Senaro sultonatas

Senaro sultonatas, dar žinomas kaip Fundžų Senaro sultonatas, Sinaras ir Mėlynasis sultonatas (arab. السلطنة الزرقاء = As-Saltana az-Zarqa), buvo sultonatas dabartinio Sudano teritorijose. Valstybės sostinė buvo Senaras, ji valdė didelę dalį Šiaurės Rytų Afrikos 1504–1821 m.

السلطنة الزرقاء As-Saltana az-Zarqa Fundžų Senaro sultonatas
Buvęs sultonatas
← 1504 – 1821 →
Senaro sultonatas 1750 m.
Sostinė	Senaras
Kalbos	arabų
Valdymo forma	monarchija
Istorija
- Įkūrimas	1504 m., 1504
- Ismailo bin Muhamado Ali įsiveržimas	1821 m.
Gyventojai
- 1820	5 156 000
Šiuo metu priklauso:	Sudanas

Istorija

Prieš susikuriant Senaro sultonatui, XV a. Nubijos dalis, kuri anksčiau priklausė , buvo padalinta į daug mažų valstybių ir buvo puldinėjama dykumų klajoklių. Padėtis Alodijoje nežinoma, bet manoma, kad ji irgi išgyveno krizę. Sritį suvienijo Abdala Džama iš rytinių turtingų rajonų, kurie klestėjo dėl prekybos Raudonąja jūra. Tikima, kad jis užėmė Sobą, kurios svarba vėliau sumenko. Jis laikomas musulmonų herojumi, nes pagal tradiciją vedė šventojo Alšiko Hamdo Abu Dunanos, sudeginto Abu Delaige, dukrą.

Abdalos valstybė buvo trumpalaikė, nes XVI a. iš pietų atvyko Amaros Dunkvaso vadovaujami , kuriuos į šiaurę išvijo šilukai. Fundžai nugalėjo Abdalą ir įkūrė savo valstybę su sostine Senare.

Fundžai praktikavo vietinių Afrikos religijų ir krikščionybės mišinį, nors Islamas irgi buvo svarbus. 1523 m. Senaro monarchija oficialiai atsivertė į Islamą, bet ankstesnių tikėjimų elementai išliko.

Senaro sultonatas greitai plėtėsi, užėmė Džezirą, Butaną, Bajudą, Pietų Kordofaną. Osmanų Egiptas iš šiaurės įsiveržė į Senarą, bet nesugebėjo jo užkariauti. Po to turkai sustiprino šiaurinės Nubijos kontrolę ir sieną, kuri išliko iki 1821 m.

Santykiai su Etiopija pietryčiuose buvo labiau įtemti, nes abi šalys varžėsi dėl pasienio lygumų. Etiopija jautė grėsmę iš Senaro, bet dėl vidinių problemų negalėjo kištis. Galiausiai, kai pati Etiopija buvo suvienyta, o sostinė perkelta į Gonderą, Etiopija užvaldė nemažai Senaro sričių. Konfliktas su šilukais pietuose tęsėsi, kol Senaras turėjo su jais sudaryti sąjungą kovoje su dinkais. Sultonas nugalėjo Takvalio karalystę ir jos valdovą padarė savo vasalu.

Sultonato galios zenitas buvo XVI a. pabaiga, o XVII a. valstybė nusilpo. Viena to priežasčių buvo sultono nesutarimai su pirklių remiama ulama, kuri buvo įsitikinusi, kad tai jos pareiga valstybėje atstovauti teisingumui. 1762 m. sultoną Badį IV nuvertė Abu Likajikas, kuris į sostą pasodino sultono giminaitį ir valdė kaip regentas. Tai pradėjo ilgą konfliktą tarp sultonų, norinčių susigrąžinti valdžią ir Hamadžo regentų. Tai dar labiau nusilpnino sultonatą.

XVIII a. pabaigoje į valdžią atėjo Mekas Adlanas II. Osmanų valdytojas Egipte Al-Tahir Agha vedė Meko Adlano II dukrą. Kai 1821 m. turkų generolas Ismailas bin Muhamadas Ali įsiveržė į Senarą ir be pasipriešinimo jį užėmė, jis buvo asimiliuotas į Muchamedo Ali dinastijos imperiją.

Sultonų sąrašas

Sudano istorija
Egiptas ()
Kušo karalystė
Aksumo imperija, Nubai
, , Alodija
Osmanai, Senaras
Turkiyah (1820-1884):
>
(1884-1898)
Sudano kondominiumas (1899-1955)
Sudanas
Istoriniai regionai
Nubija, Darfūras, Kordofanas, Bedžai

• 1503-1533/4 (AH 940)
• 1533/4 (AH 940)-1550/1 (AH 957)
• 1550/1 (AH 957)-1557/8 (AH 965)
• 1557/8 (AH 965)-1568
• 1568-1585/6 (AH 994)
• 1585/6 (AH 994)-1587/8 (AH 996)
• 1587/8 (AH 996)-1591
• 1591-1603/4 (AH 1012)
• 1603/4 (AH 1012)-1606
• 1606-1611/2 (AH 1020)
• 1611/2 (AH 1020)-1616/7 (AH 1025)
• 1616/7 (AH 1025)-1644/5
• 1644/5-1681
• 1681–1692
• 1692–1716
• 1719–1720
• 1720–1724
• 1724–1762
• 1762–1769
• 1768–1776
• 1776–1789
• 1787–1788
• 1788–1790
• 1790
• 1790–1791
• 1791–1798
• 1798–1804
• 1804–1805
• 1805–1821
• Hamadžo regentai:
  • – 1769-1775/6
  • – 1775/6-1780
  • 1780-1786/7
  • 1786/7-1798
  • – 1798–1804
  • – 1804–1805

Išnašos

1. Holt 1975, pp. 40–42