Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų Jei galite pakoreguokite stilių kad tiktų enci
Augustinas Rotundas
| Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. |
Augustinas Rotundas (lenk. Augustyn Rotundus-Mieleski, lotyn. Augustinus Rotundus Mieliesius) 1520 m. Wieluń, Lenkijoje – 1582 m. kovo 20 d. Vilniuje, palaidotas Šv. Jonų bažnyčioje) – Renesanso humanistas, katalikas, eruditas, laikytinas pirmuoju profesionaliu Lietuvos istoriku. Už savo darbus ir nuopelnus valstybei 1568 m. gavo nobilitaciją (bajorystę).
Biografija
Augustinas Rotundas Mieleskis gimė, manoma, Lenkijoje Krokuvoje apie 1520 m. miestiečių šeimoje. Augustino Rotundo kilmė ir tautybė nėra tiksliai nustatyta, tačiau viena iš galimų kilmės įrodymų yra jo imatrikuliacija Vitenbergo universitete 1538 m., kur lotyniškai sakoma, kad jis kilęs a Velun („Augustinus Rotundus a Velun“). Be to, imatrikuliacijoje pažymėta, kad jis lenkas (polonus). Pradžioje mokėsi Vielunės kolegijoje, apie 1534 m. pradėjo mokslus vyskupo Jano Lubranskio įsteigtoje kolegijoje Poznanėje. Nuo 1539 m. mokėsi liuteroniškame Vittenbergo universitete. Vėliau išvyko į Krokuvą. Šiuo savo gyvenimo etapu Krokuvoje garsėjo ir kaip puikus poetas.
1544 m. Rotundas tampa Žygimanto Senojo kanceliarijos raštininku.
Nuo 1544 iki 1546 m. pavasario buvo Italijoje, kur, kaip galima manyti, padėjo studijuoti keliems lenkų didikų vaikams. Klausė paskaitų Paduvoje ir Bolonijoje, Feraroje gavo teisių (ir bažnytinės, ir civilinės) daktaro laipsnį.
Grįžęs į Lenkiją tęsė Žygimanto Senojo darbą kanceliarijoje, o po jo mirties 1549 m. tapo naujojo valdovo Žygimanto Augusto sekretoriumi.
Toliau būtų galima kalbėti apie kelis didžiausius Rotundo gyvenimo etapus.
Rotundas – katalikybės gynėjas
Dar gyvendamas Krokuvoje, aktyviai reiškėsi jos visuomeniniame gyvenime, karštai gynė katalikybę, piktinosi tolerancija kitatikiams. Rotundas reikalavo erezijas gydyti „ne pleistrais ar minkštinimais“, bet „skrodimu ir išdeginimu“. Ypač didelė pasipiktinimą Rotundui kėlė katalikų kunigai, perėję į protestantus – jis net nesisveikindavo su tais, kurie buvo perėję į protestantizmą.
Lenkijos vicekancleriui Maciejowskiui Rotundas turi būti dėkingas už pirmąją tarnybą – Wartos kleboniją, kurią gavo dar būdamas jaunas klierikas su žemaisiais šventimais. Vėliau, nuo 1558 m., jis gavo valdyti Stakliškių seniūniją. Tačiau Rotundas dvasininko karjeros nesiekė dėl, manoma, pažinties su būsimąja žmona Zofija, Krokuvoje tuo metu žinomo rūmų chirurgo Montano dukterimi. Antrą kartą, jau gyvenimo pabaigoje, Rotundas vedė Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus seserį. Toks susigiminiavimas buvo labai garbingas, bet santuoka truko neilgai.
Rotundas atvyko į Lietuvą jos sostinės ir viso krašto pakilimo laikotarpiu. Atvykus į Vilnių, prasidėjo naujas ir svarbiausias Rotundo gyvenimo etapas, pelnęs jam atminimą istorijoje.
Rotundas Lietuvoje - visuomenės veikėjas
XVI a. viduryje Žygimantas Augustas, perėmęs valdžią LDK ir įsikūręs Vilniuje po Barboros Radvilaitės mirties 1551 m., susidūrė su Lenkijos ir Lietuvos unijos problema. Reikėjo suvienodinti daug abiejų valstybių įstatymų, dėl to į savo dvarą valdovas sušaukė nemažai teisininkų - tikriausiai tai ir lėmė Rotundo iškvietimą į Lietuvą. Bet iš pradžių jis kartu su miesto valdžia sudarinėjo teismo proceso taisykles pagal Magdeburgo teisę. 1552 m. Žygimantas Augustas Rotundą paskyrė Vilniaus vaitu – valdovo atstovu miestiečių teismuose.
