Švenčionėlių geležinkelio stotis

Pagrindinis puslapis | Švenčionėlių geležinkelio stotis

55°09′50″š. pl. 25°59′37″r. ilg. / 55.1638°š. pl. 25.9935°r. ilg. / 55.1638; 25.9935

  Švenčionėlių geležinkelio stotis
Stoties rūmai 2019 m.
AdresasŠvenčionėliai, Priestočio g. 1
Atidaryta1862 m.
Peronų sk.2
Aptarnaujanti įmonėAB „Lietuvos geležinkeliai“
ŽemėlapiaiRetromap.ru
NuotraukosRailwayz.info
Aplinkinės stotys ir stotelės
Paaiškinimai
km
km
↑ UTENA ↑
↑ TURMANTAS ↑
Kiauneliškis
Ignalina
8,8
8,2
Kaltanėnai
Pakretuonė
10,0
14,8
ŠVENČIONĖLIAI
10,0
Žeimena
Drūstėnai
7,6
Pažeimenė
Švenčionys
↓ PABRADĖ ↓
↓ LENTUPIS ↓

Švenčionėlių geležinkelio stotis (iki 1906 m. Švenčionių geležinkelio stotis) – geležinkelio stotis Švenčionėliuose, Priestočio g. 1, vakariniame miesto pakraštyje netoli Žeimenos upės. Geležinkelio mazgas, kuriame susijungia Vilniaus–Turmanto geležinkelis ir Utenos–Švenčionėlių geležinkelis. Stoja tarpmiestiniai keleiviniai traukiniai Vilnius–Ignalina–Turmantas.[1]

Stoties pastatų kompleksas – kultūros paveldo objektas (unikalus Nr. 46689), jį sudaro keleivių rūmai (46690), pašto pastatas (46691), plačiųjų garvežių depo pastatai (46692, 46693), pagalbinis pastatas (46694), geležinkelio tarnautojų bendrabučio pastatai (46888, 46889, 46890, 46891), vandens siurblinės pastatas (46893), vandens siurblinės mechaniko namas (46894), garvežių depo pastatas (46695), siaurojo geležinkelio ledainė (46696), siaurojo geležinkelio tarnautojų namas (47013). Rūmų architektūra išliko nepakitusi nuo pirminio pastatymo, stoties rūmų projektas sutampa su Lentvario stotimi.[2]

1989 m. birželio 14 d. stoties prieigose pastatytas akmuo – paminklinė kompozicija 1941 ir 1944–1953 m. iš čia ištremtų ir į sovietinius lagerius išvežtų Lietuvos gyventojų atminimui.[3] 2014 m. birželio 14 d. ant stoties pašventinta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro suprojektuota atminimo lenta iš stoties masiškai tremtiems Lietuvos gyventojams atminti.[4]

Istorija

redaguoti

Švenčionėlių geležinkelio stotis atidaryta 1862 m.[5] prie Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio,[6] kaip II klasės geležinkelio stotis[7] tarp Pabradės (pietuose) ir Ignalinos (šiaurėje) stočių.[8] Stotyje pastatytas garvežių grąžos depas – vienas iš dviejų Daugpilio–Gardino ruože (kitas – Pariečės stotyje).[9]

1862 m. vadinosi Švenčionių stotimi,[10] vėliau priskirtas Švenčionėlių pavadinimas – 1864 m. stotis minima kaip rus. станцiя Свенцянки gyvenamoji vietovė Kaltanėnų bažnyčios metrikų knygoje.[11] Stoties įrengimas prisidėjo prie miesto augimo.[12] Oficialiai Švenčionių pavadinimas pakeistas 1906 m.[5]

Sovietų okupacinė valdžia 1941 ir 1944–1953 m. iš Švenčionėlių geležinkelio stoties į tremtį Sibire ir kitas atokias TSRS vietoves, išvežė tūkstančius lietuvių ir kitų tautybių Lietuvos valstybės piliečių. 1939–1941 m. ir 1944–1952 m. sovietų valdžia iš šios stoties išveždavo ir politinius kalinius. Taip pat iš Švenčionėlių geležinkelio stoties politinius kalinius išveždavo ir vėlesniais metais, iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.[13]

II pasaulinio karo metais stoties rūmai nukentėjo nežymiai.[14] 1950 m. uždarytas garvežių depas.[15] 1989 m. atidengtas paminklinis akmuo tremtiniams. 2001 m. kovo 25 d. nutrauktas keleivinis susisiekimas Utenos kryptimi.[16] 2004 m. rekonstruoti stoties peronai.[17] 2023 m. Švenčionėlių stoties statinių kompleksas įtrauktas į kultūros vertybių registrą.[18]

Siaurojo geležinkelio stotis

redaguoti
Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Panevėžio–Pastovių geležinkelis.

1895 m. lapkričio 11 d. atidaryta 750 mm vėžės Panevėžio–Pastovių geležinkelio atkarpa Švenčionėliai–Pastovys,[6] 1901 m. gegužės 13 d. atidaryta antroji geležinkelio dalis Panevėžys–Švenčionėliai. Šalia Švenčionėlių įrengtas viadukas virš Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio (8 m aukščio ir 9,5 m ilgio).[19] Viadukas buvo geležinis ant akmeninių atramų, svėrė 415 pūdų ir buvo pagamintas Sankt Peterburge, Nevos mechanikos gamykloje.[20] Stotyje įrengtas akmeninis garvežių remonto depas, kuriame tilpo 12 garvežių, pastatytas 48 m³ vandens bokštas.[21]

