Raudonosios jūros pakrantės provincija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

(Rytų Sudano ir) Raudonosios jūros pakrantės provincija buvo administracinis teritorinis vienetas 1864-1885 m. Didžiausio išsiplėtimo metu 1975 m. jis apėmė didžiąją dalį dabartinės Eritrėjos, Džibutį, šiaurės vakarų Somalį ir rytinę Etiopiją.

Raudonosios jūros pakrantės provincija
← 1864 – 1885 →
Egipto teritorija (rusva) 1885 m.
Valstybė
Administracinis centras	Masava
	Masavos valiai

Raida

Vykdant Osmanų imperijos reformas, 1865 m. Habešo ejaletas, nominaliai kontroliavęs Eritrėjos pajūrio teritorijas iš Masavos uosto, buvo perduotas kontrolei. Tuo metu Egiptą valdė ambicingas , kuris jau kontroliavo Nubiją, ir siekė įsigalėti turtingose žaliavomis Etiopijos teritorijose. Tam buvo pasitelktas tiek laivynas iš Raudonosios jūros, tiek sausumos armija iš Nilo slėnio.

Pirmiausia, Egipto laivynas atkūrė centrinę valdžią pajūryje, t. y. strategiškai svarbiuose Masavos ir uostuose. Jis sparčiai plėtė teritorijas į pietus, įgydamas kontrolę vietiniams pakrantės sultonatams - afarų Girifui, Rahaitai ir Tadžurai, somalių Zeilai, galiausiai 1875 m. užėmė Hararą.

Tuo pat metu buvo plečiamos teritorijos iš vakarų, t. y. iš Sudano (Nubijos), kur Egiptui pavyko sėkmingai užimti praktiškai nekontroliuojamas tigrių genčių teritorijas ir tokiu būdu užvaldyti prekybą tarp Nubijos ir pajūrio. 1872 m. buvo užimtas svarbiausias prekybinis regiono miestas Kerenas ir gyvenamas Senhito regionas. Visų šių užkariavimų dėka Egiptui pavyko užimti strategiškai svarbius miestus ir trumpam sustiprinti pozicijas Raudonojoje jūroje. Šiuose užkariavimuose svarbi asmenybė buvo šveicarų kilmės tyrinėtojas , kuris tarnavo Egipto pašai.

1875 m. Egipto armija užėmė Hamasieną, taip pradėdama ekspansiją į Etiopijos kalnyną, tačiau čia susidūrė su stipriu , tuo metu valdomos , pasipriešinimu. Tais pačiais metais Egipto armija buvo sutriuškinta, o 1876 m. patyrė pralaimėjimą prie Guros. Savo šiaurinėse teritorijose Etiopija sustiprino pozicijas, įkurdama Mereb Melašo provinciją. 1881 m. Sudane prasidėjus sukilimui, Egiptas nebegalėjo skirti pakankamai dėmesio provincijos palaikymui. Po 10 m., t. y. 1884 m., Egiptas pripažino Etiopijai ne tik Hamasieną, bet ir Senhitą.

Raudonosios jūros pakrantėje Egipto hegemoniją varžė europiečiai, kurie sudarydavo sutartis su vietos vadais ir įsitvirtindavo atskirose atkarpose. 1862 m. Tadžuros sultonate įsitvirtino prancūzai, 1869 m. Italai įsitvirtino Asebe, britai įsitvirtino somalių žemėse, ir t. t. Provincija galutinai panaikinta 1885 m., kai Italija užėmė Masavą, ir Egiptas galutinai atsisakė ambicijų Afrikos rage.

Provincijos vietininkai (valiai)

• 1866–1867 m. – Hasan Bey Rifat,
• 1867–1871 m. – Ali Mumtaz Paša,
• 1871 m. – Aladdin Paša Siddiq,
• 1871–1874 m. – Johann Alber Werner Munzinger Paša,
• 1874–1875 m. – Arakil Bey Nubar,
• 1875–1876 m. – Mohammed Ratib Paša,
• 1876–1877 m. – Osman Rifqi (Uthman Rifki),
• 1877–1882 m. – Ala’el-Din Paša Siddiq,
• 1882–1882 m. – Hursid Bey Pertev,
• 1883–1884 m. – Muhammad Muhtar Paša,
• 1884 m. – Mason Bey,
• 1884–1885 m. – Izzet Bey ir Chermside.