Gubernijos dvaras

Gubernijos dvaras – buvęs dvaras dabartinio Šiaulių miesto šiaurinėje ir šiaurės vakarinėje dalyje bei Šiaulių rajono savivaldybės dalyje į šiaurė nuo Šiaulių. Centras – Gubernija.

Istorija

1764 m. ėmęs valdyti Abiejų Tautų Respubliką karalius Stanislovas Augustas iš Radvilų išpirko Šiaulių ekonomiją ir kartu su kitomis ekonomijomis perdavė valdyti Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos rūmų iždininkui Antanui Tyzenhauzui, kuris 1768 m. ekonomijas padalijo į gubernijas ir raktus. Šiaulių ekonomija buvo padalyta į Šiaulių, Joniškio, Žagarės ir Gruzdžių gubernijas. Kiekviena gubernija buvo suskirstyta į raktus. Raktą sudarė dvaras su jam priklausančiais sodžiais. Ekonomijos Šiaulių gubernijos centriniam dvarui prigijo Gubernijos vardas.

Šiaulių gubernijos dvarams valdyti A. Tyzenhauzas paskyrė gubernatorių Gonsievskį. Pagrindinis gubernatoriaus pertvarkymų uždavinys – padidinti karaliaus pajamas. Pirmiausia jis ėmėsi dvarų smulkinimo. Suprato, kad didelį dvarą valdyti sunku, o Šiaulių dvaras buvo labai didelis, todėl jo plote įkurti mažesni Radviliškio, Pamūšio, Degučių, Gytarių, Naisių dvarai. Dalyje dvaro žemių 1768 m. jis įkūrė naują palivarką, kurį vėliau pavadino Gubernijos dvaru ir įvedė baudžiavą. Iš valstiečių ūkių paimtos žemės atiteko dvarui, jų plotuose įkurti palivarkai, t. y. mažesni centriukai gamybai organizuoti. Juose buvo valdytojas, ekonomas, vaitai, prižiūrėtojai. Šių laukų visas derlius atitekdavo dvarui, juose baudžiauninkai dirbo be atlyginimo. Dvarui buvo atiduota ir dalis Šiaulių miestiečių, kurie turėjo dvare eiti lažą.

Gubernijos dvaro žemės apėmė plotą nuo Joniškio plento iki Račių kaimo šiaurėje ir Voveriškių kaimo vakaruose. Senasis Šiaulių dvaro centras buvo dabartinėje Gluosnių gatvėje ir liko mažai reikšmingu. Jame gyveno medžioklių žinovas, kuris augino sakalus medžioklei, dėl to gyvenvietė gavo Sakalnyčios pavadinimą. Dvaro centrinis rūmas buvo pastatytas ant buvusio Vinkšnos ežero kranto, šalia dabartinės „Gubernijos“ alaus daryklos. Ekonomijos centrą Didždvarį su Gubernijos dvaro rūmais jungė ir dabar tebesanti Dvaro gatvė.

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Lietuva atiteko Rusijos imperijai. Carienė Jekaterina II Rundalės ir Šiaulių ekonomijos dvarus padovanojo savo favoritui, rusų armijos generolui, grafui Platonui Zubovui. Pats Platonas dar keletą metų gyveno Peterburge, Šiaulių ir Rundalės dvarus atidavęs giminėms. Tik po brolio mirties Platonas Zubovas apsigyveno Rundalės dvare.

Po 1861 m. žmonės nebepriklausė dvarui, tapo dalinai laisvi. Jų reikalus sprendė vietinė savivalda. Bet valstiečių žemė tapo jų nuosavybe tik po 1904 m., kai baigėsi išpirkų iš baudžiavos mokėjimas. XX a. pradžioje visi suprato, kad dvarų sistema (feodalizmas) žlugo. Ginkūnų ir Gubernijos dvarų savininkas Vladimiras Zubovas pradėjo pardavinėti žemę ir miškus. Jis numatė Gubernijos dvarą likviduoti, o Ginkūnuose seseriai palikti 80 ha dvarelį, bet Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė baigti likvidavimą.

Po karo dvaro didžiąją dalį nusavino Lietuvos vyriausybė. Tik 1928 m. baigtas Gubernijos dvaro likvidavimas. Gubernijos dvaro centriniai rūmai ir kumetynas per karą sudegė, aplink šiuos pastatus buvęs 470 ha plotas atiteko Šiaulių miestui, Gubernijos miškas atiteko Lietuvos vyriausybei. 1921 m. V. Zubovas dvaro vasaros rūmus su biblioteka dovanojo Šiaulių miestui, ten vėliau įsikūrė Šiaulių mokytojų seminarija (dab. Šiaulių universiteto Menų fakultetas). Išliko tik nedidelė Gubernijos parko dalis.

Šaltiniai

1. Šiaulių miesto istorija. T. I. - Šiauliai: Momentas, 1991. - 41 psl.
2. Brydė saulės žemėje: buvusio Gubernijos dvaro ir Bridų apylinkų praeities epizodai (sud. ). - Šiauliai: Saulės delta, 2010. - 203 p.: iliustr. - ISBN 978-9955-732-57-0 - 30-32 psl.
3. Brydė Saulės žemėje. - 40 psl.