Rotundas dažnai lydėdavo valdovą į seimus Lenkijoje. Su šiais Rotundo dalyvavimais siejami 1565 m. išėję lenkų kalba parašyti publicistiniai dialogai „Lenko pasiklabėjimas su Lietuviu“.
Taip pat Rotundas dirbo komisijoje, kuri parengė Antrąjį Lietuvos Statutą. Iš pradžių buvo siūloma Antrojo Statuto tekstą surašyti dviem skiltimis – krašto kanceliarine (rusų) ir lotynų kalbomis. Lotyniškąją redakciją buvo pavesta Rotundui, tačiau buvo nuspręsta šios dalies atsisakyti. Vis dėlto lotyniškai parengtą Antrąjį Statutą jis įteikė valdovui Steponui Batorui.
Vilniuje Rotundas rūpinosi ir unijos reikalais. 1569 m. dalyvavo Liublino seime, kuriame buvo svarstomas ne tik unijos sudarymo, bet ir Antrojo Statuto klausimas – siekta jį priartinti prie lenkiškų įstatymų. 1588 m. buvo išleistas Trečiasis Lietuvos Statutas, kurio rengėjų komisijoje vėl buvo įtrauktas Rotundas.
Rotundas – pirmasis profesionalus istorikas
Rotundas suprato, kad jo Renesansinei tėvynei reikia istorijos.
Rotundas savo „Lietuvos kroniką, arbą istoriją“ pradėjo rašyti galbūt tada, kai 1555 m. lotynų kalba išėjo Kriomerio „Lenkijos kronika“ (kuria Radvila Juodasis ir kiti Lietuvos ponai piktinosi, kadangi ji padėjo lenkams siekti LDK inkorporavimo). Parašytą dalį Rotundas 1560 m. išsiuntė Radvilui Juodajam. Rašė tikriausiai iki Žygimanto Augusto mirties, paskui vėl pasinėrė į kovą už katalikybę, taigi veikalas taip ir liko nebaigtas. Po 1570 m. surinktą medžiagą perleido Motiejui Stryjkovskiui, kurį globojo, kai tas rašė pirmąją spausdintą Lietuvos istoriją „Kroniką“.
Aukštos pareigos ir įvairios atsakingos valstybinės užduotys liudija Rotundo veiklos pripažinimą. Dėl to jam buvo įteikta nobilitacija (bajorystė), patvirtinta 1568 m. Gardino seime, ir jis buvo priimtas į herbą „Rolą“. Nuo to laiko vartojo dvigubą pavardę – Rotundus Mieleski.
Išgyvenęs Lietuvoje daugiau kaip trisdešimt metų, Rotundas mirė 1582 m. Vilniuje. Palaidotas Šv. Jonų bažnyčioje.
"Lenko pasikalbėjimas su lietuviu"
„Lenko pasikalbėjimas su Lietuviu“ yra vienas žymiausių Renesanso laikų Lietuvos publicistinių veikalų, o „Pasikalbėjimo“ stilius yra intelektualinės publicistikos pavyzdys. Manoma, kad veikalas galėjo būti parašytas kelių autorių, tačiau M. Ročka ir I. Lukšaitė mini tik A. Rotundo ir A. Volano pavardes. „Pasikalbėjimas“ parašytas to meto svarbiausio politinio įvykio – Liublino unijos – išvakarėse, kaip Lietuvos visuomenės atsakymas į lenkų autoriaus Stanislovo Ožechovskio paskvilį „Quincunx“ („Penktainis“ arba „Piramidė“). Tai buvo ne tik atsakymas, tačiau ir atkirtis lenkų publicisto komentarams – Ožechovskis LDK ir Lenkijos Karalystę palygina vergo ir pono (servus et dominus) pavyzdžiu, sakydamas „šeimininkystė ar kunigaikštystė, negali būti pavadinta karalyste, nes jos yra nelaisvė“. Kitaip tariant, kunigaikštystės savybė yra nelaisvė, karalystės – laisvė. Rotundas pasielgia labai etiškai ir pagarbiai, rašydamas „Pasikalbėjimą“ siekia abipusės darnos – juk tik lygybės sąlygomis įmanomas Liublino unijos pasirašymas.
Pirmoji diena
„Lenko pasikalbėjimas su Lietuviu“ pradedamas Lenko žodžiais, kuriuose akivaizdžiai atsispindi Ožechovskio „Quincunx‘o“ kontekstas. Lenkas iškelia Liublino unijos pasirašymo klausimą, karalystės laisvės ir kunigaikštystės nelaisvės problemą. Esą tik susijungę su Lenkija, lietuviai savo valstybei galės suteikti tobulumo. Lietuvis nepuola „brolių“; jis kalba apie nesusikalbėjimą, vieni kitų nesupratimą, kas yra būtina, siekiant santarvės. Vertybiškai stipriai Lietuvis atsiliepia ir apie laisvę – „mes norime laisvės, kuria Dievo valia seniai džiaugiamės“.
