Aleksandras Puškinas

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – perrašyti būtuoju laiku Jei galite, sutvarkykite.

Aleksandras Sergejevičius Puškinas rus. Алекса́ндр Серге́евич Пу́шкин
A. Puškino portretas, nutapytas
Gimė	1799 m. birželio 6 d. Maskva
Mirė	1837 m. vasario 10 d. (37 metai) Sankt Peterburgas
Tėvas	Sergejus Puškinas
Motina	Nadežda Puškina
Vaikai	4
Veikla	rusų romantizmo poetas ir rašytojas
Vikiteka	Aleksandras Puškinas
Parašas

Aleksandras Sergejevičius Puškinas (rus. Алекса́ндр Серге́еич Пу́шкин, tariama[ɐlʲɪˈksandr sʲɪˈrɡʲejevʲɪtɕ ˈpuʃkʲɪn]; 1799 m. birželio 6 d. – 1837 m. vasario 10 d.) – rusų romantizmo poetas ir rašytojas. Laikomas geriausiu rusų poetu ir modernios pradininku. Jis taip pat rašė istorinę beletristiką. Jo kūrinys „Kapitono duktė“ vaizduoja Pugačiovo sukilimą Rusijoje valdant Jekaterinai II.

Gimęs Maskvoje, Puškinas savo pirmąją poemą išleido būdamas penkiolikos. Jis buvo plačiai pastebėtas literatūra besidominčios aukštuomenės, kai baigė Caro Kaime. Puškinas palaipsniui įsipareigojo siekti socialinių reformų ir iškilo kaip literatūrinių radikalų delegatas. XIX a. trečiajame dešimtmetyje jis susipyko su valdžia ir buvo ištremtas į pietinę Rusijos dalį. Esant stipriai vyriausybės cenzūrai ir neturėdamas galimybės keliauti ar spausdinti savo kūrinius, Puškinas parašė savo žinomiausią pjesę, dramą „Borisas Godunovas“, kurią išspausdinti galėjo tik po metų. Jo „Eugenijus Oneginas“ buvo dalimis išspausdintas 1825–1832 m.

Puškinas bei jo žmona Natalija Gončiarova, kurią jis vedė 1831 m., tapo nuolatiniais dvariškių aukštuomenės lankytojais. 1837 m., po 1836 m. gale išplatinto anoniminio laiško su įžeidimais Puškinui ir jo žmonai, bei ilgo Natalijos meilės siekimo iš Žoržo Danteso pusės, Puškinas parašė Danteso įtėviui L. Gekerenui įžeidžiantį laišką, Gekerenas taip pat laišku atsakė, kad Dantesas jo vardu kviečia Puškiną į dvikovą. Danteso ir Puškino dvikovoje pastarasis buvo mirtinai sužeistas, ir po dviejų dienų mirė.

Dėl jo politinių įsitikinimų bei įtakos Rusijos maištininkų kartoms, Puškinas bolševikų buvo vaizduojamas kaip priešininkas buržuazinei literatūrai ir kultūrai bei kaip tarybinės literatūros ir poezijos pirmtakas. 1937 m., Caro Kaimo miestelis Puškino garbei buvo pavadintas jo vardu: Puškinas.

Biografija

Vaikystė

Puškinas gimė 1799 m. gegužės 25 d. (birželio 6 d.) Maskvoje. Jis turėjo afrikietiško kraujo, kadangi jo prosenelis buvo Hanibalas, kilęs tikriausiai iš šiaurinės Afrikos (spėjama, kad jį krikštijo dar Petras I Vilniaus Šv. kankinės Paraskevos cerkvėje). 1805–1810 m. vasaros mėnesius jis dažniausiai praleisdavo pas savo močiutę Mariją Aleksejevną pamaskvės kaime Zacharove, netoli Zvenigorodo. Tie ankstyvi vaikiški įspūdžiai atsispindėjo pirmuose A. Puškino poemų rašymo bandymuose („Monach“, 1813; „Bova“, 1814), licėjaus eilėraščiuose „Siuntimas pas Judiną“ (1815), „Sapnas“ (1816). Šešerius metus A. Puškinas praleido Caro Kaimo licėjuje, atidarytame 1811 m. spalio 19 d. Čia jaunas poetas pergyveno 1812 m. karo prieš Napoleoną įvykius.

1815 metų pradžioje, dalyvaujant poetui Gavrilui Deržavinui, A. Puškinas skaitė savo patriotinį eilėraštį „Atsiminimai Caro Kaime“ (tais pačiais metais išspausdintą žurnale „Rusų muziejus“ su autoriaus parašu). Dar sėdėdamas licėjaus suole A. Puškinas buvo priimtas į literatūrinę bendruomenę „Arzamas“, besipriešinančią rutinai ir archajiškumui literatūroje.

