Vilniaus GS

54°40′12″š. pl. 25°17′05″r. ilg. / 54.6699°š. pl. 25.2847°r. ilg. / 54.6699; 25.2847

Vilniaus geležinkelio stotis
Stoties kompleksas 2020 m.
Adresas	Geležinkelio g. 16, Vilnius 02100
Atidaryta	1862 m.
Peronų sk.	5
Aptarnaujanti įmonė	AB „Lietuvos geležinkeliai“
Žemėlapiai	Retromap.ru
Nuotraukos	Railwayz.info
Aplinkinės stotys ir stotelės Paaiškinimai km km ↑ KENA ↑ ← ŠVENČIONĖLIAI ← NAUJOJI VILNIA → VALČIŪNAI → 4,2 Kirtimai Pavilnys 1,0 5,0 Oro uostas VILNIUS 4,3 9,0 → VALČIŪNAI → PANERIAI Pušynas 3,2 3,1 Vokė ↓ LENTVARIS ↓

Vilniaus geležinkelio stotis – stotis Lietuvos rytuose, Vilniaus senamiesčio pietiniame pakraštyje. Geležinkelio mazgas, svarbiausia Lietuvos geležinkelio stotis. Stotis priklauso aukščiausiajai klasei, yra kasos, prekybos kioskai. Išvyksta keleiviniai traukiniai į Rygą, Taliną, Klaipėdą, Kauną, Krokuvą, Trakus, Turmantą, Keną, Jašiūnus, Marcinkonis.

Stoties rūmai – kultūros paveldo objektas (unikalus Nr. 45185). Tai architektūros paminklas, pasižymi aiškia klasicistine kompozicija, būdingu geležinkelio stotims erdviu interjero sprendimu. Suporintos kolonų eilės akivaizdžiai siejasi su barokine Vilniaus architektūra. Interjeras dekoruotas lipdyba, kolonomis ir kitais istorinei architektūrai būdingais elementais. Rūmų pastato antrame aukšte įkurtas geležinkelių muziejus, kuriame sukaupta apie 14 000 eksponatų. Ant stoties rūmų prie pagrindinio perono kabo atminimo lenta 1940–1941 m. ir 1944–1953 m. iš čia masiškai tremtų Lietuvos gyventojų atminimui (skulptorius Jonas Jagėla), atidengta 2011 m. birželio 14 d.

Vilniaus prekinė geležinkelio stotis yra už 1,5 km į vakarus nuo keleivinės stoties. Joje vykdomi įvairių rūšių krovinių krovos darbai, krovinių sandėliavimas, forminimas muitinės sandėliuose, muitinės tarpininkavimas, laikinas sandėliavimas, perkrovimas importo eksporto terminaluose. Stotyje teikiamos šios paslaugos: krovinių sandėliavimas, pakrovimas, iškrovimas, perkrovimas, muitinės sandėlio paslaugos, importo ir eksporto terminalo paslaugos, logistikos paslaugos, krovinių ekspedijavimas, muitinės dokumentų forminimas, važtos dokumentų rengimas, atstovavimas muitinėje.

Istorija

Pastatyta tiesiant geležinkelį Sankt Peterburgas–Varšuva pagal tipinį to meto projektą. 1859 m. prancūzų architektas Pirelis suprojektavo Vilniaus stoties I klasės rūmus. 1860 m. rugsėjo 16 d. (pagal senąjį kalendorių – rugsėjo 4 d.) Vilniaus stotį pasiekė pirmasis traukinys – jis atvyko iš Daugpilio pusės, prieš tai sustojęs Bezdonyse, ir buvo iškilmingai priimtas. Tai buvo garvežys su platforma ir malkomis.1861 m. pastatyti dviejų aukštų istorizmo architektūros stiliaus keleivių rūmai, kurie šiek tiek skyrėsi nuo projekto. Pati stotis atidaryta 1862 m., tai buvo I klasės geležinkelio stotis. Reguliarus traukinių eismas iš Sankt Peterburgo į Vilnių ir iš Vilniaus į Virbalį atidarytas 1862 m. kovo 15 d., o į Varšuvą – 1862 m. gruodžio 15 d. Vilniaus geležinkelio stotis 1882 m. buvo suskirstyta į keleivių ir prekių stotis, kurios atliko skirtingas funkcijas.

