Kino industrija

Kino pramonė susideda iš technologinių ir komercinių kino gamybos institucijų: t. y. filmų gamybos bendrovių, , kinematografijos, filmų gamybos, scenarijų rašymo, iki gamybinių, po gamybinių procesų, kino festivalių, platinimo, aktorių, kino režisierių ir kito kūrybinės grupės personalo.

Nors išlaidos, išleistos statant filmus, beveik iš karto leidžia filmų gamybai susikoncentruoti po autoritetingų gamybos kompanijų globa, prieinamos filmų gamybos įrangos pažanga, ir plėsti galimybes įgyti investicinį kapitalą ne iš kino pramonės, leido vystytis nepriklausomai filmų gamybai.

Šiuolaikinė kino industrija

Pagrindiniai filmų gamybos verslo centrai yra įsikūrę Jungtinėse Valstijose, Indijoje, Nigerijoje ir Honkonge. Europoje, Prancūzija, Italija, Jungtinė Karalystė ir Vokietija yra tos šalys, kurios pirmauja filmų gamyboje.

Filmai neretai filmuojami vietovėse, esančiose tolimiau nuo pagrindinių gamybos centrų. Dėl darbo bei infrastruktūros išlaidų, dauguma filmų gaminami kitose šalyse nei toje, kurioje yra įsikūrusi įmonė, mokanti už filmą. Pavyzdžiui, dauguma Amerikos ir Indijos filmų yra filmuojami Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje arba Rytų Europos šalyse.

Jungtinės Amerikos Valstijos

Pagrindinis straipsnis – JAV kinas.

Jungtinės Valstijos yra viena iš seniausių šalių kino pramonėje (ir didžiausia pagal gaunamas pajamas), o Holivudas yra svarbiausias JAV kino pramonės centras. Tačiau keturios iš šešių didžiųjų kino studijų priklauso Rytų pakrantės kompanijoms. Tik „The Walt Disney Company“, kuriai priklauso „Walt Disney Pictures“, „“, „Hollywood Pictures“, „Lucasfilm Limited“, „Pixar Animation Studios“ ir Marvel Studios, įsikūrusi . Tuo tarpu „“ yra įsikūrusi Kalver Sityje, Kalifornijoje, jos pagrindinė bendrovė, „Sony Corporation“, įsikūrusi Tokijuje, Japonijoje. Niujorkas, Luiziana, Džordžija, Šiaurės Karolina, Florida ir Kalifornija laikomi produktyviausiais kino pramonės regionais.

Indija

Pagrindinis straipsnis – .

Indija yra didžiausia filmų gamintoja pasaulyje. 2009 m. Indijoje viso buvo pagaminta 2961 filmas ant celiulioidinės juostos, iš jų net 1288 buvo pilnametražiai filmai. Indijos kino industrija yra daugiakalbė ir didžiausia pasaulyje pagal bilietų pardavimus ir pagamintų filmų skaičių bei antra pagal dydį, pagal gautas pajamas. Industriją daugiausia remia milžiniška filmus mėgstanti Indijos publika, taip pat Indijos filmai įgauna vis didesnį populiarumą visame pasaulyje, ypač šalyse, kuriose didelis skaičius indų emigrantų. Didžiausia kino pramonė Indijoje yra hindi kino pramonė, daugiausia sutelkta Mumbajuje, ir paprastai įvardijama kaip „Bolivudas“, žodžių Bombėjus ir Holivudas mišinys, kuris pagamina apie 20 % Indijos filmų. Kitos didžiausios kino pramonės šakos yra telugu kinas, tamilų kinas ir malajalių kinas, kurie yra įsikūrę Čenajuje, Haidarabade, Bengalūre ir Kočyje, paprastai vadinamos kaip „Tollywood“, „Kollywood“ ir „Mollywood“. Likusi didžioji dalis yra išsibarsčiusi šiaurės, vakarų ir pietų Indijoje (Karnataka, Pandžabas, Bengalija, Maharaštra, Orisa). Tačiau yra keletas mažesnių regioninių centrų Indijos kino pramonėje, išdėstytų pagal regionines kalbas valstijose, kuriose tomis kalbomis yra kalbama. Indijos filmai pripildyti miuziklais, veiksmu, romantika, komedija ir vis daugiau specialiaisiais efektais.

