodas – 5203; senas kultūros paminklo Nr. AR485) – piliakalnis Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Auksūdžio kaimo (Darbėnų seniūnija) vakarinėje dalyje, 0,71 km į šiaurės vakarus nuo kelio 218 Kretinga–Skuodas , Kulšės upelio kairiajame krante.

Pasiekiamas nuo kelio 218 Kretinga–Skuodas Auksūdžio kaimo vakarinėje dalyje pavažiavus 600 m vakarų kryptimi link Kulšės upelio.

Piliakalnis

Įrengtas aukštumoje. Pailgas pietryčių – šiaurės vakarų kryptimi, apie 98 m ilgio ir iki 79 m pločio, kiek aukštesnis ties šiaurės vakariniu galu. Aikštelė smarkiai deformuota bulviarūsių ir žvyrduobių. Šlaitai nuolaidūs, iki 2 m aukščio, statesni vakarų pusėje. Piliakalnis apaugęs medžiais, o pietrytinis jo galas nukastas.

Igno Jablonskio nuomone I tūkstantmečio I pusėje ant piliakalnio stovėjusi įtvirtinta senovės gyvenvietė, kurios gynybinio pylimo liekanų išliko aikštelės vakariniame pakraštyje. Gyvenvietę apleidus, piliakalnyje ir į šiaurę nuo jo esančioje aukštumoje veikė VII–XII a. kuršių kapinynas, vadinamas Pilale.

Teritorijos plotas – 0,8 ha.

0,3 km į šiaurės vakarus yra kapinynas, vadinamas Leišio kalneliu, 1,5 km į šiaurės rytus – senovės gynybinis įtvirtinimas, vadinamas Kūlių pilale.

Tyrimai

Valstybinės archeologijos komisijos medžiagoje nurodoma, kad apie 1923 m. Pilaitės kalną kasinėjo Vladas Nagevičius, radęs „nedidelius pamatus“. Buvo spėjama, kad jie nuo apgriuvusio pagonių aukuro.

1940 m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus darbuotojas Pranas Baleniūnas piliakalnio šiaurės vakariniame pakraštyje aptiko degintų kaulų, puodų šukių ir susilydžiusių žalvario dirbinių likučių.

1948 m. žvalgė Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (tyrimų vadovas Pranas Kulikauskas), 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (ekspedicijos vadovas Vilnius Morkūnas), 2013 m. – Julius Kanarskas.

Vietos gyventojai kalvą vadina Pilale, Pilaite, Pilaitės kalnu, Pilaliu, Pilkalniu, Pilkalnio kalnu, rečiau – Alkos kalnu. Pasakojama, kad pro kalvą einantys žmonės kartais paklysdavę, kad joje naktimis dega žvakelės, kad iš Pilaitės seniau išjodavęs ir pranykdavęs karys, kuris žmonėms nieko blogo nedarydavęs. Taip pat pasakojama, kad ant kalno veikusi pagonių šventykla, kurioje buvo deginamos aukos dievams. Nuo to, esą, kilęs Auksūdžio (vietos, kurioje aukojamos aukos) pavadinimas.

1972 m. piliakalnis paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu (AR485).

Šaltiniai

Bronius Dakanis. Auksūdžio archeologijos paminklai. – Švyturys (Kretinga). – 1992 spalio 10, p. 3
Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – Vilnius, 1975. – T. 2. – P. 32, eil. Nr. 40
Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. – Vilnius, 1998. – P. 57, eil. Nr. 4
Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 134, eil. Nr. 485

Nuorodos

Kultūros vertybių registras: Piliakalnis, vad. Pilale^{[neveikianti nuoroda]}
Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 1, b. 18. – L. 188–192, 194 Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.

[1] Bronius Dakanis. Auksūdžio archeologijos paminklai. – Švyturys (Kretinga). – 1992 spalio 10, p. 3

[2] Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – Vilnius, 1975. – T. 2. – P. 32, eil. Nr. 40

[3] Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. – Vilnius, 1998. – P. 57, eil. Nr. 4

[4] Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 134, eil. Nr. 485