Tiek Ožechovskis, tiek Rotundas buvo uolūs katalikai, tačiau jų laisvės sampratos gerokai skiriasi. Jeigu Ožechovskis apie laisvę kalba tik statuso lygmeniu (karalystės), tai Rotundas čia mini Dievą ir Dievo valią (minimas Lietuvos Krikštas, kuriuo ir yra įgaunama laisvė). Ožechovskis „Penktainyje“ lietuvius laiko vergais būtent dėl sosto (kunigaikščio) paveldimumo; esą lietuviai ne renka valdovą, o tik paveldi, ir šiuo klausimu lenkai yra viršesni. Kalbant apie laisvę ir nelaisvę, karalystę ir kunigaikštystę, Lietuvis labai taikliai prabyla apie Lenkijos kunigaikštį Mešką, „kurio valdoma Lenkija apsikrikštijo ir, būdama, kunigaikštyste, amžiams gavo laisvę“. Kaip laisvos valstybės sąlyga iškeliama įstatymo svarba („kur nėra įstatymų, kur žmogus, o ne įstatymai įsakinėja, ten tarsi belua [žvėris] karaliautų“).
Išsiaiškinti Ožechovskio įžeidimus yra svarbus uždavinys abiem pusėms, norint ne tik santaikos, bet ir tiesos.
Galima būtų išskirti svarbiausius aspektus, išryškėjančius „Pasikalbėjime“:
- Lietuvos nelaisvė, kurią gali išgelbėti tik Lenkijos „laisvė“ (LDK laisvė apginama – taip paneigiama Ožechovskio laisvės samprata (kunigaikštystė irgi yra laisva ar gali būti net laisvesnė už karalystę); stipri pozicija).
- Įstatymų svarba.
- Kitatikiai (šaknys; visa tai iš nepagarbos, apsileidimo).
- Visuomenės gerovė.
- Atsakomybė ir pareiga ateičiai (kalbama apie protėvius išsaugojusius laisvę, kuria rūpintis turi ateinančios kartos).
- Unija (jai dar nepasiruošta, nėra abipusio supratimo, susikalbėjimo).
Antroji diena
Lietuvis siūlo pasikalbėti apie tai, kuri valstybė laisvesnė: ar turinti paveldimą valdovą, ar renkamą?
Remdamasis N. Makiaveliu įrodo, kad valdovas, paveldėjęs valdžią valstybėje, kurioje yra gimęs, yra tinkamesnis ir naudingesnis, negu iš kitur atvykęs. Valstybei tinkamiausias ir naudingiausias tas valdovas, kuris pasižymi meile valstybei ir pavaldiniams. Žmogus iš prigimties labiau myli savą, negu svetimą, jei prigimtis nesugedus. Taip pat ir valdovas tuos pavaldinius labiau myli, tarp kurių pats yra gimęs.
Kalbant apie kunigaikščių dorybingumą, garbingumą, daromas ekskursas į seniausią Lietuvos istoriją. Remdamasis kai kuriais Vidurinio sąvado ir galbūt Plačiojo sąvado teiginiais, lenkų ir vokiečių kronikomis, savo paties samprotavimais, Lietuvis pabrėžia labai svarbius valstybei atributus: romėnišką lietuvių tautos ir Lietuvos vardo kilmę, iš romėnų paveldėtą Kentauro herbą, narsumą simbolizuojantį valstybės herbą Vytį, taip pat atpasakoja valdovų ir didikų generacijų istoriją iki Gedimino, akivaizdžiai ryškinamos Lietuvos politinės tendencijos.
Lietuvis galų gale pareiškia, kad džiaugtųsi, jei Lietuva ir Lenkija būtų unum, bet ar gali būti vienovė iš skirtybių?
Lietuviui kliūva religinis Lenkijos susiskaldymas.
„Veikiai neliktų kam jungtis, nes ta nelaboji pikta sekta visą valstybės sveikatą išsunktų. <...> Kur nėra vienybės su dievu, ir tarp žmonių nebus vienybės.“
Lietuvis siūlo lenkams pirma suvienyti savo tikėjimą, ir tik tada Lenkija ir Lietuva galės būti vienu kūnu.
Kiti darbai
Lietuvos Statutas
Kaip teisininkas, Rotundas redagavo trečiąjį (1588 m.) Lietuvos Statutą, o antrąjį (1566 m.) Lietuvos Statutą jis išvertė į lotynų kalbą (1576 m.).
