Vilniaus nutarimas

Vilniaus nutarimas (pilnas vertimas – „Lietuviškasis nutarimas, priimtas po JPD Sapiegų sutriuškinimo ir J. P. Sapiegos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arklininko, nužudymo“, lenk. Postanowienie litewskie po rozgromionych JPP Sapiehach i rozsiekaniu JP. Sapiehy, koniuszego W. Ks. Lit.) – 1700 m. lapkričio 24 d. datuota politinė deklaracija tariamai priimta Valkininkų konfederacijos netrukus po laimėto Valkininkų mūšio.

1700 m. lapkričio 24 d., praėjus savaitei po Valkininkų mūšio, kuriame sutriuškinta keletą dešimtmečių Lietuvą valdžiusi brolių Sapiegų grupuotė, jų priešai (vadinami „respublikonai“) paskelbė Sapiegas tėvynės priešais ir pašalino juos iš visų pareigų Lietuvoje. Po kelių mėnesių Lietuvoje nuorašų pavidalu (originalo niekas nematė) pradėtas platinti keistas dokumentas, kuriame Sapiegas nugalėję „respublikonai“ paskelbė tuometį Abiejų Tautų Respublikos valdovą Augustą II absoliučiu Lietuvos, kaip atskiros valstybės nuo Lenkijos, valdovu.

Vilniaus nutarimu Lenkijos karalystė (Karūna) kaltinama įvedus niekingas lenkiškas laisves, o karalius Augustas II kviečiamas įvesti absoliučią monarchinę valdžią.

Dokumento tekstas:

„Mes, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės senatoriai, dignitoriai, urėdininkai ir bajorija, susirinkusi į posėdžius iš vaivadijų ir pavietų, pareiškiame […], kad mūsų šlovingiems protėviams labiausiai sekėsi tada, kuomet ištikimai vienam monarchui tarnaudami, plėtė valstybės sienas, o ir kaimyninės valstybės jų bijojo. […]

Tačiau kuomet menkavertės Lenkijos laisvės atėjo į garbingą lietuvių tautą, Lietuvos kunigaikštystė iš karto pradėjo smukti, o jos teritorija mažėti. […]

Todėl matydami garbingojo Augusto II šaunumą, vyriškumą, turtingumą ir kitas jo dorybes, […] jo dinastijai ir šeimai, jam pačiam, kaip išrinktajam valdovui, o nuo šios akimirkos jau paveldimam Lietuvos kunigaikščiui bei jo abiejų lyčių įpėdiniams savo ir mūsų vaikų vardu prisiekiame amžiną ištikimybę. Visų savo teisių, Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių suteiktų lenkiškų laisvių atsižadame ir jas atmetame. Absoliučią ir aukščiausią valdžią mums, taip, kaip Lietuvos kunigaikščiai – Gediminaičiai, Algirdaičiai ir Jogailaičiai valdė – patikime šviesiausiajam Lietuvos kunigaikščiui Augustui II amžiniems laikams. Išsižadame visų savo teisių rinkti Lenkijos karalius ir Lietuvos kunigaikščius, naikiname visas konstitucijas, ginančias mūsų laisves ir teises, vietoj jų pasižadame paklusti tiems įstatymams, kuriuos mums duos mūsų valdovas.

Vilnius, 1700 lapkričio 24 d.“

1701 m. Varšuvoje posėdžiavęs ATR Seimas, baimindamasis, kad visa Respublika netaptų absoliutine monarchija, pareikalavo išaiškinti šios deklaracijos autorius. Deklaracija buvo pasmerkta, o jos kopijos vėliau buvo sudegintos turgaus aikštėje budelio rankomis.

Nuomonės dėl deklaracijos kilmės ir tikslų

Egzistuoja trys pagrindinės versijos dėl šio nutarimo autentiškumo: pirmoji, kad dokumentas yra autentiškas, o jo iniciatoriai buvo Lietuvos „respublikonų” grupuotės vadai; antra, nutarimas – autentiškas, o jo iniciatorius – Augustas II; trečia, nutarimas – Sapiegų parengta klastotė, siekiant diskredituoti Augustą II ir „respublikonų“ vadus. Vieni istorikai deklaracijoje jame mato ankstyvų valstybės pertvarkymo siekių užuomazgą, kiti – politinę provokaciją, klaidingą manifestą, kurio tikslas buvo diskredituoti karalių bajorijos akyse. Neatmestina ir galimybė, kad pats Augustas norėjo tai išprovokuoti, kad savo saksų kariuomene sutriuškintų maištininkus ir įvestų absoliučią karaliaus valdžią. Dauguma istorikų sutinka, kad „Vilniaus nutarimas“ gerai atitiko karaliaus siekius.