Honkongas

Pagrindiniai straipsniai – ir Kinijos kinas.

Honkongas yra kino gamybos centras kinų kalba kalbančiame pasaulyje (įskaitant kinų diasporą visame pasaulyje) ir Rytų Aziją. Ištisus dešimtmečius Honkongas buvo trečia pagal dydį kino industrija pasaulyje (po Indijos ir Holivudo) ir antras pagal dydį filmų eksportuotojas. Nepaisant pramonės krizės, prasidėjusios XX a. 10-ojo dešimtmečio viduryje ir Honkongo grįžimo Kinijos valdžion 1997 metų liepą, Honkongo filmai išlaikė daug skiriamosios tapatybės ir toliau vaidino svarbų vaidmenį pasaulio kino tarpsnyje. Skirtingai nei daugelis kino pramonių, Honkongo kinas beveik negaudavo tiesioginės paramos iš vyriausybės, tik per subsidijas ar iš importo kvotų surinktų pajamų. Honkongo kinas visada buvo visiškai komercinis, sutelkiantis dėmesį į miniai malonius žanrus, pavyzdžiui, komedijos ir veiksmo, ir labai priklausomas nuo formulių, tęsinių ir perdirbinių. Kaip būdinga komerciniams kinams, jo centre vyrauja išvystyta žvaigždžių sistema, kuri šiuo atveju taip pat yra labai susieta su .

Indonezija

Didžiausios kino studijos Pietryčių Azijoje buvo tyliai atidarytos 2011 metų lapkričio 5 dieną, 10 hektarų žemės plote Nongsoje, saloje, Indonezijoje. „Infinite Frameworks“ (IFW) yra Singapūre įsikūrusi bendrovė (netoli Batamo salos), į kurią tarptautiniams klientams nesunku kreiptis dėl sandorio, valdoma konsorciumo, kurio 90 procentų akcijų priklauso Indonezijos verslininkui ir filmų gamintojui Mike Wiluan.

Egiptas

Egipto kinas klesti Vidurio Rytuose, kur yra dažnai laikomas „Rytų Holivudu“. Nuo 1976 m. Kaire vyksta kasmetinis (CIFF), kurį akredituoja Tarptautinė filmų kūrėjų asociacijos federacija. Dauguma šiandienos Egipto filmų ir televizijos serialų yra gaminami Egyptian Media Production City komplekse, kuriame yra įrengta naujausia įranga filmavimui, lauko ir vidaus studijose. Jis apima apie 64 aukštųjų technologijų studijas. Cenzūra, kuri anksčiau buvo kliūtis į saviraiškos laisvę, sumažėjo pastebimai. Egipto kinas patyrė nepaprastą pasikeitimą tabu atžvilgiu. Jis pradėjo drąsiai spręsti klausimus, pradedant nuo seksualinių klausimų iki gausios valdžios kritikos.

Nigerija

Nigeriją į šiuolaikinio kino filmų gamybą atvedė filmas, žinomas kaip „Gyvenimas vergovėje“ (Living in Bondage), kuriame vaidino Kenneth Okonwo, Kanayo O. Kanayo, BOB Manuel Udokwu, Francis Agu Ngozi Nwosu, Nnena Nwabueze ir t. t. Šis filmas, kuris pateko į rinką 1992 metais, buvo labai svarbus posūkis Nigerijos kino pramonėje ir pranašaujantis šiuolaikinių filmų gamybos tendenciją Nigerijoje. Šalies kino sostinė buvo Lagosas. Tačiau bėgant metams, įvyko perėjimas iš Lagoso prie Enugu, rytinėje šalies dalyje. Sakoma, kad šis pokytis yra iškovotas Pete Edochie, ryšių pramonės veterano, kuris pasuko link aktoriaus karjeros ir tapo vienu iš sėkmingiausių aktorių Nigerijoje.