Vertimo pradžioje A. Rotundas įdėjo ir savo paties parašytą tekstą Epitome principum Lituaniae („Trumpas Lietuvos kunigaikščių aprašymas“), kuriame trumpai išdėstė lietuvių kilmės iš romėnų legendą. Romėnai esą atvykę į Lietuvos kraštą, valdant Neronui, vadovaujami Publijaus Libono, kuris „neteisingai iškraipius jo vardą, istorijoje imtas vadinti Palemonu“. Toks vardo pasirinkimas, matyt, nėra atsitiktinis: iš Libono kildinama Livonija, o tai savo ruožtu leido teisėtai priskirti Livonijos žemę LDK.
Rotundas konspektyviai išdėsto Lietuvos didžiųjų kunigaikščių genealogiją nuo legendinio Libono iki neseniai išrinkto karaliaus Stepono Batoro, kurio „išmintis, teisingumas ir narsa tokia didelė, kad greitai jo valdoma Valstybė taps laiminga ir saugi“.
Prakalboje laikomasi pažiūros, kad lotynų kalba yra teiktinesnė už rusų kalbą. Rotundas norėtų, kad lotynų kalba ne tik būtų vartojama mokyklose, teismuose, bet kad ir privačiame gyvenime ji užimtų žymesnę vietą. Jis pasisako prieš lietuvius, kurie niekina savo lotyniškos kilmės kalbą ir šneka bei rašo lenkiškai.
Laiškas Steponui Batorui
Augustinio Rotundo lotyniškas laiškas valdovui Steponui Batorui yra reikšmingas kūrinys, kuris buvo nusiųstas kartu su lotynu kalba parašyta „Lietuvos kunigaikščių istorijos santrauka“ bei Antrojo Lietuvos Statuto vertimu į lotynų kalbą.
A. Rotundas tarp kitų Stepono Batoro dorybių iškelia jo troškimą pažinti savo valstybės įstatymus. Laiško autoriui tai buvo labai svarbu. Rotundas tikisi, kad valdovas perskaitys ir lietuviškus įstatymus - Antrąjį Lietuvos Statutą, kurį iš rusėnų kalbos perdirbęs į lotynų. Jis aiškina Steponui Batorui, kad Statutas surašytas rusėnų raidėmis ir kalba, bet rusėnai daugiažodžiauja ir pripainioja, o juk Ciceronas mokė, kad būtinas glaustumas ir kalbėjimas sentencijomis, taip pat Dievas Mozei davė Dešimt Įsakymų, sutalpintų į dvi lenteles.
Lotynų kalbos tobulumas, jos pranašumas prieš rusėnų kalbą leidžia Rotundui kelti svarbiausią laiško problemą - būtina Lietuvos valstybei grąžinti lotynų kalbą, nes lietuviai savo kilme yra lotynai, kilę iš Italijos. Šios Rotundo mintys sutampa su Mykolo Lietuvio teiginiais, pareikštais jo lotyniškame traktate „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ (De moribus Tatarorum, Lituanorum et Moschorum).
Rotundo laiške Steponui Batorui rašoma, kad lotynų kalbą Lietuvoje dera vartoti visur: įstatymuose, privilegijose, ediktuose, teismuose, sutartyse ir kasdieniame bendravime. Pasak jo, ir pirmieji raštai, įvedantys krikščionybę Lietuvoje Jogailos ir Vytauto laikais, taip pat buvo rašomi lotyniškai - senųjų protėvių kalba.
A. Rotundas kovojo už lotynų kalbos „atstatymą“ Lietuvoje. Toks noras pakeisti oficialią rusėnų kalbą Lietuvos valstybėje lotynų kalba buvo būdingas dalies humanistų lietuviškos orientacijos srovei. Pamatą tam, rašo Rotundas, padėjo Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius, pakvietęs į Lietuvą jėzuitus ir įsteigęs Vilniaus jėzuitų kolegiją.
Rotundas siekia, kad ir rusėnai sugrįžtų prie meilės lotynų kalbai, nes kilmingiausieji iš rusėnų yra tos pačios romėniškos kilmės kaip ir lietuviai. Čia A. Rotundas turi galvoje daugiausia Algirdaičių kilmės stačiatikišką rusėnų diduomenę. Laiško autorius norėtų „atlietuvinti“ kilmingus rusėnus. Taip jis aprėpia visą LDK diduomenę ir bajoriją, kreipdamas ją etnopolitinės tautos linkme. Kaip žinome, istoriniai procesai buvo sudėtingi, dalis rusėnų diduomenės, integruodamasi į Lietuvos politinį gyvenimą, pereidavo iš stačiatikybės į protestantizmą ir katalikybę. Lotynų ir kitas kalbas išmokdavo jaunystėje studijuodami, bet tai buvo kas kita negu pageidavo Rotundas: jie nesiekė „grąžinti“ Lietuvai tariamai protėvių kalbos.
