Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Vakarų Sibiras rus Западная Сибирь geografinis kultūrinis regionas dabartinėje Rusijos Federacijoje ir šiauriniame Kazac
Vakarų Sibiras
Vakarų Sibiras (rus. Западная Сибирь) – geografinis-kultūrinis regionas dabartinėje Rusijos Federacijoje ir šiauriniame Kazachstane - Sibiro vakariausia dalis. Apima vakarinį Šiaurės Azijos trečdalį. Pagrindinę jo dalį sudaro Uralo federalinė apygarda, be kurios taip pat apima Omsko, Tomsko, Novosibirsko sritis Sibiro federalinėje apygardoje.
| Sibiro istorinis regionas Vakarų Sibiras | |
|---|---|
| Šalis | Rusija (Uralo federalinė apygarda) |
| Tautos | nencai, selkupai, chantai, mansiai, vėliau rusai ir kazachai) |
| Valstybės | Sibiro chanatas, Pelymo kunigaikštystė |
| Miestai | Tobolskas (istorinis Sibiro centras), Novosibirskas, Omskas, Tiumenė, Barnaulas, Tomskas, Kemerovas, Novokuzneckas, Pavlodaras, Oskemenas, Semejus, Petropavlas, Surgutas. |
| Vakarų Sibiras apima 2 451 100 km² teritoriją (apvestas raudona juosta). Pagrindinė dalis Rusijos Federacijoje, mažesnė - šiaurinio Kazachstano dalis. | |
Rusiškuose šaltiniuose XII–XVII a. šis regionas vadintas Jugra. Vakarų Sibire yra svarbus, istorinis Tobolsko miestas, įkurtas 1587 m., kaip Sibiro įsisavinimo centras. 1708 m. tapo , besidriekiančios nuo Uralo kalnų iki Didžiojo vandenyno, sostine.
Geografija
Vakarų Sibirą sudaro milžiniška Vakarų Sibiro lyguma, kurioje išskiriamos mažesnės lygumos bei žemumos. Regioną į šiaurinę ir pietinę dalis dalina Sibiro skliautagūbriai. Pietinėje regiono dalyje svarbiausios upės yra Tobolas, Irtyšius ir Obė, kurios šiaurinėje dalyje susilieja į Obės žemupį. Kita šiaurinės dalies upė – Tazas.
Vakarų Sibiro vakarinė riba yra Uralo kalnai, už kurių prasideda Europos žemynas – Pečioros, Kamos ir Uralo upių baseinai. Rytinė riba beveik sutampa su Jenisiejaus upe, už kurios kyla Vidurio Sibiro plokščiakalnis – Rytų Sibiras. Šiaurėje regionas leidžiasi į Arkties vandenyną, čia giliai į žemyną įsiterpusi Karos jūra. Pietuose geografinis Vakarų Sibiras apima dalį šiaurės Kazachstano – Šiaurės Kazachstano, Pavlodaro sritis, kur atsiremia į Eurazijos stepę. Pietryčiuose regionas staigiai kyla į Pietų Sibiro aukštumas.
Regione yra kelios klimato juostos. Didžiąją dalį apima tundra, kuri šiaurėje pereina į taigą, o pietuose – į miškastepę. Gausu pelkių, ežerų.
Istorija
Priešistorė
Vakarų Sibire ankstyviausieji gyventojai apsigyveno paleolito laikotarpiu, nors jo apgyvendinimas vyko lėčiau, nei Rytų Sibire ar Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Tai lėmė palyginti ilgai užsilaikę ledynai, dengę didžiąją dalį paviršiaus, kurie atsitraukdami ir suformavo milžiniškas lygumas. Šis atsitraukimas įvyko apie IX tūkst. pr. m. e., kuomet prasidėjo mezolitas ir Vakarų Sibiro apgyvendinimas. Manoma, kad jau šie pirmieji autochtonai buvo tiesioginiai ugrų ir samodų tautų protėviai. Mezolito gyventojai vertėsi žvejyba gausiose upių pakrantėse ir daugumą dirbinių gamino iš kaulo ir medžio. Beveik neaptinkama akmens dirbinių, kadangi akmens visame regione labai trūko.