Ankstyvoji poeto poezija perteikė greitai tekančio gyvenimo pojūčius, kuriuos diktavo pasimėgavimų troškimas. 1816 m. A. Puškino lyrikos charakteris stipriai pasikeičia. Elegija tampa pagrindiniu rašytojo žanru.

Jaunystė

Iš licėjaus A. Puškinas buvo išleistas 1818 m. birželį, gavęs koledžo sekretoriaus laipsnį (10 klasės, pagal rangų lentelę), ir paskirtas į Užsienio reikalų kolegiją. Jis tampa pastoviu teatro lankytoju, dalyvauja „Arzamo“ susirinkimuose, 1819 m. įstoja į literatūrinę draugiją „Žalia lempa“, kuriai vadovauja „Labdaros sąjunga“. Nedalyvaudamas pirmųjų slaptųjų organizacijų veikloje, A. Puškinas vis dėlto draugiškais ryšiais susietas su daugeliu dekabristinių draugijų narių, rašo politines epigramas ir eilėraščius „Pas Čadajevą“ (1818), „Laisvė“ (1818), „Kaimas“ (1819). Tais metais jis daugiausia laiko skyrė poemos „Ruslanas ir Liudmila“, pradėtos Licėjuje, rašymui. Ši poema buvo atsakas į draugijos „Arzamas“ prašymą sukurti nacionalinę karžygių poemą. Ji užbaigta 1820 metų gegužę, ir po paskelbimo sukėlė neigiamus kritikų, pasipiktinusių aukštų kriterijų sumenkinimu, atsiliepimus.

Tremtis

1820 metų vasarą A. Puškinas buvo pakviestas pas karinį Peterburgo gubernatorių, grafą M. A. Miloradovičių, pasiaiškinti dėl paskleistų politinių eilėraščių. A. Puškinui grėsė tremtis į Sibirą, kuri senų draugų (Nikolajaus Karamzino, Petro Čadajevo, Fiodoro Glinkos) pastangomis buvo pakeista perkėlimu tarnauti iš Peterburgo į Jekaterinoslavą. Jekaterinoslave A. Puškinui išsimaudžius Dniepre, prasideda plaučių uždegimas. Siekdami išgydyti A. Puškiną, 1820 metų gegužės pabaigoje Rajevskiai išveža sergantį A. Puškiną į Kaukazą ir Krymą. Tik rugsėjį jis sugrįžta į naujos tarnybos vietą – Kišiniovą, paskirtas majoro I. N. Inzovo, pilnateisio Besarabijos srities valdytojo, kanceliarijos darbuotoju. Ilgos poeto išvykos nuo 1820 m. lapkričio iki 1821 m. sausio į Kamenką (tapusią vienu iš dekabristų centrų) ir Kijevą, kelionės su I. P. Liprandžiu į Moldovą 1821 m. pabaigoje, apsilankymas Odesoje – visa tai praplėtė poeto akiratį, pripildė gilia vidine mintimi.

Jeigu poema „Ruslanas ir Liudmila“ atspindėjo geriausių Rusijos poetų mokyklą, tai pirmoji A. Puškino „pietinė poema“ „Kaukazo belaisvis“ (1820) iškėlė jį virš visų to amžiaus poetų, atnešė pelnytą pirmojo poeto šlovę, lydėjusią jį iki 1820 metų pabaigos. Vėliau išleido kitą „pietinę poemą“ „Bachčisarajaus fontanas“ (1824). Poema išėjo fragmentinė, tarsi tirpstanti, kas suteikė jai ypatingą grožį, skaitant žadinantį stiprias emocijas. Kartu poetas stengiasi grįžti į Rusijos praeitį, numačius poemas „Mstislavas“ ir „Vadimas“(galutinis variantas įgavo dramaturginę formą), sukūrė satyrinę poemą „Gavriliada“ (1821), poema „Broliai plėšikai“ (1822; atskiras leidimas 1827). Bėgant laikui A. Puškinas pamatė, kad pasaulyje veikia objektyvūs įstatymai, kurių žmogus, kad ir kokios gražios būtų jo mintys, pakeisti nepajėgus. Su tokia mintimi 1823 m. Kišiniove buvo pradėtas eiliuotas romanas „Eugenijus Oneginas“; pirmos dalies finalas pateikė herojaus iškeliavimo už tėvynės ribų istoriją, Bairono poemos „Don Žuanas“ pavyzdžiu.

1823 m. A. Puškinas siekia perkėlimo į tarnybą Odesoje. Tuo metu A. Puškinas pripažįsta save kaip profesionalų literatą. Tai lėmė masišką jo kūrinių skaitymą. Odesoje susidarius sunkiai padėčiai, A. Puškinas, užmiršęs apie savo tremtį, paduoda atsistatydinimo prašymą. 1824 metų liepą A. Puškinas buvo pašalintas iš tarnybos ir išsiųstas pas tėvus į Michailovską.

