Naikintojų batalionai

Naikintojų batalionai (Lietuvoje dažniausiai stribai, rus. истребительные батальоны) – Antrojo pasaulinio karo metu ir pokario metais TSRS egzistavę sukarinti, paprastai iš vietinių komunistų bei buvusių nusikaltėlių sudaryti savanoriški būriai, kovoję su vietiniais partizanais ir kitais antisovietiniais elementais.

Naikintojų batalionai pradėti sudarinėti 1941 m. vasarą priefrontės rajonuose. Įsakai pradėti formuoti naikintojų batalionus buvo išleisti 1941 m. birželio 24 d. TSRS mastu (rus. Об охране предприятий и учреждений и создания истребительных батальонов; Apie įmonių ir įstaigų apsaugą ir naikintojų batalionų įkūrimą') ir 1941 m. liepos 6 d. – Baltarusijos TSR mastu. Naikintojų batalionų uždavinius apibrėžė TSRS Liaudies komisarų tarybos nutarimas „Apie priemones kovai su parašiutininkų desantais ir priešininko diversantais pafrontės juostoje“ (rus. О мероприятиях по борьбе с парашютными десантами и диверсантами противника в прифронтовой полосе).
Maskvoje buvo centrinis naikintojų batalionų štabas, kuriam vadovavo generolas Dmitrijus Kramarčiukas.

Susikūrimas

Naikintojų batalionus sudarinėjo iš savanorių (paprastai komunistų ir komjaunuolių, tarybinių aktyvistų), kurie nebuvo mobilizuoti į kariuomenę. Batalionams vadovaudavo VKP(b) rajonų komitetų lygio partiniai vadovai arba NKVD karininkai.

Didelę dalį stribų sudarydavo išlaisvinti nusikaltėliai.

1941 m. liepos mėn. visose pafrontės teritorijose buvo sudaryti 1 755 naikintojų batalionai, kuriuose buvo ~328 000 žmonių.

1941 m. liepos – rugpjūčio mėn. Baltarusijos TSR, daugiausia Vitebsko, Gomelio, Polesės ir Mogiliovo srityse buvo sukurti 78 tokie batalionai (daugiau kaip 13 000 karių). Dalis šių kovotojų vėliau tapo Baltarusijos bei Ukrainos TSR sovietinių partizanų judėjimo dalyviais.

Dėl aktyvios antisovietinės pogrindžio veiklos ir atvirų veiksmų prieš besitraukiančią sovietų kariuomenę koviniai būriai buvo sudaryti ir Estijoje, Latvijoje, Karelijoje, rytinėje Lenkijos dalyje, Galicijoje ir Besarabijoje.

Paskirtis

Pagrindinės funkcijos karo įkarštyje buvo:

• Karinių ir kitų svarbių objektų apsauga
• Kova su diversantais, priešo diversantų parašiutininkų grupėmis

Paprastai kiekviename administraciniame rajone buvo formuojamas vienas naikintojų batalionas (paprastai 100–200, kartais – iki 500 žmonių), kurį sudarydavo kuopos, o šias – būriai.

Kai kuriose teritorijose (pvz., Kijeve, Nikolajeve, Chersone, Zaporožėje) naikintojų batalionai dalyvavo ginant šiuos miestus nuo vokiečių kariuomenės, dengė perkėlas per Dnieprą.

Estijoje

Naikintojų batalionai nuo 1941 m. birželio iki rugpjūčio nužudė mažiausiai 1 850 Estijos gyventojų, daugiausia civilių.Liepos 6 d. naikintojų batalionams duotas įsakymas šaudyti be teismo visus „liaudies priešus“. Žiaurus naikintojų batalionų elgesys su civiliais paskatino antisovietinių partizanų būrių susidarymą Estijoje.

Lietuvoje

Lietuvoje naikintojų batalionai buvo vadinami stribai, skrebai, šie pavadinimai kilę iš iškraipyto rusiško pavadinimo истребители (istrebiteli) „naikintojai“.

1941 m. birželį Lietuvoje susidarė ginkluoti komunistų aktyvo, komjaunuolių būriai, tačiau jie kūrėsi ir veikė chaotiškai, naikintojų batalionai suformuoti nebuvo.

Naikintojų būriai Lietuvoje sukurti tik 1944 m. liepos 18 d. LKP (b) CK nutarimu. Tai buvo vietiniai tarybinių okupantų savanoriai . Jie buvo organizuojami apskričių centruose ir valsčiuose atleidžiami nuo tarnybos. Stribai aktyviai dalyvaudavo NKVD operacijose prieš Lietuvos partizanus, persekiodavo, tardydavo, žudydavo (neretai persirengiant partizanų uniformomis) vietinius gyventojus, ypač kaimuose. Aktyviai talkino okupantams trėmimuose į Sibirą.

Iki 1945 m. rugsėjo 1 d. nei atlyginimų, nei aprangos, nei maisto davinių stribai negaudavo, vietoje to apsirūpindavo plėšdami vietos gyventojus.

1945 m. spalio 18 d. okupacinė Lietuvos valdžia nutarė stribus vadinti ne „naikintojais“, o „liaudies gynėjais“.

1951–1954 m. stribų būriai palaipsniui buvo mažinami ir galiausiai panaikinti.

Nuorodos

1. Karel Cornelis Berkhoff, Harvest of despair
2. За паўгода да Віцебскіх варот Archyvuota kopija 2016-06-03 iš Wayback Machine projekto.
3. Постановление Политбюро ЦК ВКП(б) о мероприятиях по борьбе с парашютными десантами и диверсантами противника в прифронтовой полосе
4. Бойко Владимир, Боевой подвиг погранзаставы им. Кайманова Н.Ф и действия истребительных батальонов в Суоярвском районе в первые дни войны. Archyvuota kopija 2009-05-11 iš Wayback Machine projekto.
5. ЛЕБЕДЯНСКИЙ ИСТРЕБИТЕЛЬНЫЙ БАТАЛЬОН.
6. [1]
7. ОРГАНИЗАЦИЯ ИСТРЕБИТЕЛЬНЫХ БАТАЛЬОНОВ И ИХ БОЕВАЯ ДЕЯТЕЛЬНОСТЬ.
8. НАТАТКІ ПРА АДНАГО КАМУНІСТА. ПРАЦЯГ.^{[neveikianti nuoroda]}
9. Роль и задачи войск НКВД в годы Великой Отечественной войны.
10. Милиция в годы Великой Отечественной Войны.
11. Р. Барадулін, ВЯЛІКАЯ АЙЧЫННАЯ ВАЙНА. Archyvuota kopija 2011-07-24 iš Wayback Machine projekto.
12. Жыве імя легендарнага камбрыга. Archyvuota kopija 2011-07-06 iš Wayback Machine projekto.
13. Eesti rahva kannatuste aasta. Tallinn, 1996, p. 234.
14. http://www.genocid.lt/Leidyba/2/tiit.htm
15. http://www.voruta.lt/print.php?id=843 Archyvuota kopija 2010-04-26 iš Wayback Machine projekto.
16. Liaudies gynėjų laiškas LKP CK sekretoriui A. Brazauskui. 1989-01-18.
17. Vladas Vyšniūnas–Aušrelė: Ginkluotos rezistencijos eilėse. Elinio partizano atsiminimai. I knyga, 2023 m., „Briedis“, 62 p.