Lietuva

Kinas Lietuvoje buvo rodomas nuo XIX amžiaus pabaigos, kuriamas – nuo XX amžiaus pradžios. Į Lietuvą kinas atkeliavo 1897 m., kai Vilniuje įvyko pirmasis viešas kino seansas. Pirmieji kino teatrai atsirado 1905 m. Daugiausia rodomi užsienio komerciniai filmai, tačiau vis populiarėja nekomercinis kinas. Daug žiūrovų sulaukia festivaliai „Kino pavasaris“, „Tinklai“. Lietuvišką kiną pastaraisiais metais populiarino festivalis „Trispalvis kinas“. 2005 metais rengiamas pirmasis komercinio lietuviško kino festivalis – konkursas „AXX“. Lietuvos kino istoriją galimą sąlyginai padalyti į tris nelygius laikotarpius: pirmąjį (1896–1941 m.), sovietinį (1941–1989 m.) ir naujausią (nuo 1990 m.) Pirmąjį laikotarpį ženklina nacionaliniam kinui nepalankios istorinės sąlygos ir naivūs entuziastų bandymai žengti pirmuosius žingsnius. Antrasis laikotarpis – profesionalaus nacionalinio kino pamatų kūrimas ir tolesnė raida suvaržytos laisvės sąlygomis. Pagaliau trečiasis, kol kas pats trumpiausias, bet daugiausia vilčių teikiantis laikotarpis – tai filmų kūrėjų bandymas tapti pasaulinio kino konteksto dalimi neprarandant savojo identiteto. Pirmasis garsinis filmas buvo Henriko Kačinsko režisuotas „Storulio sapnas“ (1938 m.) Šio marionečių filmo premjera įvyko 1938 m. lapkričio 24 d. „Metropolitene“ (lėles pagamino Stasys Ušinskas). Lietuvoje filmas sutiktas entuziastingai, o JAV animacinių filmų bendrovė „Dalcompany“ ne tik nupirko „Storulio sapną“, bet ir užsakė S. Ušinskiui naują filmą pagal Hanso Kristiano Anderseno pasaką „Lakštingala“. Šį darbą atlikti sutrukdė Antrasis pasaulinis karas.

Po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvai praradus nepriklausomybę, visą kino gamybą bei platinimą ėmė kontroliuoti sovietų valdžia. Tik 1957 m. pasirodė pirmasis pilnametražis filmas, sukurtas Lietuvos kino studijos pajėgomis. Tai Vytauto Mikalausko „Žydrasis horizontas“. Išeivijoje išgarsėjo lietuvis Jonas Mekas, vienas garsiausių eksperimentinio avangardinio kino kūrėjų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iškilo finansavimo problema. Kai kurie kino kūrėjai, įpratę būti finansuojami iš Maskvos, sunkiai prisitaikė prie naujų sąlygų – valstybė smarkiai sumažino filmų finansavimą. Išpopuliarėjo komerciniai užsienio filmai, lietuviški filmai vis rečiau rodyti kino teatruose. Tačiau atsirado įvairių smulkesnių kino studijų, nauja gabių kino kūrėjų karta.

Istorija

Pirmasis kada nors sukurtas vaidybinis filmas buvo „The Story of the Kelly Gang“, Australijos kino filmas, remiantis liūdnai pagarsėjusia Ned Kelly gaujos istorija. 1906 metais Dan Barry ir Charles Tait iš Melburno prodiusavo ir režisavo Kelly Gang gaujos istoriją, tylų, kvapą gniaužiantį filmą, kuris tęsėsi nepertraukiamai 80 minučių. Tai tęsėsi net iki 1911, kai šalys, išskyrus Australiją, pradėjo kurti vaidybinius filmus. Iki šio laiko Australija sukūrė 16 pilnametražių vaidybinių filmų.