Kaip argumentai už tai, kad dokumentas buvo klastotė, pateikiamas fizinis faktas, kad pasirašyti dviejų dokumentų dviejose vietose, esančiose 50 km atstumu viena nuo kitos (Valkininkuose ir Vilniuje), tuo metu buvo neįmanoma. Tokią poziciją oficialiai priėmė ir 1701 m. Varšuvos seimas, kuriame buvo nuspręsta nutarimo tekstą duoti budeliui, kad šis viešai sudegintų jį turgaus aikštėje.

Kitas argumentas – politinis – nesuprantama tai, kodėl „respublikonų“ partijos vadai, įveikę keletą dešimtmečių Lietuvoje viešpatavusią didikų Sapiegų grupuotę, staiga norėtų papulti po „absoliutaus“ monarcho ranka. Šią versiją papildo faktas, kad nutarimą pasirašę pareigūnai, kurie po kelerių metų užėmė svarbiausius postus valstybėje, daugiau niekada neprisiminė šio dokumento.

Po 1701 metų „Vilniaus nutarimas“ dingo tarsi į vandenį. M.Šapokos teigimu, galima sutikti, kad nutarimas yra „antilenkiškas“, o jame atvirai niekinamos bajorijos laisvės. Todėl sunku įsivaizduoti, kad kas nors iš senosios Lietuvos valstybės bajorijos galėjo parašyti tokius žodžius rimtai. Net Sapiegos, kurie galėjo siekti diskredituoti savo priešus prieš visą Lenkijos ir Lietuvos bajoriją, vargiai galėjo ryžtis tokiam dokumentui. Todėl tikėtina, kad nutarimo autorius galėjo būti ne absoliutizmo šalininkas, o priešingai, bajoriškų laisvių entuziastas, kuris stengėsi atkreipti bajoriškosios visuomenės dėmesį į pavojus, iškilusius bajoriškosioms laisvėms.

Tai, kad dokumentas galėjo būti inicijuotas karaliaus, leidžia spėti analogijos su panašiais dokumentais. XVII a. pabaigoje Švedijos parlamentas panašiai paskelbė, kad monarchas turi neribotus įgaliojimus visiems savo pavaldiniams. Augustas II valdymo pradžioje energingai stiprino savo valdžią. 1699 metais, ruošdamasis karui su Švedija ir norėdamas užimti Livoniją, jis priėmė dalies šios teritorijos bajorų pasirašytą kapituliacijos aktą, ateityje garantuojantį Augustui II paveldimą valdžią šioje žemėje. Tikėtina, kad panašių priemonių valdovas galėjo imtis ir Lietuvoje. Didelis bajorijos nepasitenkinimas, kuris kilo pamačius nutarimo nuorašus, rodo, kad jie nuoširdžiai tikėjo, kad toks nutarimas galėjo būti priimtas. Dokumente atsispindi dar viena tipiška Lenkijos ir Lietuvos bajorijos savybė: samprata, kad kiekviena valdžios sistema, kai monarchas turi daugiau teisių negu ATR, – absoliutizmas. Todėl nutarimo tekste ir paminėti senieji Lietuvos kunigaikščiai. M. Šapokos teigimu, jei LDK bajorija būtų žinojusi, kokią iš tikrųjų valdžią turėjo Gediminaičiai (kuri nė iš tolo nepriminė „absoliutizmo“), ji galbūt ir nebūtų buvusi tokia priešinga „Vilniaus nutarimui“.

Išnašos

1. Šapoka, Mindaugas, LDK istorija: Vilniaus nutarimas po Valkininkų mūšio – tarp klastotės ir autentiškumo, 15min.lt, 2014 01 11
2. 1701 m. birželio 7 d. vykusiame Seimo posėdyje posėdį Breslaujos seniūnas Biegaskis klausė, ar karalius turi deklaracijos projektą arba ar ką nors apie jį žino, ir siūlė, kad paskvilis apie neribotą valdžią būtų sudegintas budelio, ištrinant didžiųjų piliečių vardus, kuriuos ten nedorai citavo piktavališkumas.// Marceli Handelsman, Studia historyczne, Warszawa, 1911, p. 25.
3. Tadeusz Sierzputowski, Pierwsza próba reformy politycznej w Polsce: szkic historyczny z końca XVII stulecia, Warszawa 1905.
4. Henryk Olszewski, Postanowienie było dziełem Sapiehów, O skutecznym rad sposobie (serija Dzieje narodu i państwa polskiego) ISBN 83-03-02770-0 Kraków 1989 s. 9n. Handelsman (p. 26n) šiodje deklaracijoje mato karaliaus ranką.
5. Paweł Jasienica, Rzeczpospolita Obojga Narodów, część 3 Dzieje agonii, rozdział Droga za kraty.