Čardašas

Čardašo šokio tradicija
Nematerialusis pasaulio paveldas
Čardašas
Vieta	Vengrija
Regionas**	ENA
Įrašas	2024
Nuorodos
	Nuoroda
Vikiteka:	ČardašasVikiteka
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Čardašas (veng. Csárdás, rečiau Czárdás) – tradicinis vengrų liaudies šokis. Pavadinimas kilęs iš vengrų kalbos žodžio csárda, reiškiančio senovinę pakelės smuklę ar užeigą. Šokis atsirado Vengrijoje ir paplito ne tik šalyje, bet ir kaimyniniuose regionuose – Slovėnijoje, Burgenlande, Kroatijoje, Transilvanijoje, Slovakijoje, Voivodinoje, Moravijoje, taip pat tarp Banato bulgarų, gyvenančių ir Bulgarijoje.

Pirminė liaudiškoji čardašo forma, priešingai nei vėliau susiformavusios tarptautinės variacijos, Vengrijoje yra išgyvenusi atgimimą, daugiausia dėl táncház judėjimo.

Šokis taip pat paplitęs tarp romų bendruomenių.

Istorija

Čardašo ištakos siejamos su XVIII a. vengrų muzikos žanru verbunkošu. „Verbunkas“ susiformavo XIX a. viduryje kaip miesto folkloro dalis, atsiradusi per vengrų rekrutų ėmimą į Austrijos kariuomenę.

Muzika

Čardašui būdinga tempo kaita: šokis pradedamas lėtai (lassú), o baigiamas labai greitu tempu (friss, pažodžiui „šviežias“). Žinomi ir kiti variantai – ritka csárdás, sűrű csárdás ir szökős csárdás. Muzika paprastai rašoma 2/4 arba 4/4 metre. Šokį atlieka ir vyrai, ir moterys; pastarosios vilki tradicinius plačius sijonus, kurie sukantis įgauna būdingą formą.

Čardašo motyvai plačiai naudoti akademinėje muzikoje. Juos savo kūriniuose pritaikė Imrė Kalmanas, Ferencas Listas, Johanesas Bramsas, Leo Delibas, Johanas Štrausas, Pablas de Sarasatė, Piotras Čaikovskis, Francas fon Zupė, Vitorijas Monti ir kiti. Garsiausiu vokalinės muzikos pavyzdžiu laikomas J. Štrauso operetės „Šikšnosparnis“ kūrinys „Mano tėvynės garsai“, atliekamas Rozalindos partijoje. Instrumentinėje muzikoje bene žinomiausias kūrinys yra Vitorijo Monti sukurtas virtuozinis čardašas smuikui ir fortepijonui, pasižymintis septyniomis tempo variacijomis.