Laiške jis primena Steponui Batorui, kad neseniai Lenkijos kanceliarijoje įvesta praktika rašyti lenkų kalba, atsisakyti lotynų. Vilnietis pripažįsta, kad gimtosios kalbos vartojimą negalima vadinti yda. Bet negalima nesmerkti lietuvių, niekinančių savo gimtąją, protėvių vartotą lotynų kalbą.
Šaltiniai
- Jurgis Lebedys, „Senoji lietuvių literatūra“
- Eugenija Ulčinaitė ir Albinas Jovaišas, „Lietuvių literatūros istorija XIII-XVIII amžiai“
- Algis Samulionis, Rasa Jurgelėnaitė, Darius Kuolys, "Šešioliktojo amžiaus raštija".
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Augustinas Rotundas, Kas yra Augustinas Rotundas? Ką reiškia Augustinas Rotundas?
Sio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartu Jei galite pakoreguokite stiliu kad tiktu enciklopedijai Tik tada bus galima istrinti sį pranesima Augustinas Rotundas lenk Augustyn Rotundus Mieleski lotyn Augustinus Rotundus Mieliesius 1520 m Wielun Lenkijoje 1582 m kovo 20 d Vilniuje palaidotas Sv Jonu baznycioje Renesanso humanistas katalikas eruditas laikytinas pirmuoju profesionaliu Lietuvos istoriku Uz savo darbus ir nuopelnus valstybei 1568 m gavo nobilitacija bajoryste BiografijaAugustinas Rotundas Mieleskis gime manoma Lenkijoje Krokuvoje apie 1520 m miestieciu seimoje Augustino Rotundo kilme ir tautybe nera tiksliai nustatyta taciau viena is galimu kilmes įrodymu yra jo imatrikuliacija Vitenbergo universitete 1538 m kur lotyniskai sakoma kad jis kiles a Velun Augustinus Rotundus a Velun Be to imatrikuliacijoje pazymeta kad jis lenkas polonus Pradzioje mokesi Vielunes kolegijoje apie 1534 m pradejo mokslus vyskupo Jano Lubranskio įsteigtoje kolegijoje Poznaneje Nuo 1539 m mokesi liuteroniskame Vittenbergo universitete Veliau isvyko į Krokuva Siuo savo gyvenimo etapu Krokuvoje garsejo ir kaip puikus poetas 1544 m Rotundas tampa Zygimanto Senojo kanceliarijos rastininku Nuo 1544 iki 1546 m pavasario buvo Italijoje kur kaip galima manyti padejo studijuoti keliems lenku didiku vaikams Klause paskaitu Paduvoje ir Bolonijoje Feraroje gavo teisiu ir baznytines ir civilines daktaro laipsnį Grįzes į Lenkija tese Zygimanto Senojo darba kanceliarijoje o po jo mirties 1549 m tapo naujojo valdovo Zygimanto Augusto sekretoriumi Toliau butu galima kalbeti apie kelis didziausius Rotundo gyvenimo etapus Rotundas katalikybes gynejas Dar gyvendamas Krokuvoje aktyviai reiskesi jos visuomeniniame gyvenime karstai gyne katalikybe piktinosi tolerancija kitatikiams Rotundas reikalavo erezijas gydyti ne pleistrais ar minkstinimais bet skrodimu ir isdeginimu Ypac didele pasipiktinima Rotundui kele kataliku kunigai pereje į protestantus jis net nesisveikindavo su tais kurie buvo pereje į protestantizma Lenkijos vicekancleriui Maciejowskiui Rotundas turi buti dekingas uz pirmaja tarnyba Wartos klebonija kuria gavo dar budamas jaunas klierikas su zemaisiais sventimais Veliau nuo 1558 m jis gavo valdyti Stakliskiu seniunija Taciau Rotundas dvasininko karjeros nesieke del manoma pazinties su busimaja zmona Zofija Krokuvoje tuo metu zinomo rumu chirurgo Montano dukterimi Antra karta jau gyvenimo pabaigoje Rotundas vede Vilniaus vyskupo Valerijono Protaseviciaus seserį Toks susigiminiavimas buvo labai garbingas bet santuoka truko neilgai Rotundas atvyko į Lietuva jos sostines ir viso krasto pakilimo laikotarpiu Atvykus į Vilniu prasidejo naujas ir svarbiausias Rotundo gyvenimo etapas pelnes jam atminima istorijoje Rotundas Lietuvoje visuomenes veikejas Lotyniskasis Lietuvos statuto leidimas parengtas Augustino Rotundo 1576 m XVI a viduryje Zygimantas Augustas peremes valdzia LDK ir įsikures Vilniuje po Barboros Radvilaites mirties 1551 m susidure su Lenkijos ir