XX a. 2-ojo dešimtmečio pradžioje kino pramonė buvo visiškai pavergta D.W. Griffith filmo „Tautos gimimas“ (The Birth of a Nation). Be to, XX a. pradžioje kino gamybos kompanijos iš Niujorko ir Naujojo Džersio pradėjo judėti į Kaliforniją, dėl gero oro ir ilgesnių dienų. Nors tuo metu egzistavo elektros lemputės, tačiau nei viena nebuvo pakankamai galinga, kad tinkamai atskleistų filmą, tad geriausias apšvietimo šaltinis filmo gamybai buvo natūrali saulės šviesa. Be vidutinio sunkumo ir sauso klimato, taip pat buvo atsižvelgiama į valstiją dėl atvirų erdvių ir labai skirtingų gamtos peizažų. Kita priežastis buvo Pietų Kalifornijos atstumas nuo Naujojo Džersio, kuris dar labiau pasunkino Tomui Edisonui užtikrinti savo filmuotos medžiagos patentus. Tuo metu Edisonui priklausė beveik visi patentai, priskiriami vaidybinių filmų gamybai, ir Rytuose filmų prodiuseriai veikė nepriklausomai nuo „Edison’s Motion Picture Patents Company“ kompanijos ir buvo dažnai paduodami į teismą arba jiems įsakinėdavo Edisonas bei jo agentai. Taigi filmų kūrėjai, dirbantys vakarinėje pakrantėje, galėjo dirbti nepriklausomai nuo Edisono kontrolės. Jei jis pasiųsdavo agentus į Kaliforniją, žodis paprastai pasiekdavo Los Andželą prieš atvykstant agentams ir filmo kūrėjai galėjo pabėgti į netoliese esančią Meksiką.^{[reikalingas šaltinis]}

Holivudas

Pirmoji kino studija Holivudo apylinkėje, „Nestor Studios“, buvo įkurta 1911 metais Al Christie ir David Horsley, sename pastate šiauriausiame vakarų kampe Sunset Boulevard ir Gower gatvių sankirtoje. Tais pačiais metais dar penkiolika nepriklausomų kino studijų įsikūrė Holivude. Holivudas tapo taip stipriai susijęs su kino pramone, kad žodis „Holivudas“ yra naudojamas šnekamojoje kalboje kalbant apie visą pramonę. 1913 metais , kartu su , nuomojosi palėpę su studijos įrenginiais, pietrytiniame Selma ir Vine gatvių kampe, kur buvo įsteigta „Burns and Revier“ studija ir laboratorija. Tuo metu DeMille pradėjo prodiusuoti „The Squaw Man“ (1914 m.). Studija tapo žinomas kaip „Lasky-DeMille Barn“, o šiuo metu tai yra Holivudo paveldo muziejaus vieta.

Charlie Chaplin studija šiauriniame La Brea ir DE Longpre aveniu kampe, tik į pietus nuo Sunset bulvaro, buvo pastatyta 1917 metais. Studija turėjo daug savininkų po 1953 m., įskaitant „Kling Studios“, kurios sukūrė televizijos serialo „Supermeną“, kur pagrindinį vaidmenį atliko ; Red Skelton, kuris naudojo garso sales savo CBS televizijos estradiniams pasirodymams; ir CBS, kuri šioje studijoje filmavo televizijos serialus, tokius kaip „Perry Mason“ (vaidino Raymond Burr). Taip pat studija priklausė Herb Alpert „A&M Records“ ir „Tijuana Brass Enterprises“. Šiuo metu studija priklauso „The Jim Henson Company“ kompanijai, joje filmuojamas serialas „Muppets“. 1969 m. Los Andželo Kultūros paveldo taryba įvardijo studiją istoriniu kultūros paminklu.

Garsus Holivudo ženklas iš pradžių skambėjo „Hollywoodland“. Jis buvo pastatytas 1923 m. reklamuoti naujų būstų plėtrą minėtuose Holivudo kalvose. Keletui metų ženklas buvo paliktas irti. 1949 m. Holivudo prekybos rūmai įsikišo ir pasiūlė pašalinti paskutines keturias raides ir suremontuoti likusias. Ženklas, esantis Lee kalno viršuje, dabar yra registruotas prekinis ženklas ir negali būti naudojamas be Holivudo prekybos rūmų sutikimo, kurie taip pat valdo garbingą Šlovės alėją.