Apie VI tūkst. pr. m. e. prasidėjus neolitui, Vakarų Sibire susiformavo ankstyvosios neolitinės kultūros: (Viduriniame Urale), (Tobolo baseine), (Irtyšiaus baseine) ir (dar ryčiau). Šių kultūrų atstovai jau naudojo lanką, paliko piešinius olose, gamino ankstyvąją keramiką.
Bronzos amžius regione labai pavėlavo (tik III tūkst. pr. m. e. II pusėje) ir paplito tik labai nedidelėje dalyje. Tai nulėmė negausūs vietiniai vario ištekliai regione. Varis buvo atgabenamas iš Uralo kalnų vakaruose ir Altajaus pietryčiuose. Todėl būtent pietrytinėje ir pietvakarinėje regiono dalyse susiformavo bronzos amžiaus kultūros: ir . Sulig bronzos amžiumi Vakarų Sibire išrastos rogės ir slidės, kurios pagerino žmonių buitį. Pietinėje regiono dalyje plito gyvulininkystė. II tūkst. pr. m. e. visą pietinę regiono dalį apėmė Andronovo kultūra.
Apie V a. pr. m. e. prasidėjęs geležies amžius greitai paplito visame regione, iki šiauriausių teritorijų. Jo metu atskirose teritorijose susiformavo atskiros geležies amžiaus kultūros: ir (miškastepėse), (), (Tobolo baseine), (Obės žemupyje) ir kt. Jų atstovai jau gyveno sėsliai. Šiaurinės Ust-Polujaus kultūros gyventojai vertėsi šiaurės elnio medžiokle. Pietinių kultūrų atstovai augino gyvulius (daugiausia arklius), vertėsi žemdirbyste. Atsirado gentiniai susivienijimai, socialinė nelygybė.
Didysis tautų kraustymasis (V–XI a.)
Pradedant V a. Vakarų Sibirą ėmė stipriai veikti tiurkų gentys, plitusios po Eurazijos stepę į pietus nuo regiono. Vieni pirmųjų bandę kontroliuoti šį regioną buvo šiongnu, išplėtę savo hegemoniją pietinėse Vakarų Sibiro srityse dar II a. pr. m. e. Kazachų stepėje hegemoniją įgyjant kangdžu, vakarų tiurkams, , kipčiakams, jų hegemonija neretai siekdavo Irtyšiaus, Tobolo ir Obės baseinus šiaurėje. Tai skatino krašto tiurkizaciją. Archeologiniai duomenys pietiniame Vakarų Sibiro areale rodo stiprią kultūrinę įtaką iš Eurazijos stepės, kuri, tiesa, buvo sparčiai asimiliuota vietos kultūros. Tačiau tiurkai atnešė nomadiškas tradicijas, stepėje paplitusį meno stilių.
Vietos ugrų tarpe ėmė skirtis atskiros kalbinės grupės. Šiauriniame areale konsolidavosi selkupų (Tazo baseine) ir nencų (Obės žemupyje), , piečiau – chantų (ostiakų), mansių (vogulų) etninės grupės. Dalis pietinių regiono gyventojų, vadinamieji madjarai, migravę į Eurazijos stepę, įsitraukė į Didįjį tautų kraustymąsi ir stumiami tiurkų genčių apie X a. pasiekė Europą. Jie tapo vengrų protėviais.
Jugra (IX–XVI a.)
Nuo IX a. Vakarų Sibiro ugrai užmezgė kontaktus su tautomis už Uralo kalnų, pirmiausia su Pavolgio Bulgarija ir Naugardu. Tuo metu Naugarde Vakarų Sibiras, buvęs „už akmens“ (rus. за Камень), tapo žinomas kaip Jugra, o musulmonams – kaip Jura. Abi šios šalys vystė prekybinius kontaktus su vietos tautomis, pirmiausia susidomėję gausiais brangiakailių žvėrelių ištekliais. Per Pavolgio Bulgariją kailiai pasiekdavo musulmonų kraštus, o per Naugardą – krikščioniškus. Pagrindinis kelias iš Naugardo į Sibirą kirto Uralo kalnus ties Pečioros aukštupiu, o tada Šiaurės Sosvos upe leisdavosi žemyn, kol buvo pasiekiama Obė. Kelias iš Bulgarijos į Jugą ėjo nuo Kamos aukštyn Višeros upe, o tada žemyn Lozvos ir Tavdos upėmis.