Michailovskas

Nepaisant didelių rūpesčių, pirmas ruduo poetui buvo sėkmingas. A. Puškinas užbaigia Odesoje pradėtus eilėraščius „Knygnešio pokalbis su poetu“, kuriuose pasireiškia jo profesionalumas, „Prie jūros“– lyrinius pamąstymus apie žmogaus likimą Napoleono ir Bairono epochoje, apie valdžios žiaurumą asmenybės atžvilgiu, poemą „Čigonas“ (1827), tęsia eiliuoto romano rašymą. 1824 metų rudenį jis pradeda rašyti autobiografinius užrašus ir apmąsto liaudies dramos „Borisas Godunovas“ siužetą (baigta 1825 m. lapkričio 7 d. (atskiras leidimas 1831), rašo satyrinę poemą „Grafas Nulinas“.

1825 m. Trigorske susitinka Aną Kern, kuriai skiria eilėraštį „Menu akimirką žavingą…“. 1825 m. pabaigoje – 1826 m. pradžioje A. Puškinas užbaigia penktą ir šeštą romano „Eugenijus Oneginas“ dalis, kurios tuo metu jam atrodė kaip pirmos kūrinio dalies pabaiga. Paskutinėmis dienomis Michailovsko tremtyje poetas rašo eilėraštį „Pranašas“.

Po tremties

1826 m. naktį iš rugsėjo 3 d. į rugsėjo 4 d. į Michailovską atvyksta gubernatoriaus B. A. Aderkaso pasiuntinys iš Pskovo. A. Puškinas, lydimas feldjegerio, vyksta į Maskvą, kur vyks naujo imperatoriaus Nikolajaus I karūnavimas. Rugsėjo 8 d., iš karto po atvykimo, A. Puškinas asmeniškai pristatomas caro audiencijai. Poeto grįžimas iš tremties garantavo aukščiausią pripažinimą ir išsilaisvinimą nuo cenzūros. Būtent tais metais A. Puškino kūryboje atsiranda susidomėjimas caro – reformatoriaus Petro I asmenybe. Jis tampa pradėto romano apie poeto prosenelį, Abramą Hanibalą, naujos poemos „Poltava“ herojumi. Neturėdamas savo namų, A. Puškinas neilgai pabūna tai Maskvoje, tai Peterburge, kartais išvažiuoja į Michailovską, veržiasi į karinį teatrą, į Kinijos ambasadą, 1829 m. savo noru išvažiuoja į Kaukazą. Tuo metu poeto kūryboje atsiranda nauja kryptis – gili istorinė ir socialinė aplink supančio pasaulio analizė, kuri priartina A. Puškino kūryba prie fantastikos, atgimsta liūdni prisiminimai iš ligos laikotarpio, mintys apie mirtį. 1827 m. prasideda eilėraščio „Andrėjus Šenjė“ (parašyto 1825 m. Michailovkse) tyrimas. Jame buvo įžvelgti 1825 m. gruodžio 25 d. įvykių faktai, o 1828 metais valdžia sužinojo apie Kišiniove sukurtą poemą „Gavriliada“. Tyrimas po A. Puškino pasiaiškinimo buvo nutrauktas, bet poetui buvo paskirta policijos priežiūra.

Boldinas

Puškinui būtinos gyvenimiškos permainos. 1830 m. jo kartotinės piršlybos Nataljai Nikolajevnai Gončiarovai, 18-metei Maskvos gražuolei, buvo priimtos ir rudenį jis išvyksta į Žemutinio Naugardo savo tėvo giminės dvarą Boldiną tam, kad pradėtų valdyti šalia esantį kaimą Kistenevo, kurį tėvas jam padovanojo vestuvių proga. Choleros karantinas sulaikė poetą trims mėnesiams ir šiam laikotarpiui buvo lemta tapti įžymiuoju Boldino rudeniu, aukščiausiu Puškino kūrybos tašku, kai jis parašė visą kūrinių biblioteką: „Velionio Ivano Petrovičiaus Belkino apysakos“ („Belkino apysakos“, „Dramatinių studijų patirtis“ („Mažosios tragedijos“), paskutiniai „Eugenijaus Onegino“ skyriai, „Namukas Kolomnoje“, „Goriuchino kaimo istorija“, „Pasaka apie kunigą ir jo darbuotoją Žioplį“, keletas kritinių straipsnių eskizų ir apie 30 eilėraščių.

