Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna
Aleksandras Solženycinas
| Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Aleksandras Solženicynas rus. Александр Солженицын | |
|---|---|
| Aleksandras Solženycinas 1974 m. | |
| Gimė | 1918 m. gruodžio 11 d. Kislovodskas, Rusijos TFSR |
| Mirė | 2008 m. rugpjūčio 3 d. (89 metai) Maskva, Rusija |
| Sutuoktinis (-ė) | Natalija Aleksejeva Rešetovskaja (1940–1952), Natalija Dmitrijevna Svetlova (1957–1973) |
| Vaikai | 3 |
| Veikla | rusų rašytojas, poetas, istorikas |
| Alma mater | Rostovo valstybinis universitetas |
| Žymūs apdovanojimai | |
| Nobelio literatūros premija (1970) Lomonosovo aukso medalis (1998) | |
Aleksandras Solženicynas (rus. Александр Исаевич (Исаакиевич) Солженицын; 1918 m. gruodžio 11 d. Kislovodske – 2008 m. rugpjūčio 3 d. Maskvoje) – rusų rašytojas, filosofas, publicistas, poetas, istorikas, visuomenės veikėjas.
Biografija
Tėvas žuvo nelaimingo įvykio metu dar iki gimstant sūnui. 1925 m. šeima persikėlė gyventi į Rostovą prie Dono. Ten 1936 m. įstojo į universitetą, fizikos-matematikos fakultetą, kurį baigė 1941 m. Tačiau ne tikslieji mokslai jį labiausiai traukė. Ypač domėjosi ikirevoliucine Rusijos istorija ir svajojo parašyti knygą apie I pasaulinį karą bei apie Rusijos revoliuciją. Tai nulėmė, kad neakivaizdžiai pradėjo studijuoti Maskvos Filosofijos literatūros ir istorijos institute.
1941 m. spalio mėnesį buvo mobilizuotas, praėjo visą karą, buvo apdovanotas keliais ordinais. Kapitonas. 1945 m. vasario 9 d. buvo areštuotas už aštrius antistaliniškus pasisakymus asmeniniuose laiškuose savo vaikystės draugui N. Vitkievičiui. Tų pačių metų birželio 27 d. buvo nuteistas aštuoneriems metams pataisos darbų lagerio. Nuo 1953 m. buvo „visam gyvenimui“ ištremtas į Kok-Tereko aūlą (Džambusko sritis, Kazachstanas), Taškente du kartus gydytas nuo vėžio. 1956 m. TSRS Aukščiausiojo teismo buvo reabilituotas ir grįžo į Rusiją.
Įsikūrė Riazanėje, pradėjo dirbti mokytoju. 1962 m. gruodžio 30 d., išleidus apysaką „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ buvo priimtas į TSRS rašytojų sąjungą.
Pašalinus iš pareigų N. Chruščiovą, prasidėjo rašytojo persekiojimai. 1965 m. KGB konfiskavo A. Solženicyno archyvą. Galimybės spausdintis Sovietų Sąjungoje A. Solženicynui nebeliko. 1969 m. buvo pašalintas iš TSRS rašytojų sąjungos.
1970 m. Nobelio komitetas paskyrė jam Nobelio premiją už indėlį į pasaulinę literatūrą. Premijos skyrimas sukėlė naują persekiojimų bei išpuolių bangą tėvynėje.
1973 m. iš A. Solženicyno padėjėjos, rašytojos Jelizavetos Voronianskojos išgavo informaciją apie „Gulago archipelago“ saugojimo vietą ir spalio mėnesį kratos metu aptiko slaptavietę su minėto kūrinio rankraščiu. 1973 m. spalio mėnesį KGB pasiūlė A. Solženicynui išleisti „Vėžininkų korpusą“ Sovietų Sąjungoje mainais už atsisakymą publikuoti Vakaruose „Gulago archipelagą“. Rašytojas neprieštaravo „Vėžininkų korpuso“ spausdinimui Sovietų Sąjungoje, tačiau nesutiko su valdžios „pasiūlymu“ dėl „Gulago archipelago“. Iš karto po šio įvykio A. Solženicynas suteikė teisę Paryžiaus leidyklai „ИМКА-Пресс“ publikuoti knygą Vakaruose. 1973 m. pabaigoje buvo pranešta apie „Gulago archipelago“ I tomo pasirodymą.