Lietuvos unijos problema Reikejo suvienodinti daug abieju valstybiu įstatymu del to į savo dvara valdovas susauke nemazai teisininku tikriausiai tai ir leme Rotundo iskvietima į Lietuva Bet is pradziu jis kartu su miesto valdzia sudarinejo teismo proceso taisykles pagal Magdeburgo teise 1552 m Zygimantas Augustas Rotunda paskyre Vilniaus vaitu valdovo atstovu miestieciu teismuose Rotundas daznai lydedavo valdova į seimus Lenkijoje Su siais Rotundo dalyvavimais siejami 1565 m iseje lenku kalba parasyti publicistiniai dialogai Lenko pasiklabejimas su Lietuviu Taip pat Rotundas dirbo komisijoje kuri parenge Antrajį Lietuvos Statuta Is pradziu buvo siuloma Antrojo Statuto teksta surasyti dviem skiltimis krasto kanceliarine rusu ir lotynu kalbomis Lotyniskaja redakcija buvo pavesta Rotundui taciau buvo nuspresta sios dalies atsisakyti Vis delto lotyniskai parengta Antrajį Statuta jis įteike valdovui Steponui Batorui Vilniuje Rotundas rupinosi ir unijos reikalais 1569 m dalyvavo Liublino seime kuriame buvo svarstomas ne tik unijos sudarymo bet ir Antrojo Statuto klausimas siekta jį priartinti prie lenkisku įstatymu 1588 m buvo isleistas Treciasis Lietuvos Statutas kurio rengeju komisijoje vel buvo įtrauktas Rotundas Rotundas pirmasis profesionalus istorikas Rotundas suprato kad jo Renesansinei tevynei reikia istorijos Rotundas savo Lietuvos kronika arba istorija pradejo rasyti galbut tada kai 1555 m lotynu kalba isejo Kriomerio Lenkijos kronika kuria Radvila Juodasis ir kiti Lietuvos ponai piktinosi kadangi ji padejo lenkams siekti LDK inkorporavimo Parasyta dalį Rotundas 1560 m issiunte Radvilui Juodajam Rase tikriausiai iki Zygimanto Augusto mirties paskui vel pasinere į kova uz katalikybe taigi veikalas taip ir liko nebaigtas Po 1570 m surinkta medziaga perleido Motiejui Stryjkovskiui kurį globojo kai tas rase pirmaja spausdinta Lietuvos istorija Kronika Aukstos pareigos ir įvairios atsakingos valstybines uzduotys liudija Rotundo veiklos pripazinima Del to jam buvo įteikta nobilitacija bajoryste patvirtinta 1568 m Gardino seime ir jis buvo priimtas į herba Rola Nuo to laiko vartojo dviguba pavarde Rotundus Mieleski Isgyvenes Lietuvoje daugiau kaip trisdesimt metu Rotundas mire 1582 m Vilniuje Palaidotas Sv Jonu baznycioje Lenko pasikalbejimas su lietuviu Lenko pasikalbejimas su Lietuviu yra vienas zymiausiu Renesanso laiku Lietuvos publicistiniu veikalu o Pasikalbejimo stilius yra intelektualines publicistikos pavyzdys Manoma kad veikalas galejo buti parasytas keliu autoriu taciau M Rocka ir I Luksaite mini tik A Rotundo ir A Volano pavardes Pasikalbejimas parasytas to meto svarbiausio politinio įvykio Liublino unijos isvakarese kaip Lietuvos visuomenes atsakymas į lenku autoriaus Stanislovo Ozechovskio paskvilį Quincunx Penktainis arba Piramide Tai buvo ne tik atsakymas taciau ir atkirtis lenku publicisto komentarams Ozechovskis LDK ir Lenkijos Karalyste palygina vergo ir pono servus et dominus pavyzdziu sakydamas seimininkyste ar kunigaikstyste negali buti pavadinta karalyste nes jos yra nelaisve Kitaip tariant kunigaikstystes savybe yra nelaisve karalystes laisve Rotundas pasielgia labai etiskai ir pagarbiai rasydamas Pasikalbejima siekia abipuses darnos juk tik lygybes salygomis įmanomas Liublino unijos pasirasymas Pirmoji diena Lenko pasikalbejimas su Lietuviu pradedamas Lenko zodziais kuriuose akivaizdziai atsispindi Ozechovskio Quincunx o kontekstas Lenkas iskelia Liublino unijos pasirasymo klausima karalystes laisves ir kunigaikstystes nelaisves problema Esa tik susijunge su Lenkija lietuviai savo valstybei gales suteikti tobulumo Lietuvis nepuola broliu jis kalba apie nesusikalbejima vieni kitu