Lietuvos gyventojų trėmimai

Apie sovietų vykdytas tremtis išsamiau žr. Lietuvos gyventojų trėmimai 1940–1953 m..

Lietuvos gyventojų trėmimai – Lietuvoje gyvenusių žmonių trėmimai XIX–XX a., kuriuos vykdė Rusijos imperijos ir TSRS valdžia. XIX a. trėmimai buvo taikomi pavieniams žmonėms, XX a. viduryje – taikyti masiškai.

Istorija

Rusijos imperija tremtį kaip bausmės formą pradėjo naudoti XVIII a. kolonizavus Sibirą. XIX a., kai didžioji dalis Lietuvos jau priklausė Rusijai, į Sibirą ir Kaukazą buvo tremiami 1830–1831 m. sukilimo ir 1863 m. sukilimo Lenkijoje ir Lietuvoje dalyviai. Svarbiausios imperijos tremties vietos buvo Užbaikalė, , , , , Sachalinas.

XX a. sovietai tremtį ėmė naudoti dar didesniais mastais, ne tik žmonėms, bet ir ištisoms tautoms. 1939 m. sovietams užėmus Vilniaus kraštą, o 1940 m. ir likusią Lietuvą, prasidėjo ir Lietuvos gyventojų trėmimai, trukę iki 1952 m. Priskaičiuojama, kad bendras ištremtųjų skaičius siekė apie 130 tūkstančių, daugiausia ištremta į Irkutsko sritį ir Krasnojarsko kraštą. Trėmimai nutrūko tik po J. Stalino mirties 1953 m.

Šaltiniai

1. Tremtis. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2022-02-16).
2. Lietuvos gyventojų trėmimai(parengė Arvydas Anušauskas). Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2022-02-16).

Nuorodos

• Kategorija:Lietuvių tremties vietos