Tarp Boldino kūrinių, lyg specialiai nepanašių vienas į kitą pagal žanrą ir tonalumą, labiausiai tarpusavyje kontrastuoja du ciklai: proziškas ir dramatinis. Tai du jo kūrybos poliai, kuriems priskiriami kiti kūriniai, parašyti per tris 1830 m. mėnesius.

„Belkino apysakos“ yra pirmas mus pasiekęs užbaigtas prozinis Puškino prozos kūrinys, kurios jis ėmėsi ne vieną kartą. Jau 1821 m. jis suformulavo pagrindinį savo prozinės apysakos dėsnį: „Tikslumas ir glaustumas – štai pirmieji prozos privalumai. Ji reikalauja tik minčių – be jų įspūdingi išsireiškimai beprasmiški“. Šios apysakos – lyg savotiški paprasto žmogaus memuarai, kuris, neradęs nieko reikšmingo savo gyvenime, pripildo savo užrašus girdėtų istorijų, pakerėjusių jo vaizduotę savo nepaprastumu, pasakojimais.

1831 m. vasario 18 d. (kovo 2 d.) Puškinas Maskvoje susituokia su N. N. Gončiarova, o tų pačių metų pavasarį kartu su žmona persikelia į Peterburgą, išsinuomojęs vasarai vasarnamį Carskoje Selo. Čia Puškinas rašo „Onegino laišką“, taip visiškai užbaigdamas eiliuotą romaną, kuris tapo jo „ištikimu draugu“ net aštuoneriems gyvenimo metams.

Naujas realybės suvokimas, išryškėjęs Puškino kūryboje 20-ųjų metų pabaigoje, reikalavo išsamaus istorijos nagrinėjimo: joje reikėtų atrasti esminių šiuolaikiško gyvenimo klausimų šaltinius. 1831 m. jis gauna leidimą dirbti archyvuose ir vėl pradeda tarnauti kaip „istorikas“, gavęs Jo didenybės užduotį parašyti „Petro istoriją“. Choleros maištai, siaubingi dėl savo žiaurumo, bei įvykiai Lenkijoje, pastatę Rusiją ant karo su Europa ribos, atrodo poetui grėsmingais Rusijos valstybingumui. Šiomis sąlygomis stipri valdžia atrodo jam Rusijos išsigelbėjimo garantu – šia idėja įkvėpti jo eilėraščiai „Priešais šventąjį antkapį…“, „Rusijos šmeižikams“, „Borodino metinės“: du paskutiniai kartu su V. A. Žukovskio eilėraščiu buvo atspausdinti specialioje brošiūroje „Varšavos užkariavimo proga“ ir sąlygojo apkaltinimus politiniu renegatiškumu, Puškino populiarumo smukimą Vakaruose ir tam tikra prasme – Rusijoje. Kartu su tuo, F. V. Bulgarin, susijęs su III skyriumi, kaltino poetą atsidavimu liberalioms idėjoms.

Nuo 1830-tų metų pradžios Puškino kūryboje pradėjo dominuoti proza. „Belkino apysakos“ (išleista 1831 m.) neturėjo pasisekimo. Puškinas sumąsto plačią epinę drobę, romaną apie Jemeljano Pugačiovo epochą su herojumi-dvarininku, perėjusiu į sukilėlių pusę. Šį sumąstymą jis kuriam laikui palieka dėl nepakankamų žinių apie tą epochą, ir pradeda dirbti su romanu „Dubrovskis“ (1832–1833), kurio herojus, keršydamas už tėvą, iš kurio neteisingai buvo atimtas giminės dvaras, tampa plėšiku. Nors siužetinį kūrinio pagrindą Puškinas pasisėmė iš šiuolaikiško gyvenimo, tačiau dirbant su romanu, jis vis daugiau įgydavo tradicinės avantiūristinės apysakos bruožus, su šiaip netipiška rusų realybei kolizija. Galbūt, numatydamas neįveikiamus cenzūrinius sunkumus, publikuojant romaną, Puškinas nutraukia šio romano rašymą, nors jis jau buvo beveik pabaigtas. Idėja parašyti romaną apie J. Pugačiovo sukilimą ir vėl užvaldo jį, ir būdamas ištikimas istoriniam tikslumui, jis kuriam laikui nutraukia studijuoti Petro epochą, ir nagrinėja spausdintus leidinius apie Pugačiovą, siekia susipažinti su dokumentais apie valstiečių sukilimo numalšinimą (pati „Pugačiovo byla“, griežtai įslaptinta, yra nepasiekiama), o 1833 m. jis nuvažiuoja prie Volgos ir į Uralą tam, kad pats pamatytų šių rūsčių įvykių vietas, išgirstų gyvas legendas apie Pugačiovo sukilimą. Puškinas važiuoja per Žemutinį Naugardą, Kazanę ir Simbirską į Orenburgą, o iš ten į Uralską, išilgai senos upės Jaik, kurios pavadinimas po valstiečių sukilimo buvo pakeistas į Uralą.