1974 m. vasario 12 d. buvo areštuotas, iš jo buvo atimta Sovietų Sąjungos pilietybė ir jis buvo išsiųstas į Vakarų Vokietiją. 1976 m. persikėlė gyventi į JAV, į atokią nuo žmonių sodybą Kavendiše, (Vermonto valstija). Galimybė grįžti į Sovietų Sąjungą atsirado tik „Perestroikos“ laikais: 1990 m. rugpjūčio 16 d. TSRS prezidento M. Gorbačiovo įsaku rašytojui buvo grąžinta pilietybė. Į Rusiją grįžo 1994 metais, pervažiuodamas traukiniu visą Rusiją – nuo Vladivostoko iki Maskvos. 1997 m. išrinktas į Rusijos mokslų akademiją.
Kūryba
1959 m. jis parašė apysaką „Щ-854 (Vieno zeko viena diena)“. Apysaka tik po poros metų pateko į žurnalą „Novy mir“ (rus. Naujas pasaulis) Aleksandrui Tvardovskiui, kuris pasiekė (buvo gautas N. Chruščiovo leidimas), kad apysaka būtų išspausdinta. 1962 m. toji apysaka, pervardinta į „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, buvo išspausdinta minėtame žurnale (vertimas į lietuvių kalbą išleistas 1963 m.; naujas pataisytas lietuviškasis leidimas išleistas 2009 m.). Netrukus apysaka buvo pristatyta Lenino premijos apdovanojimui, tačiau sulaukė ypatingo komunizmo gynėjų pasipriešinimo.
A. Solženicyno „Gulago archipelagas“ pasaulyje buvo perskaitytos gerokai anksčiau nei Rusijoje bei buvusioje Sovietų Sąjungoje. Greitai išversta į keletą kalbų literatūrinė studija sukėlė staiga sprogusios bombos efektą, padarė įtaką netgi tiems, kurie ir toliau liko kairiaisiais, ir pakeitė supratimą apie padėtį Sovietų Sąjungoje. Vakaruose ir anksčiau buvo spausdinta knygų apie TSRS represijas, bet pirmą kartą pasirodė kūrinys, turintis nuodugniai ištirtą dokumentinę bazę, prie viso to – dar ir parašytas žmogaus, kuris pats patyrė GULAGO siaubus. Jo knygos tapo kaltinimu, kurio neįmanoma ignoruoti.
Skirtingai ir nuo Vakarų, ir nuo Rusijos – Lietuvoje „Gulago archipelagas“ lietuvių kalba išleistas tik 2009 m. Sovietmečiu politinis kalinys ir disidentas Balys Gajauskas (kartu su Kęstučiu Jakubynu) buvo išvertęs I tomą. Vertimo kopija 1977 m. buvo perduota į Vakarus, tikintis ten išleisti. Visgi išleista nebuvo, o vertimo rankraščio likimas nežinomas. 1989 m. „Ryto“ spaustuvėje Klaipėdoje „Gulago archipelagas“ buvo išspausdintas, tačiau tik rusų kalba. Nelegaliai išspausdinti trys tomai po 30 tūkstančių egzempliorių buvo greitai išplatinti.
1989–1991 m. planuota išleisti „Gulago archipelagą“ ir lietuvių kalba (serijoje „Nobelio premijos laureatai“). Nors knyga buvo išversta į lietuvių kalbą, ir vertimas – puikios kokybės (vertėjai Viktoras Beržinis, Sigita Papečkienė ir Vincas Stravinskas), ji tuomet nebuvo išleista. Laimingo atsitiktinumo dėka vertimo mašinraščio kopija nežuvo ir 2009 m. buvo išleisti visi 3 tomai. Vertimas patikslintas lyginant su nauju rusiškuoju 2008 m. leidimu. Pastarasis leidimas papildytas knygoje minimų pavardžių rodykle, paviešinamos A. Solženicyno žodžiais tariant „nematomųjų“ knygos pagalbininkų pavardės (ankstesniuose leidimuose būdavo nurodomi tik inicialai). Tai žmonės, siuntę savo atsiminimus apie kalinimą Gulaguose, teikę autoriui pastabas, tikslinę informaciją. „Nematomųjų“ talkininkų pavardes tarybiniais laikais A. Solženicynas slėpė siekdamas apsaugoti juos nuo valdžios represijų. Didžiuliame konsultantų ir liudininkų sąraše galima rasti ir vieną kitą lietuvišką pavardę, pavyzdžiui, politinio kalinio Juozo Vaišnoro (1911–1971, 1940 m. buvo finansų ministru po E. Galvanausko atsistatydinimo), kalėjusio lageriuose 1945–1956 m.