Apie 1885 m. dalis stoties tarnavo ir Polesės geležinkelio reikmėms – ji buvo vadinama Vilniaus II geležinkelio stotimi (rus. Вильнюс-хозяйственная). Stotis tęsė savo darbą ir po to, kai perėjo iš Polesės į Peterburgo–Varšuvos geležinkelio bendrovę. Stotyje buvo depas ir dirbtuvės. 1909 m. iš jos išvyko 2857, atvyko 3079 traukiniai, 180 tūkst. vagonų, 1910 m. – atitinkamai 3153, 3361 ir 185 tūkst. Stotyje dirbo 64 etatiniai darbuotojai, tarp jų viršininkas, 3 jo pavaduotojai, 17 iešmininkų, 16 sargų. Dirbtuvėse buvo remontuojama arba apžiūrima 4–5 tūkst. vagonų. 1913 m. Vilniaus stotyje buvo didžiausia to meto Lietuvoje krovinių apyvarta – išvežta 121,5 tūkst. tonų, gauta 365,0 tūkst. tonų krovinių.

XIX a. pabaigoje šalia Vilniaus geležinkelio stoties pastatyta geležinkelininkų technikos mokykla, buvusi dabartinės autobusų stoties vietoje. 1905 m. birželio 1 d. keleivių stotis atidaryta po rekonstrukcijos. 1915 m. spalio 2 d. Vilniaus miestą ir stotį be kovos užėmė Vokietijos kaizerinė kariuomenė, kuri čia išbuvo iki I pasaulinio karo pabaigos, kol 1919 m. sausio 4 d. iš geležinkelio stoties išvyko paskutiniai vokiečių kariuomenės ešelonai.1917 m. liepos 29 d. Vilniaus stotyje lankėsi Vokietijos kaizeris Vilhelmas II, Vilniuje jis aplankė savo sūnų Oskarą.1919 m. sausio 2 d. iš Vilniaus geležinkelio stoties pasitraukė paskutinis vokiečių karinis ešelonas.

1919 m. pavasarį pradėjo kursuoti keleiviniai traukiniai Vilnius–Daugpilis ir Vilnius–Maladečina. XX a. tarpukariu šalia pagrindinio stoties pastato, dabartinio automobilių žiedo vietoje įrengta didelė aikštė su gėlynais.

Stotis nukentėjo II pasaulinio karo metais, bet nebuvo nugriauta, nors 1945 m. sausio 12 d. įvyko geležinkelio katastrofa, kurios metu stotyje nuaidėjo milžiniškas sprogimas, sulyginęs su žeme ne vieną pastatą. 1945 m. ėmė kursuoti keleiviniai traukiniai iš Vilniaus į Maskvą, Rygą, Lvovą, čia stojo traukiniai Maskva–Karaliaučius. Sprogimo metu apgadinta senoji stotis perstatyta 1950 m. (architektas Piotras Ašastinas), pirmoji interjero rekonstrukcija vykdyta 1965 m. (architektas ). 1958 m. į šiaurės vakarus nuo stoties, Kauno g. 5 pastatyti Vilniaus geležinkelininkų kultūros rūmai. 1966 m. stotyje Pabaltijo geležinkelio Vilniaus apygardos vadovybė Mindaugo g. 12/14 pastate įkūrė Geležinkelininkų darbo šlovės muziejų, kuris vėliau tapo geležinkelių muziejumi ir persikėlė į pagrindinį stoties pastatą.

Užėjus sovietams, iš Vilniaus stoties dauguma tolimųjų traukinių ėmė vykti tik į TSRS regionus (net į kaimyninę Lenkiją jie buvo gana reti). 1959 m. traukinys iš Vilniaus Maskvą pasiekdavo per 17 val. 8 min. (palyginimui, 1905 m. per 28 val. 12 min.). Vėlesniais dešimtmečiais tarptautinės kryptys šiek tiek prasiplėtė, bet vis tiek apsiribodavo tik socialistinėmis šalimis (visų pirma Lenkija, taip pat VDR). Atgavus Nepriklausomybę kryptys iš esmės neprasiplėtė, tačiau tarptautiniais tapo traukiniai į Rygą, Minską, Karaliaučių, Sankt Peterburgą.