1833 m. rudenį jis grįžta į Boldiną. Dabar Puškino ruduo Boldine yra dukart trumpesnis, nei prieš trejus metus, tačiau pagal paskirtį jis prilygsta 1830 m. Boldino rudeniui. Per pusantro mėnesio Puškinas pabaigia rašyti „Pugačiovo istoriją“ ir „Vakarų slavų dainas“, „Varinį raitelį“, „Pasaką apie žvejį ir žuvelę“ bei „Pasaką apie mirusią caraitę ir septynis milžinus“, eilėraštį oktavomis „Ruduo“.

Peterburgas

1833 m. lapkritį Puškinas grįžta į Peterburgą, jausdamas būtinybę iš esmės pakeisti gyvenimą ir, visų pirma, atsisakyti dvaro globos.

1834 m. išvakarėse Nikolajus I suteikia savo istorikui jaunesniojo dvaro kamerjunkerio rangą. Vienintelė išeitis iš šios dviprasmiškos padėties, į kurią pateko Puškinas, tai – nedelsiant atsistatydinti. Tačiau šeima augo, aukštuomenės gyvenimas reikalavo didelių išlaidų, o paskutinės Puškino knygos išėjo daugiau kaip prieš metus ir neatnešė daug pelno, istorijos nagrinėjimas reikalavo vis daugiau laiko, istoriko atlyginimas buvo nereikšmingas, ir tik caras galėjo leisti Puškino kūrinių išleidimą, kurie galėtų pagerinti jo materialinę padėtį. Tuo pat metu buvo uždrausta poema „Varinis raitelis“.

Tam, kad kaip nors išsivaduotų iš spaudžiančių skolų, Puškinas 1834 m. pradžioje pabaigė rašyti kitą, prozinę Peterburgo apysaką „Pikų damą“, ir išleido ją žurnale „Skaitymo biblioteka“, kuris mokėjo Puškinui iškart ir pagal aukščiausius tarifus. Ji buvo pradėta Boldine ir, tikriausiai, buvo skirta bendram su V. F. Odojevskiu ir N. V. Gogoliu almanachui „Troičiatka“.

1834 m. Puškinas atsistatydino ir prašo jam išsaugoti teisę dirbti archyvuose, kas buvo būtina „Petro istorijos“ rašymui. Prašymas atsistatydinti buvo priimtas, bet dirbti archyvuose jam buvo uždrausta. Puškinas buvo priverstas prašyti Žukovskio tarpininkavimo sprendžiant konfliktą. Už paklusnumą jam buvo suteikta anksčiau prašyta piniginė paskola darbo užmokesčio už penkerius metus sąskaita. Ši suma nepadengė ir pusės Puškino skolų, ir, nutraukus darbo užmokesčio mokėjimą, reikėjo tikėtis pajamų tik iš literatūros. Tačiau profesionalus literatas buvo labai neįprasta figūra Rusijoje. Jo pajamos priklausė nuo to, ar jo kūriniai yra paklausūs tarp skaitovų. 1834 m. pabaigoje – 1835 m. pradžioje buvo išleistas keletas Puškino kūrinių galutinių leidimų: pilnas „Eugenijaus Onegino“ tekstas (1825–1832) m. romanas buvo išleistas atskirais skyriais), eilėraščių, apysakų ir poemų rinkiniai – visos šios knygos buvo labai sunkiai parduodamos. Kritika jau garsiai pareikšdavo apie Puškino talento sumenkėjimą, bei apie jo epochos pabaigą rusų literatūroje. Du rudenys – 1834 m. (Boldine) ir 1835 m. (Michailovskoje) buvo nekūrybingi.

Plačiai publikai, apgailestaujančiai dėl Puškino talento sumenkėjimo, buvo nežinoma, kad jo geriausi kūriniai buvo nepraleisti į spaudą, ir kad tais metais jis sunkiai dirbo prie didžiulių idėjų: „Petro istorijos“, romano apie Pugačiovo sukilimą. Poeto kūryboje pribrendo esminiai pokyčiai. Puškinas-lyrikas šiais metais tampa labiau „poetu sau“. Dabar jis atkakliai eksperimentuoja su prozos žanrais, kurie jo netenkina visiškai, o lieka tik idėjomis juodraščiuose, ieško naujų literatūros formų.

„Sovremennik“

Šiomis sąlygomis jis randa išeitį, iškart išsprendžiančią daugelį problemų. Jis sukuria žurnalą ir pavadina jį „Sovremennik“ (amžininkas). Jame buvo spausdinami Nikolajaus Gogolio, Aleksandro Turgenevo, V. A. Žukovskio, P. A. Viazemskio kūriniai.