Pagrindiniai kūriniai
- Viena Ivano Denisovičiaus diena, 1962 (liet. k. – 1963, „Vaga“; II pataisytas leid. 2009, „Žara“; vert. A. Pakalnis; 1963 m. leidime cenzūros kupiūruotus fragmentus vertė Aidas Žandaris);
- Pirmajame rate (liet. k. 1991; vert. E. Ignatavičius);
- Vėžininkų korpusas (liet. k. – 2009, „Žara“; vert. Marius Norkūnas ir Nida Norkūnienė);
- Gulago archipelagas (3 tomai; liet. k. 2009; vert. V. Beržinis, S. Papečkienė, V. Stravinskas);
- Du šimtai metų kartu (2001, 2 tomai);
- Raudonasis ratas (1983–1991, 10 tomų; nauja pataisyta laida 2007–2008 m.).
2007 m. Rusijoje pradėti leisti A. Solženicyno „Raštai“ (30 tomų).
Ekranizacijos
- 1970 m. „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ (Norvegija-Anglija)
- 2006 m. „Pirmajame rate“ (Rusija; rež. G. Panfilovas; scenarijaus autorius bei autoriaus teksto skaitovas A. Solženicynas)
Apdovanojimai
- 1970 m. – Nobelio literatūros premija (pristatė premijai prancūzų rašytojas, Nobelio premijos laureatas François Mauriac).
- 1990 m. – TSRS valstybinė premija už knygą „Gulago archipelagas“.
- 1998 m. – Rusijos mokslų akademijos M. Lomonosovo Didysis aukso medalis – už indėlį į rusų literatūrą, kalbą ir istoriją.
- 1998 m. – Rusijos aukščiausias ordinas – Šv. Andriejaus Piervozvanskio (A. Solženicynas šio apdovanojimo atsisakė).
- 2000 m. – Prancūzijos akademijos moralės ir politikos mokslų didžioji premija.
- 2004 m. – Šv. Savos 1-ojo laipsnio ordinas (aukščiausias Serbijos stačiatikių bažnyčios apdovanojimas).
- 2006 m. – Rusijos Federacijos valstybinė premija už humanitarinę veiklą.
- 2007 m. – fondo „Živko i Milica Topalovič“ (Serbija) premija.
Nuorodos
Vikicitatos
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Aleksandras Solženycinas, Kas yra Aleksandras Solženycinas? Ką reiškia Aleksandras Solženycinas?
Siam straipsniui ar jo daliai truksta isnasu į patikimus saltinius Jus galite padeti Vikipedijai pridedami tinkamas isnasas su saltiniais Aleksandras Solzenicynas rus Aleksandr SolzhenicynAleksandras Solzenycinas 1974 m Gime 1918 m gruodzio 11 d Kislovodskas Rusijos TFSRMire 2008 m rugpjucio 3 d 89 metai Maskva RusijaSutuoktinis e Natalija Aleksejeva Resetovskaja 1940 1952 Natalija Dmitrijevna Svetlova 1957 1973 Vaikai 3Veikla rusu rasytojas poetas istorikasAlma mater Rostovo valstybinis universitetasZymus apdovanojimaiNobelio literaturos premija 1970 Lomonosovo aukso medalis 1998 Rusijos Federacijos valstybinis apdovanojimas 2007 Tarptautinis Botevo prizas 2008 Aleksandras Solzenicynas rus Aleksandr Isaevich Isaakievich Solzhenicyn 1918 m gruodzio 11 d Kislovodske 2008 m rugpjucio 3 d Maskvoje rusu rasytojas filosofas publicistas poetas istorikas visuomenes veikejas BiografijaTevas zuvo nelaimingo įvykio metu dar iki gimstant sunui 1925 m seima persikele gyventi į Rostova prie Dono Ten 1936 m įstojo į universiteta fizikos matematikos fakulteta kurį baige 1941 m Taciau ne tikslieji mokslai jį labiausiai trauke Ypac domejosi ikirevoliucine Rusijos istorija ir svajojo parasyti knyga apie I pasaulinį kara bei apie Rusijos revoliucija Tai nuleme kad neakivaizdziai pradejo studijuoti Maskvos Filosofijos literaturos ir istorijos institute 1941 m spalio menesį buvo mobilizuotas praejo visa kara buvo apdovanotas keliais ordinais Kapitonas 1945 m vasario 9 d buvo