nesupratima kas yra butina siekiant santarves Vertybiskai stipriai Lietuvis atsiliepia ir apie laisve mes norime laisves kuria Dievo valia seniai dziaugiames Tiek Ozechovskis tiek Rotundas buvo uolus katalikai taciau ju laisves sampratos gerokai skiriasi Jeigu Ozechovskis apie laisve kalba tik statuso lygmeniu karalystes tai Rotundas cia mini Dieva ir Dievo valia minimas Lietuvos Krikstas kuriuo ir yra įgaunama laisve Ozechovskis Penktainyje lietuvius laiko vergais butent del sosto kunigaikscio paveldimumo esa lietuviai ne renka valdova o tik paveldi ir siuo klausimu lenkai yra virsesni Kalbant apie laisve ir nelaisve karalyste ir kunigaikstyste Lietuvis labai taikliai prabyla apie Lenkijos kunigaikstį Meska kurio valdoma Lenkija apsikrikstijo ir budama kunigaikstyste amziams gavo laisve Kaip laisvos valstybes salyga iskeliama įstatymo svarba kur nera įstatymu kur zmogus o ne įstatymai įsakineja ten tarsi belua zveris karaliautu Issiaiskinti Ozechovskio įzeidimus yra svarbus uzdavinys abiem pusems norint ne tik santaikos bet ir tiesos Galima butu isskirti svarbiausius aspektus isryskejancius Pasikalbejime Lietuvos nelaisve kuria gali isgelbeti tik Lenkijos laisve LDK laisve apginama taip paneigiama Ozechovskio laisves samprata kunigaikstyste irgi yra laisva ar gali buti net laisvesne uz karalyste stipri pozicija Įstatymu svarba Kitatikiai saknys visa tai is nepagarbos apsileidimo Visuomenes gerove Atsakomybe ir pareiga ateiciai kalbama apie protevius issaugojusius laisve kuria rupintis turi ateinancios kartos Unija jai dar nepasiruosta nera abipusio supratimo susikalbejimo Antroji diena Lietuvis siulo pasikalbeti apie tai kuri valstybe laisvesne ar turinti paveldima valdova ar renkama Remdamasis N Makiaveliu įrodo kad valdovas paveldejes valdzia valstybeje kurioje yra gimes yra tinkamesnis ir naudingesnis negu is kitur atvykes Valstybei tinkamiausias ir naudingiausias tas valdovas kuris pasizymi meile valstybei ir pavaldiniams Zmogus is prigimties labiau myli sava negu svetima jei prigimtis nesugedus Taip pat ir valdovas tuos pavaldinius labiau myli tarp kuriu pats yra gimes Kalbant apie kunigaiksciu dorybinguma garbinguma daromas ekskursas į seniausia Lietuvos istorija Remdamasis kai kuriais Vidurinio savado ir galbut Placiojo savado teiginiais lenku ir vokieciu kronikomis savo paties samprotavimais Lietuvis pabrezia labai svarbius valstybei atributus romeniska lietuviu tautos ir Lietuvos vardo kilme is romenu paveldeta Kentauro herba narsuma simbolizuojantį valstybes herba Vytį taip pat atpasakoja valdovu ir didiku generaciju istorija iki Gedimino akivaizdziai ryskinamos Lietuvos politines tendencijos Lietuvis galu gale pareiskia kad dziaugtusi jei Lietuva ir Lenkija butu unum bet ar gali buti vienove is skirtybiu Lietuviui kliuva religinis Lenkijos susiskaldymas Veikiai neliktu kam jungtis nes ta nelaboji pikta sekta visa valstybes sveikata issunktu lt gt Kur nera vienybes su dievu ir tarp zmoniu nebus vienybes Lietuvis siulo lenkams pirma suvienyti savo tikejima ir tik tada Lenkija ir Lietuva gales buti vienu kunu Kiti darbaiLietuvos Statutas Kaip teisininkas Rotundas redagavo treciajį 1588 m Lietuvos Statuta o antrajį 1566 m Lietuvos Statuta jis isverte į lotynu kalba 1576 m Vertimo pradzioje A Rotundas įdejo ir savo paties parasyta teksta Epitome principum Lituaniae Trumpas Lietuvos kunigaiksciu aprasymas kuriame trumpai isdeste lietuviu kilmes is romenu legenda Romenai esa atvyke į Lietuvos krasta valdant Neronui vadovaujami Publijaus Libono kuris neteisingai iskraipius jo varda istorijoje imtas vadinti Palemonu Toks vardo pasirinkimas matyt nera atsitiktinis is Libono kildinama Livonija o