Siaurojo geležinkelio stotis buvo piečiau plačiojo geležinkelio stoties (55°09′47″š. pl. 25°59′38″r. ilg. / 55.1630°š. pl. 25.9938°r. ilg. / 55.1630; 25.9938), jai priklausė 8 siaurojo geležinkelio garvežiai.[22] Siaurukas ėjo rytinėje plačiojo geležinkelio stoties pusėje, pietų kryptimi dabartine Partizanų gatve. Pastaroji susiformavo buvusioje siaurojo geležinkelio kelio vietoje išardžius bėgius. Jos gale, prie vaikų globos namų, traukinys sustodavo (buvo stotelė), čia siaurasis geležinkelis jungėsi su Vilniaus gatve. Toliau ruožas vingiavo per dabartinį stadioną, Kvederiškės, Drūstėnų, Ragaučinos kaimus iki pat Švenčionių.[23]

1957–1962 m. senieji Švenčionėlių depo garvežiai buvo pakeisti rusų gamybos dyzeliniais lokomotyvais, netrukus buvo uždarytas ir pats depas.[24] 1967–1968 m. uždarytas ruožas Švenčionys–Lentupis, 1972 m. ir Švenčionėliai–Panevėžys. Apie 1974 m. siaurasis geležinkelis Švenčionėliuose išardytas, jo vietoje nutiesta Partizanų gatvė ir pratęsta Vilniaus gatvė. Neliko ir viaduko.[23]

Depas

redaguoti

1894 m. Švenčionėliuose buvo atidarytos siaurojo geležinkelio garvežių ir vagonų remonto dirbtuvės – depas. Panevėžio–Pastovių kelių ruože veikė du depai – Švenčionėliuose ir Panevėžyje. Švenčionėlių depas buvo didesnis, jame tilpdavo 12 garvežių (Panevėžio – 2). Švenčionėlių depui priklausė 8 garvežiai, jis buvo įsikūręs keliuose pastatuose. Pagrindinis iš jų – garvežių ir vagonų remonto dirbtuvės, kuriose dirbo 500 darbininkų.[23]

Prie remonto dirbtuvių stovėjo raudonų plytų pastatas, kuriame buvo prižiūrimi, tvarkomi ir laikomi garvežiai. Pastatas buvo išgaubtos lanko formos. Pastatas išlikęs, yra sienos, stogas. Šalia stovėjo atskiras vandens bokštas, kurio vanduo naudotas garvežiams. Depo kieme sukonstruotas apskritimo formos grąžos ratas – garvežių pasukimo įrenginys. Ant jo užvažiavus garvežiui, darbininkai ratu pasukdavo įrenginį su ant jo stovėjusiu garvežiu ir norimu kampu nukreipdavo garvežį į konkrečią patalpą. Vėliau šio rato vietoje pastatyta apskritimo formos ketaus liejinių gamyklos valgykla, vėliau nugriauta.[23]

Vikiteka: Švenčionėlių geležinkelio stotis – vaizdinė ir garsinė medžiaga
  1. Traukinių išvykimai iš stotelės Švenčionėliai. (Stops.lt)
  2. Agnė Gendrėnienė. Lietuvos plačiųjų geležinkelių stočių paveldas (iki 1940 m.). – Kultūros paminklai, 2011, 16, p. 128–147.
  3. Švenčionių rajono paminklai. Genocid.lt (tikrinta 2025-03-14).
  4. Atminimo lentos Švenčionėlių ir Vilkaviškio geležinkelių stotyse. Genocid.lt (tikrinta 2022-03-25).
  5. Архангельский А. С., Архангельский В. А. Железнодорожные станции СССР (справочник). – Москва, Транспорт, 1981.
  6. . 2015-01-11. Suarchyvuotas originalas 2017-02-17. Nuoroda tikrinta 2017-01-12.
  7. Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 44
  8. Święciany (3). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XI (Sochaczew — Szlubowska Wola). Warszawa, 1890, 685 psl. (lenk.)
  9. Liubomiras Viktoras Žeimantas. Peterburgo–Varšuvos geležinkelio tiesimas. Lietuvos istorijos metraštis, 2001. – Vilnius, 2000. // psl. 211.
  10. Mappa kolei żelaznych rozchodzących się z Wilna. A. H. Kirkor, Przewodnik: Wilno i koleje żelazne z Wilna do Petersburga i Rygi oraz do granic na Kowno i Warszawę. – Wilno, 1862.
  11. Gražina Lisauskienė. Vietovardžiai Kaltanėnų ir Labanoro parapijų bažnytinėse knygose, XVIII a. pab. – XIX a. Gengen.lt (tikrinta 2023-08-09).
  12. Švenčionėlių miestelio istorija 2011-02-23 iš Wayback Machine projekto.
  13. „Objekto Nr. 17261 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
  14. Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 171
  15. Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 178
  16. „Lietuvos geležinkeliai“ nutraukia kai kurių keleivinių traukinių eismą
  17. AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2000–2005 m. – Vilnius, Sapnų sala, 2005. // psl. 47
  18. „Objekto Nr. 46689 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
  19. Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 85
  20. Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 65
  21. Kuktiškių istorijos fragmentai. Geležinkelis
  22. Jakštas, Algis. . „Švenčionių kraštas“. Suarchyvuotas originalas 2017-01-18. Nuoroda tikrinta 2017-01-17.
  23. Ramunė Čebručenko. Švenčionėlių siaurasis geležinkelis. 2019-09-09, Voruta.lt (tikrinta 2026-01-20).
  24. Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 114

vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Švenčionėlių geležinkelio stotis, Kas yra Švenčionėlių geležinkelio stotis? Ką reiškia Švenčionėlių geležinkelio stotis?

Pagrindinis puslapis | Į viršų