Bet pasisekimo tarp skaitovų žurnalas vis tik neturėjo: rusiškai publikai dar reikėjo priprasti prie naujo rimto periodinio leidinio tipo, dedikuoto aktualioms problemoms, traktuojamoms, pagal būtinybę, užuominomis. Žurnalas turėjo tik 600 prenumeratorių, kas darė jį skurdinančiu leidėją, nes jis nepadengė nei tipografinių išlaidų, nei darbuotojų honorarų. Du paskutinius „Sovremenniko“ tomus Puškinas daugiau nei per pusę pripildo savo kūriniais, daugiausia anoniminiais.

Ketvirtame „Sovremenniko“ tome pagaliau buvo atspausdintas romanas „Kapitono duktė“.

Tokiu pat veržimusi į būsimas kartas buvo įkvėptas ir finalinis Puškino eilėraštis, paeinantis iš Horacijaus, „Sukūriau pats sau paminklą ne rankų darbo…“ (1836 m. rugpjūčio mėn.). Ši tema buvo populiari tais laikais, panašius eilėraščius sukūrė, pavyzdžiui, Michailas Lomonosovas ir , tačiau būtent Puškino eilėraštis tapo geriausiai žinomu.

Žūtis

1837 m. žiemą įvyko poeto konfliktas su Žoržu Dantesu, kuris buvo priimtas tarnauti į Rusijos gvardiją jį įsivaikinusio Olandijos atašė barono L. Gekereno protekcijos dėka. Ginčas, kurio priežastis buvo Puškino įžeista garbė, nulėmė dvikovą. Sausio 27 d. poetas buvo mirtinai sužeistas į pilvą.

Prieš mirtį Puškinas prašė Imperatoriaus Nikolajaus I atleidimo už caro dvikovų draudimo pažeidimą: „laukiu caro žodžio, kad galėčiau mirti ramiai“. Valdovas raštelyje, kurį perdavė Žukovskis, parašė: „Jeigu Dievas jau nebeleidžia mums susitikti šiame pasaulyje, tai siunčiu tau mano atleidimą ir mano paskutinį patarimą mirti kaip krikščioniui. Nerimauti dėl žmonos ir vaikų nereikia, aš paimu juos savo globon“. Prieš mirtį Puškinas priėmė Komuniją, o sausio 29 d. (vasario 10 d.), mirė nuo .

Valdovo potvarkis: „1. Sumokėti skolas. 2. Atleisti nuo skolos užstatytą tėvo dvarą. 3. Pensionas žmonai ir dukrai, kol ištekės. 4. Sūnus į pažus ir po 1500 rublių kiekvieno auklėjimui, kol pradės tarnauti. 5. Kūrinius išleisti iždo sąskaita našlės ir vaikų naudai. 6. Vienkartinė pašalpa – 10000 rublių“

Aleksandras Puškinas palaidotas Pskovo gubernijos Sviatogorsko vienuolyno kapinėse.

Kūriniai

Poemos Ruslanas ir Liudmila (1817–1820). Kaukazo belaisvis (1820–1821). Gavriliada (1821). Vadimas (poema) (1821–1822). Broliai plešikai (1821–1822). (1821–1823). Čigonai (poema) (1824). Grafas Nulinas (1825). Poltava (poema) (1828–1829). Tazitas (1829–1830). Namas Kolomnoje (1830). Ezerskio (poema) (1832). Andželo (poema) (1833). Varinis raitelis (poema) (1833). Eiliuotas romanas Eugenijus Oneginas (1823–1832) Dramos kūriniai Borisas Godunovas (tragedija) (1825). Šykštus riteris (1830). (tragedija)(1830). Akmeninis svečias (1830). Puota maro metu (1830). Undinė (drama) (1829–1832). Eilėraščiai Ančaras (1828)

Proza Romanas laiškuose (1829). Mirusio Ivano Petrovičiaus Belkino apsakymai (1830): Šūvis (apsakymas); (apsakymas); Grabdirbys (apsakymas); Stoties prižiūrėtojas; Bajorė-valstietė (apsakymas). Gariuhino kaimo istorija (1830). Roslavlevas (1831). Dubrovskis (romanas) (1833). (apsakymas) (1834). Egipto naktys (1835). Kelionė į Arzrumą 1829 metų žygio metu (1835). Kapitono duktė (romanas) (1836). Pasakos Jaunikis (pasaka) (1825). Pasaka apie popą ir jo darbininką Baldą (1830). Pasaka apie lokę (1830–1831). Pasaka apie carą Sultoną (1831). Pasaka apie žveją ir žuvelę (1833). Pasaka apie mirusią caraitę ir septynis karžygius (1833). Pasaka apie auksinį gaidelį (1834).