1995 m. pavasarį pradėta stoties rūmų rekonstrukcija – po jos kairysis rūmų sparnas atidarytas 1997 m. vasarą, dešinysis – 1999 m., o centrinės dalies rūsyje įrengti sanitariniai mazgai, nedidelis prekybos centras. 2000–2003 m. stoties rūmai vėl rekonstruoti (architektas Vytautas Edmundas Čekanauskas ir ). 2011 m. į stoties rūmų pastatą persikėlė Geležinkelių muziejus, atidengta paminklinė lenta tremtiniams. 2020 m. stoties pastatų kompleksas įtrauktas į Lietuvos kultūros vertybių registrą.

• Stoties rūmai 1870–1880 m.
• XIX a. stoties aikštė
• 1915 m. atvirukas su stotimi
• Stoties vaizdas iš lėktuvo 1917 m. (matoma ir stoties aikštė)

Maršrutai

• Firminis traukinys „Jantar“: Maskva – Kaunas – Karaliaučius (Rusija), geležinkelio „koridorius“ (įlaipinimas negalimas)
• Vilnius – Šiauliai – Klaipėda
• Vilnius – Varėna – Marcinkonys (atšaka į Gardiną (Baltarusija), 2004 m. nutrauktas)
• Vilnius – Ignalina – Turmantas
• Vilnius – Minskas (Baltarusija) – Maskva (Rusija)
• Vilnius – Daugpilis – Sankt Peterburgas (2015 m. nutrauktas)
• Naujoji Vilnia – Vilnius – Kaunas
• Naujoji Vilnia – Vilnius – Trakai
• Vilnius – Naujoji Vilnia – Kena
• Vilnius – Tarptautinis Vilniaus oro uostas

Galerija

• Stoties rūmai 2009 m.
• Stoties rūmų maketas 2013 m.
• Peronai 2013 m.
• Keleivinis traukinys perone 2013 m.
• Traukinys į Trakus 2013 m.
• Pastato fasadas 2022 m.
• Stotis miesto fone 2023 m.

Šaltiniai

1. Lietuvos geležinkeliai: nepriklausomo darbo dešimtmetis (1991–2001). – Vilnius, LG Leidybos centras, 2001. // psl. 49
2. Traukinių išvykimai iš stotelės Vilnius. (Stops.lt)
3. Vilniaus geležinkelio stotis. Autc.lt (tikrinta 2023-08-20).
4. Geležinkelių muziejus. Limis.lt (tikrinta 2024-12-05).
5. Vilniaus miesto paminklai. Genocid.lt (tikrinta 2025-03-14).
6. Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 159
7. Katalogas apie Lietuvos geležinkelius ir stotis. 2021-05-17, Skrastas.lt (tikrinta 2024-12-05).
8. Gediminas Vaičiūnas, Lionginas Liudvinavičius, Gintautas Bureika, Rimantas Subačius, Viačeslav Petrenko, Jonas Butkevičius, Laura Černiauskaitė, Inesa Gailienė, Igoris Podagėlis, Kazys Sakalauskas. Geležinkeliai. Bendrasis kursas. – Vilnius, VGTU leidykla „Technika“, 2018. ISBN 978-609-476-093-8 // psl. 14
9. Архангельский А. С., Архангельский В. А. Железнодорожные станции СССР (справочник). – Москва, Транспорт, 1981.
10. Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 44
11. Geležinkelio stotis. Vilniusgo.lt (tikrinta 2023-09-13).
12. Lietuvos geležinkeliai: nepriklausomo darbo dešimtmetis (1991–2001). – Vilnius, LG Leidybos centras, 2001. // psl. 14
13. Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 81–82
14. Geležinkelio transportas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 594
15. Alfredas Bumblauskas, Mangirdas Bumblauskas. Lietuvos istorija (paaugusių žmonių knyga): III dalis. – Vilnius, Baltų lankų vadovėliai, 2021. // psl. 67
16. Virginijus Savukynas. Kelias į nepriklausomybę (III): kokius planus Lietuvai rezgė vokiečiai? 2020-02-15, Lrt.lt (tikrinta 2025-03-07).
17. Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 138
18. Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 139
19. Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 176
20. Geležinkelių muziejus. Govilnius.lt (tikrinta 2024-12-05).
21. Westwood J. N. Geschichte der Russischen Eisenbahnen. – Zürich, Orell Füssli, 1966. // psl. 304
22. Lietuvos geležinkeliai: nepriklausomo darbo dešimtmetis (1991–2001). – Vilnius, LG Leidybos centras, 2001. // psl. 48
23. Vilniaus geležinkelio stotis ir traukinių remonto depas. Openhousevilnius.lt (tikrinta 2025-03-09).
24. „Objekto Nr. 45185 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.