Pirmųjų Akademijos apdovanojimų pristatymo ceremonija įvyko 1929 metų gegužės 16d., per pokylį, vykusį Blossom salėje, „Hollywood Roosevelt“ viešbutyje, Holivudo bulvare. Bilietai kainavo USD $10,00, dalyvavo 250 žmonių. Nuo maždaug 4-ojo dešimtmečio penkioms pagrindinėms Holivudo kino studijoms iš viso Los Andželo rajono, „Paramount“, „RKO Pictures“, „20th Century Fox“, „Metro-Goldwyn-Mayer“ ir „Warner Bros“, priklausė dideli, grandioziniai kino teatrai visoje šalyje, kurie rodė jų studijų filmų peržiūras. Tarp 1927 m. (veiksminga nebyliojo kino eros pabaiga) ir 1948 m. laikotarpis yra laikomas Holivudo studijos sistemos amžiumi, arba, bendresne kalba, Holivudo aukso amžiumi. Įžymi data – 1948 m., teismo sprendimu, Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad kino studijos nebegalėjo valdyti kino teatrų ir galėjo rodyti tik jų studijoms priklausančius filmus bei kino žvaigždes, todėl Holivudo istorijos era neoficialiai baigėsi. Iki 6-ojo dešimtmečio vidurio, kai televizija buvo pelningas sumanymas, kuris buvo linkęs įsitvirtinti ilgam, kino studijos taip pat pradėjo būti naudojamos programavimo gamybos terpėje, kuri vis dar yra norma šiandien.

Bolivudas

Bolivudas yra neformalus terminas populiariai naudojamas hindi kalboje, apibūdinantis filmų industriją, įsikūrusią Mumbajuje (formaliai žinomas kaip Bombėjus), Maharaštroje, Indijoje. Terminas dažnai neteisingai vartojamas, nes nukreipia į Indijos kino visumą, tačiau tai tik bendra visos Indijos kino pramonės dalis, apimanti ir kitus gamybos centrus, gaminančius filmus įvairiomis kalbomis. Bolivudas yra didžiausias filmų gamintojas Indijoje ir vienas iš didžiausių filmų gamybos centrų pasaulyje.

Bolivudas yra oficialiai vadinamas Hindi kinu. Čia įsivyravo Indijos anglų kalbos dialogai, taip pat dainos. Indijoje yra įprasta matyti filmus, kuriuose rodomi dialogai su angliškais žodžiais (taip pat žinomas kaip Hinglish), frazėmis arba net visais sakiniais.

Režisieriaus Dadasaheb Phalke „Raja Harishchandra“ (1913 m.) buvo pirmasis nebylus filmas, pagamintas Indijoje. Iki 4-ojo dešimtmečio pramonė gamino daugiau nei 200 filmų per metus. Pirmasis Indijos garsinis filmas, „Ardeshir Irani’s Alam Ara“ (1931 m.), susilaukė didžiulės komercinės sėkmės. Buvo aiškiai matyti, kad Indijoje yra didžiulė rinka garsiniams filmams bei miuziklams; Bolivudas ir visa regioninė kino pramonė greitai perėjo prie garsinio filmavimo.

Ketvirtasis ir 5-ajame dešimtmečiai buvo audringas laikotarpis: Indija nukentėjo nuo Didžiosios depresijos, II pasaulinio karo, Indijos nepriklausomybės judėjimo ir šalies . Dauguma Bolivudo filmų buvo padedantys užmiršti kasdienybę, bet ten taip pat buvo ir režisierių, kurie stengėsi paliesti sudėtingus socialinius klausimus, arba naudojo Indijos kovą už nepriklausomybę kaip foną, jų kūrybinei erdvei. 1937 m. režisierius Ardeshir Irani (po filmo „Alam Ara“ šlovės) pastatė pirmąjį spalvotą filmą hindi kalba – „Kisan Kanya“. Kitais metais jis pastatė kitą spalvotą filmą, „Mother India“ versiją. Tačiau spalva netapo populiari ypatybė iki vėlyvojo 6-ojo dešimtmečio. Tuo metu išlaidūs, romantiški miuziklai ir melodramos buvo pagrindinė produkcija kino teatruose.