arestuotas uz astrius antistaliniskus pasisakymus asmeniniuose laiskuose savo vaikystes draugui N Vitkieviciui Tu paciu metu birzelio 27 d buvo nuteistas astuoneriems metams pataisos darbu lagerio Nuo 1953 m buvo visam gyvenimui istremtas į Kok Tereko aula Dzambusko sritis Kazachstanas Taskente du kartus gydytas nuo vezio 1956 m TSRS Auksciausiojo teismo buvo reabilituotas ir grįzo į Rusija Įsikure Riazaneje pradejo dirbti mokytoju 1962 m gruodzio 30 d isleidus apysaka Viena Ivano Denisoviciaus diena buvo priimtas į TSRS rasytoju sajunga Pasalinus is pareigu N Chrusciova prasidejo rasytojo persekiojimai 1965 m KGB konfiskavo A Solzenicyno archyva Galimybes spausdintis Sovietu Sajungoje A Solzenicynui nebeliko 1969 m buvo pasalintas is TSRS rasytoju sajungos 1970 m Nobelio komitetas paskyre jam Nobelio premija uz indelį į pasauline literatura Premijos skyrimas sukele nauja persekiojimu bei ispuoliu banga tevyneje 1973 m is A Solzenicyno padejejos rasytojos Jelizavetos Voronianskojos isgavo informacija apie Gulago archipelago saugojimo vieta ir spalio menesį kratos metu aptiko slaptaviete su mineto kurinio rankrasciu 1973 m spalio menesį KGB pasiule A Solzenicynui isleisti Vezininku korpusa Sovietu Sajungoje mainais uz atsisakyma publikuoti Vakaruose Gulago archipelaga Rasytojas nepriestaravo Vezininku korpuso spausdinimui Sovietu Sajungoje taciau nesutiko su valdzios pasiulymu del Gulago archipelago Is karto po sio įvykio A Solzenicynas suteike teise Paryziaus leidyklai IMKA Press publikuoti knyga Vakaruose 1973 m pabaigoje buvo pranesta apie Gulago archipelago I tomo pasirodyma 1974 m vasario 12 d buvo arestuotas is jo buvo atimta Sovietu Sajungos pilietybe ir jis buvo issiustas į Vakaru Vokietija 1976 m persikele gyventi į JAV į atokia nuo zmoniu sodyba Kavendise Vermonto valstija Galimybe grįzti į Sovietu Sajunga atsirado tik Perestroikos laikais 1990 m rugpjucio 16 d TSRS prezidento M Gorbaciovo įsaku rasytojui buvo grazinta pilietybe Į Rusija grįzo 1994 metais pervaziuodamas traukiniu visa Rusija nuo Vladivostoko iki Maskvos 1997 m isrinktas į Rusijos mokslu akademija Kuryba1959 m jis parase apysaka Sh 854 Vieno zeko viena diena Apysaka tik po poros metu pateko į zurnala Novy mir rus Naujas pasaulis Aleksandrui Tvardovskiui kuris pasieke buvo gautas N Chrusciovo leidimas kad apysaka butu isspausdinta 1962 m toji apysaka pervardinta į Viena Ivano Denisoviciaus diena buvo isspausdinta minetame zurnale vertimas į lietuviu kalba isleistas 1963 m naujas pataisytas lietuviskasis leidimas isleistas 2009 m Netrukus apysaka buvo pristatyta Lenino premijos apdovanojimui taciau sulauke ypatingo komunizmo gyneju pasipriesinimo A Solzenicyno Gulago archipelagas pasaulyje buvo perskaitytos gerokai anksciau nei Rusijoje bei buvusioje Sovietu Sajungoje Greitai isversta į keleta kalbu literaturine studija sukele staiga sprogusios bombos efekta padare įtaka netgi tiems kurie ir toliau liko kairiaisiais ir pakeite supratima apie padetį Sovietu Sajungoje Vakaruose ir anksciau buvo spausdinta knygu apie TSRS represijas bet pirma karta pasirode kurinys turintis nuodugniai istirta dokumentine baze prie viso to dar ir parasytas zmogaus kuris pats patyre GULAGO siaubus Jo knygos tapo kaltinimu kurio neįmanoma ignoruoti Skirtingai ir nuo Vakaru ir