Kūrinių ekranizacijos

1. 1909/1910 – Bachčisarajaus fontanas (filmas).
2. 1910 – Pikų dama (filmas).
3. 1911 – Eugenijus Oneginas (filmas).
4. 1916 – Pikų dama (filmas).
5. 1936 – Dubrovskis (filmas).
6. 1943 – Pasaka apie carą Saltaną (animacinis filmas).
7. 1953 – Aleko (filmas).
8. 1959 – Kapitono duktė (filmas).
9. 1966 – Pasaka apie carą Saltaną (filmas).
10. 1972 – Ruslanas ir Liudmila (filmas).
11. 1979 – Puota (filmas, TSRS|SSRS).
12. 1979 – Mažosios tragedijos (filmas).
13. 1984 – Pasaka apie carą Saltaną (animacinis filmas).
14. 1986 – Borisas Godunovas (filmas).
15. 1989 – Kilnusis plėšikas Borisas Godunovas (filmas).
16. 1999 – Rusų maištas (filmas).
17. 1999 – Oneginas (filmas).
18. 2006 – Puškinas. Paskutinė dvikova (filmas).

Kritika

• neigiamai vertino A. Puškino kūrybos reikšmę modernumui
• V. Majakovskis, D. Burliuk, B. Chlebnikovas, A. Kručionik 1912 m. futuristų manifeste „Antausis visuomeniniam skoniui“ kvietė „mesti A. Puškiną iš modernumo garlaivio“
• Vienas iš geriausių literatūrologijos straipsnių: . Pasivaikščiojimai su Puškinu. Dviejų tomų raštų rinkinys. I tomas, 339–436 psl. 1922.
• A. Puškinas neigiamai vertino 1831 m. sukilimą ir lietuvių tautines idėjas, viename eilėraštyje rašydamas: … Ko, liaudies gražbyliai, jus šitoks pyktis ima? Ko sviedžiat Rusijai grėsmingą prakeikimą? Kas jus jaudrino? Gal Lietuvos maištai? Nustokit: tai seni naminiai slavų ginčai…

Vaikai

1. Marija Aleksandrovna Puškina-Hartung (31.05.1832, Sankt Peterburgas – 07.03.1919, Maskva). Vaikų neturėjo.
2. Aleksandras Aleksandrovičius Puškinas, karininkas (18.06.1833, Sankt Peterburgas –  01.08.1914, Maskvos gubernija). Turėjo 13 vaikų.
3. Grigorijus Aleksandrovičius Puškinas, karininkas, taikos teisėjas (14.05.1835, Sankt Peterburgas – 15.08.1905, Markučiai, Vilnius). Turėjo 3 dukras iš pirmos neregistruotos santuokos.
4. Natalija Aleksandrovna Puškina-Dubelt, Merenbergo grafienė (23.05.1836, Sankt Peterburgas – 10.03. arba 14.05.1913, Kanai). Turėjo 6 vaikus.

A. Puškinui atminti

A. Puškino atminimui Rusijoje paskirta dauguma muziejų:

• A. Puškino butas Maskvoje, Arbate;
• Sankt Peterburgas, Mojkos upės pakrantė, 12 – paskutinis poeto butas – A. S. Puškino Visos Rusijos muziejus
• A. Puškino muziejus-sodyba Boldine;
• Nižnij Novgorodas. A. Puškino muziejus buvusio pirklio-prekybininko D. G. Deulino viešbučio pastate, kuriame poetas 1833 metų rugsėjo mėnesį, važiuodamas į Orenburgą rinkti „Pugačiovo sukilimo medžiagos“, lankėsi 2-3 kartus

Nuo 1937 metų Caro Kaimas vadinamas Puškino miestu. Įvairiuose miestuose (Maskvoje, Sankt Peterburge, Tbilisyje, Odesoje, Rygoje) yra A. Puškino garbei pavadintos gatvės. 2007 m. buvo planuojama įamžinti poeto vardą Samaros vietovardžių sąraše.

A. Puškino vardu pavadintos visuomeninės ir kultūrinės organizacijos:

• A. Puškino namas (Rusų literatūros institutas);
• A. Puškino muziejus Maskvoje;
• A. Puškino vardu taip pat pavadinta mokymo įstaiga (įkurta 1907 m., dabar vidurinė mokykla), esanti Sankt Peterburge, Taikos gatvėje.
• Yra dar keletas tokių mokymo įstaigų, kurios išsidėsčiusios įvairiose Rusijos Federacijos bei posovietinių valstybių miestuose, tame tarpe Vilniaus Aleksandro Puškino gimnazija.