Nuorodos

• Online Movies, Taiwanese Law, and the American Film Industry (anglų k.)

Šaltiniai

1. „European Audiovisual Council“ (PDF). European Audiovisual Council, Council of Europe. Suarchyvuota iš originalo 2012-01-30. Nuoroda tikrinta 2009-05-11. {{cite journal}}: Citatai journal privalomas |journal= ()
2. Donckels, William. „Disney Raises SoCal Annual Pass Prices 30% - to Keep Locals "Out"“. Technorati.com. Suarchyvuotas originalas 2012-09-15. Nuoroda tikrinta 2012-11-28.
3. Watson (2009)
4. Khanna, „The Business of Hindi Films“, 140
5. „Annual report 2010“ (PDF). Central Board of Film Certification, Ministry of Information and Broadcasting, GOVERNMENT OF INDIA. Nuoroda tikrinta 2010-07-16. {{cite journal}}: Citatai journal privalomas |journal= ()
6. Raja, Aditi. „Film industry threatens it might have to move out of 'unsafe' Mumbai“. Mail Online India. Nuoroda tikrinta 2012-11-28.
7. „Top 10 upcoming most anticipated malayalam movies in 2012“. SpiderKerala. Nuoroda tikrinta 2013-02-26.
8. Gorman, Patrick J. „Hong Kong to Hollywood: A "ridiculous amount of interest" in Hong Kong cinema is redefining Tinseltown“. Moviemaker.com. Nuoroda tikrinta 2012-11-28.^{[neveikianti nuoroda]}
9. „Indonesia Now Home to Southeast Asia’s Biggest Movie Studios“. 2011-11-14.
10. Kandil, Heba. „The Media Free Zone: An Egyptian Media Production City Finesse“. TBS. Suarchyvuotas originalas 2013-03-28. Nuoroda tikrinta 2012-11-29.
11. Krajeski, Jenna. „Acclaimed Movie "678" Shows the Ubiquity of Sexual Harassment in Egypt“. Slate.com. Nuoroda tikrinta 2012-11-29.
12. El Deeb, Sarah. „Egypt court sentences 8 to death over prophet film“. Associated Press. Suarchyvuota iš originalo 2012-11-29. Nuoroda tikrinta 2012-11-29.
13. „Nigeria Entertainment Industry in Perspective“. Vanguard. Nuoroda tikrinta 2012-11-29.
14. „The Story of the Kelly Gang“. Australian Screen, National Film and Sound Archive. Nuoroda tikrinta 2012-11-29.
15. Richard Corliss (1999-09-16). „Hooray for Bollywood!“. Time Magazine. Suarchyvuotas originalas 2013-05-23. Nuoroda tikrinta 2013-06-20.
16. Pippa de Bruyn; Niloufer Venkatraman; Keith Bain (2006). Frommer's India. Frommer's. p. 579. ISBN 0-471-79434-1.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
17. Wasko, Janet (2003). How Hollywood works. SAGE. p. 185. ISBN 0-7619-6814-8.
18. K. Jha; Subhash (2005). The Essential Guide to Bollywood. Roli Books. p. 1970. ISBN 81-7436-378-5.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
19. Gulzar; Nihalani, Govind; Chatterji, Saibal (2003). Encyclopaedia of Hindi Cinema. Encyclopaedia Britannica (India) Pvt Ltd. pp. 10–18. ISBN 81-7991-066-0.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
20. Ramesh, Randeep (24 October 2008). „English is recast in Indian films“. London: The Guardian. Nuoroda tikrinta 2008-11-18.
21. Gulzar; Nihalani, Govind; Chatterji, Saibal (2003). Encyclopaedia of Hindi Cinema. Encyclopaedia Britannica (India) Pvt Ltd. pp. 136–137. ISBN 81-7991-066-0.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
22. Talking Images, 75 Years of Cinema Archyvuota kopija 2011-07-17 iš Wayback Machine projekto.