nuo Rusijos Lietuvoje Gulago archipelagas lietuviu kalba isleistas tik 2009 m Sovietmeciu politinis kalinys ir disidentas Balys Gajauskas kartu su Kestuciu Jakubynu buvo isvertes I toma Vertimo kopija 1977 m buvo perduota į Vakarus tikintis ten isleisti Visgi isleista nebuvo o vertimo rankrascio likimas nezinomas 1989 m Ryto spaustuveje Klaipedoje Gulago archipelagas buvo isspausdintas taciau tik rusu kalba Nelegaliai isspausdinti trys tomai po 30 tukstanciu egzemplioriu buvo greitai isplatinti 1989 1991 m planuota isleisti Gulago archipelaga ir lietuviu kalba serijoje Nobelio premijos laureatai Nors knyga buvo isversta į lietuviu kalba ir vertimas puikios kokybes vertejai Viktoras Berzinis Sigita Papeckiene ir Vincas Stravinskas ji tuomet nebuvo isleista Laimingo atsitiktinumo deka vertimo masinrascio kopija nezuvo ir 2009 m buvo isleisti visi 3 tomai Vertimas patikslintas lyginant su nauju rusiskuoju 2008 m leidimu Pastarasis leidimas papildytas knygoje minimu pavardziu rodykle paviesinamos A Solzenicyno zodziais tariant nematomuju knygos pagalbininku pavardes ankstesniuose leidimuose budavo nurodomi tik inicialai Tai zmones siunte savo atsiminimus apie kalinima Gulaguose teike autoriui pastabas tiksline informacija Nematomuju talkininku pavardes tarybiniais laikais A Solzenicynas slepe siekdamas apsaugoti juos nuo valdzios represiju Didziuliame konsultantu ir liudininku sarase galima rasti ir viena kita lietuviska pavarde pavyzdziui politinio kalinio Juozo Vaisnoro 1911 1971 1940 m buvo finansu ministru po E Galvanausko atsistatydinimo kalejusio lageriuose 1945 1956 m Pagrindiniai kuriniaiViena Ivano Denisoviciaus diena 1962 liet k 1963 Vaga II pataisytas leid 2009 Zara vert A Pakalnis 1963 m leidime cenzuros kupiuruotus fragmentus verte Aidas Zandaris Pirmajame rate liet k 1991 vert E Ignatavicius Vezininku korpusas liet k 2009 Zara vert Marius Norkunas ir Nida Norkuniene Gulago archipelagas 3 tomai liet k 2009 vert V Berzinis S Papeckiene V Stravinskas Du simtai metu kartu 2001 2 tomai Raudonasis ratas 1983 1991 10 tomu nauja pataisyta laida 2007 2008 m 2007 m Rusijoje pradeti leisti A Solzenicyno Rastai 30 tomu Ekranizacijos1970 m Viena Ivano Denisoviciaus diena Norvegija Anglija 2006 m Pirmajame rate Rusija rez G Panfilovas scenarijaus autorius bei autoriaus teksto skaitovas A Solzenicynas Apdovanojimai1970 m Nobelio literaturos premija pristate premijai prancuzu rasytojas Nobelio premijos laureatas Francois Mauriac 1990 m TSRS valstybine premija uz knyga Gulago archipelagas 1998 m Rusijos mokslu akademijos M Lomonosovo Didysis aukso medalis uz indelį į rusu literatura kalba ir istorija 1998 m Rusijos auksciausias ordinas Sv Andriejaus Piervozvanskio A Solzenicynas sio apdovanojimo atsisake 2000 m Prancuzijos akademijos morales ir politikos mokslu didzioji premija 2004 m Sv Savos 1 ojo laipsnio ordinas auksciausias Serbijos staciatikiu baznycios apdovanojimas 2006 m Rusijos Federacijos valstybine premija uz humanitarine veikla 2007 m fondo Zivko i Milica Topalovic Serbija premija NuorodosVikiteka Aleksandras Solzenicynas vaizdine ir garsine medziaga VikicitatosWikiquote logo Puslapis Vikicitatose Aleksandras Solzenicynas Oficiali Aleksandro Solzenytcino svetaine rus Aleksandro Solzenytcino kuriniai Moskovo bibliotekoje rus