Yra keletas A. Puškino muziejų už Rusijus ribų:

• Odesoje ir Gurzufe (Ukraina)
• Kišiniove (Moldavija)
• Brodzany (Slovakijoje)

Sankt Peterburge yra sukurtas dviejų stotelių metro (A. Puškino ir Juodojo upelio, paskirti A. Puškino garbei). A. Puškino stotelė yra šalia Vitebsko stoties, kuri tiesia geležinkelio atšaka jungiasi su Caro Kaimu. Požeminiame laukiamajame Caro Kaimo sodo vaizdo fone pastatyta sėdinčio ant akmens poeto skulptūra. 2019 m. Aleksandro Puškino vardas suteiktas Šeremetjevo tarptautiniam oro uostui Maskvoje.

Prie Juodojo upelio, dvikovos vietoje, pastatyta atminimo lenta.

A. Puškino skulptūros stovi įvairiuose buvusios Rusijos imperijos, Tarybų Sąjungos ir VSO šalių miestuose, taipogi virš 50 A. Puškino skulptūrų yra kitose užsienio šalyse:

• Europoje (Norvegija, Suomija, Vokietija (4), Austrija, Belgija, Prancūzija, Ispanija, Italija, Graikija (2), Kipras (2), Moldova (9), Serbija, Slovakija, Slovėnija, Šiaurės Makedonija, Bosnija ir Hercegovina, Juodkalnija, Turkija),
• Amerikoje (JAV (3), Kanada (2), Meksika, Kuba (2), Panamos Respublika)
• Azijoje (Korėja, Pietų Korėja, Kinija (3), Indija, Filipinai)
• Afrikoje (Egiptas (2), Etiopija, Eritrėja).

A. Puškino vardu yra pavadinta mažoji planeta , atrasta N. Černych 1977 m. rugpjūčio 22 d., pavadinimas suteiktas 1981 m. kovo 1 d.

Bibliografija

• Raštai / Aleksandras Puškinas; redaktorius Vytautas Bložė. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1954–1955. – 5 t.

Šaltiniai

1. Puškin Aleksandr (Aleksandras Puškinas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. 347-348 psl.
2. Short biography from University of Virginia Archyvuota kopija 2019-04-01 iš Wayback Machine projekto., retrieved on 24 November 2006.
3. Allan Reid, „Russia’s Greatest Poet/Scoundrel“, retrieved on 2 September 2006.
4. BBC News, 5 June 1999, „Pushkin fever sweeps Russia“, retrieved 1 September 2006.
5. BBC News, 10 June 2003, „Biographer wins rich book price“, retrieved 1 September 2006.
6. Biography of Pushkin at the Russian Literary Institute „Pushkin House“, retrieved 1 September 2006.
7. Maxim Gorky, „Pushkin, An Appraisal“, retrieved 1 September 2006
8. [1]
9. Istorija nuo Mindaugo iki Sąjūdžio. „Veidas“, 2008, 28 p.
10. Пажитнов Евгений. „Евлалия Генар и Григорий Пушкин.“ (2015-12-26). Žiūrėta: 2022-11-03.

Nuorodos

Rusų kalba

Vikicitatos

Puslapis Vikicitatose –

Aleksandras Puškinas

• Электронное научное издание (ЭНИ), посвященное творческому наследию и биографии Александра Сергеевича Пушкина
• А. С. Пушкин «Евгений Онегин» с комментариями Д. Благого
• А. С. Пушкин на сайте Модная Россия Archyvuota kopija 2008-03-17 iš Wayback Machine projekto.
• Александр Сергеевич Пушкин Сборник стихотворений
• Белый А. А. Кантовская цитата в пушкинском тексте // Вопросы литературы. 2004. № 3. С. 59-80.
• Динамические модели ритмики пушкинского стиха
• Захаров Н. В. Английский язык в тезаурусе Пушкина
• Захаров Н. В. Пушкин и Шекспир
• Захаров Н. В. Шекспир в пушкинском тезаурусе
• Захаров Н. В. Шекспир и русская литература: шекспиризм Пушкина
• Захаров Н. В. Шекспировские штудии VI: Изображение Шекспира в рисунках Пушкина (опыт атрибуции)
• Полное собрание сочинений, биографические и критические материалы Archyvuota kopija 2008-01-06 iš Wayback Machine projekto.
• Aleksandro Sergejevičiaus Puškino genealoginis medis
• Современная пушкинистика
• Стихи, поэмы, сказки и критические материалы
• Тест: Пушкин или нет? Archyvuota kopija 2008-01-10 iš Wayback Machine projekto.

Anglų kalba

• Esė apie Puškiną 200-ųjų gimimo metinių proga Archyvuota kopija 2010-02-25 iš Wayback Machine projekto.
• Puškino biografija Archyvuota kopija 2010-06-12 iš Wayback Machine projekto.
• Poeto puslapis – garso įrašai rusų kalba Archyvuota kopija 2008-04-12 iš Wayback Machine projekto.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.