tai savo ruoztu leido teisetai priskirti Livonijos zeme LDK Rotundas konspektyviai isdesto Lietuvos didziuju kunigaiksciu genealogija nuo legendinio Libono iki neseniai isrinkto karaliaus Stepono Batoro kurio ismintis teisingumas ir narsa tokia didele kad greitai jo valdoma Valstybe taps laiminga ir saugi Prakalboje laikomasi paziuros kad lotynu kalba yra teiktinesne uz rusu kalba Rotundas noretu kad lotynu kalba ne tik butu vartojama mokyklose teismuose bet kad ir privaciame gyvenime ji uzimtu zymesne vieta Jis pasisako pries lietuvius kurie niekina savo lotyniskos kilmes kalba ir sneka bei raso lenkiskai Laiskas Steponui Batorui Augustinio Rotundo lotyniskas laiskas valdovui Steponui Batorui yra reiksmingas kurinys kuris buvo nusiustas kartu su lotynu kalba parasyta Lietuvos kunigaiksciu istorijos santrauka bei Antrojo Lietuvos Statuto vertimu į lotynu kalba A Rotundas tarp kitu Stepono Batoro dorybiu iskelia jo troskima pazinti savo valstybes įstatymus Laisko autoriui tai buvo labai svarbu Rotundas tikisi kad valdovas perskaitys ir lietuviskus įstatymus Antrajį Lietuvos Statuta kurį is rusenu kalbos perdirbes į lotynu Jis aiskina Steponui Batorui kad Statutas surasytas rusenu raidemis ir kalba bet rusenai daugiazodziauja ir pripainioja o juk Ciceronas moke kad butinas glaustumas ir kalbejimas sentencijomis taip pat Dievas Mozei dave Desimt Įsakymu sutalpintu į dvi lenteles Lotynu kalbos tobulumas jos pranasumas pries rusenu kalba leidzia Rotundui kelti svarbiausia laisko problema butina Lietuvos valstybei grazinti lotynu kalba nes lietuviai savo kilme yra lotynai kile is Italijos Sios Rotundo mintys sutampa su Mykolo Lietuvio teiginiais pareikstais jo lotyniskame traktate Apie totoriu lietuviu ir maskvenu paprocius De moribus Tatarorum Lituanorum et Moschorum Rotundo laiske Steponui Batorui rasoma kad lotynu kalba Lietuvoje dera vartoti visur įstatymuose privilegijose ediktuose teismuose sutartyse ir kasdieniame bendravime Pasak jo ir pirmieji rastai įvedantys krikscionybe Lietuvoje Jogailos ir Vytauto laikais taip pat buvo rasomi lotyniskai senuju proteviu kalba A Rotundas kovojo uz lotynu kalbos atstatyma Lietuvoje Toks noras pakeisti oficialia rusenu kalba Lietuvos valstybeje lotynu kalba buvo budingas dalies humanistu lietuviskos orientacijos srovei Pamata tam raso Rotundas padejo Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevicius pakvietes į Lietuva jezuitus ir įsteiges Vilniaus jezuitu kolegija Rotundas siekia kad ir rusenai sugrįztu prie meiles lotynu kalbai nes kilmingiausieji is rusenu yra tos pacios romeniskos kilmes kaip ir lietuviai Cia A Rotundas turi galvoje daugiausia Algirdaiciu kilmes staciatikiska rusenu diduomene Laisko autorius noretu atlietuvinti kilmingus rusenus Taip jis aprepia visa LDK diduomene ir bajorija kreipdamas ja etnopolitines tautos linkme Kaip zinome istoriniai procesai buvo sudetingi dalis rusenu diduomenes integruodamasi į Lietuvos politinį gyvenima pereidavo is staciatikybes į protestantizma ir katalikybe Lotynu ir kitas kalbas ismokdavo jaunysteje studijuodami bet tai buvo kas kita negu pageidavo Rotundas jie nesieke grazinti Lietuvai tariamai proteviu kalbos Laiske jis primena Steponui Batorui kad neseniai Lenkijos kanceliarijoje įvesta praktika rasyti lenku kalba atsisakyti lotynu Vilnietis pripazįsta kad gimtosios kalbos vartojima negalima vadinti yda Bet negalima nesmerkti lietuviu niekinanciu savo gimtaja proteviu vartota lotynu kalba SaltiniaiJurgis Lebedys Senoji lietuviu literatura Eugenija Ulcinaite ir Albinas Jovaisas Lietuviu literaturos istorija XIII XVIII amziai Algis Samulionis Rasa Jurgelenaite Darius Kuolys Sesioliktojo amziaus rastija