Nuo XII a. pabaigos Jugra buvo Naugardo respublikai pavaldus kraštas, kur Naugardas nereguliariai rinkdavo duoklę, kurią vietos gyventojai turėdavo mokėti kailiais, žuvimi, vėplių iltimis ir kt. Šiauriniame areale Naugardas išlaikė kontrolę iki pat XV a.
XIII a. Eurazijos stepę užvaldė Mongolų imperija, šią padalinus pietinę Vakarų Sibiro dalį tiesiogiai veikė Džučio ulusas, vėliau – Aukso orda, kontroliavusi jį nuo XIII a. pabaigos. Pietinis Vakarų Sibiras buvo priskiriamas vienam iš administracinių vienetų – , kurį kontroliavo ordos vasalai , tituluojami mirzomis. Jurte formavosi ankstyvieji regiono miestai Čimgi Tura ir Kašlykas. 1375–1468 jurtas buvo administruojamas kaip Čimgi Turos vilaja. Šiuo metu regionas sparčiai tiurkizuotas, islamizuotas, tapdamas šiauriausiu musulmonišku kraštu. Įsigalėjo totorių etninė grupė. Yrant Aukso ordai, XV a. viduryje įkurtas nepriklausomas Sibiro chanatas.
Nuo XV a. vidurio teritorijoje tarp Uralo kalnų ir Sibiro chanato (daugiausia Tavdos upės baseine) bei į šiaurę nuo jo vietinės gentys konsolidavo valdžią. Obės žemupyje buvo nencų Obdoro kunigaikštystė, piečiau jos, Sosvos baseine – . Dar piečiau prie Obės upės buvo chantų Kodos kunigaikštystė. Į pietus nuo chantų, mansių gentys įkūrė Pelymo kunigaikštystę, kuriai pakluso mažesnės kunigaikštystės: Vogulų, ir kitos. Toliau rytuose, Narymo baseine klestėjo selkupų kunigaikštystės, bendrai žinomos kaip .
Prijungimas prie Rusijos
XIV a. pabaigoje interesus Vakarų Sibire ėmė reikšti Maskvos didžioji kunigaikštystė, kuri nusistovėjusius ryšius su Jugra paveldėjo iš Naugardo. 1465 m. Jugroje apsilankė , 1783 m. surengta karinė ekspedicija, vadovaujama Fiodoro Kurbskio. Jos metu maskviečiai susidūrė su mansių ir chantų pasipriešinimu, tačiau nelaisvėn paėmė ugrų kunigaikščius. Jau kitais metais pasiuntiniai iš Jugros Maskvoje prisiekė mokėti duoklę (jasaką), ir nuo tada Maskvos didieji kunigaikščiai ėmė tituluotis ir Jugros kunigaikščiais. Po pakartotų 1499–1500 m. karo žygių Jugra imama vis labiau įtraukti į centralizuotą Maskvos valstybę.
Tokiu būdu Maskva perėmė kontrolę šiauriniame Vakarų Sibiro areale, tačiau pietinė regiono dalis ir toliau liko Sibiro chanato valdžioje. Chanatas, tiesa, palaikė draugiškus, o kai kuriais atvejais net duoklinius santykius su Maskva. XVI a. viduryje Ivanui IV užėmus Kazanės chanatą, Maskvos prestižas dar labiau išaugo, ir Sibiro chanai oficialiai ėmė mokėti duoklę Maskvai. Tačiau apie 1557 m. chanate įvykus perversmui, valdžią paėmė Maskvai nedraugiškas chanas Kučiumas, kuris, su Bucharos chanato pagalba tapo stipriu valdovu ir ėmė rinkti duoklę beveik visame Vakarų Sibire, iki pat Arkties vandenyno šiaurėje. 1572 m. jis nutraukė santykius su Maskva, o ši, įsitraukusi į karus Livonijoje, nesugebėjo tinkamai sureaguoti.
1581 m. didikų Stroganovų iniciatyva į Sibirą buvo išsiųsta kazokų armija, vadovaujama Jermako. Ji sumušė chano armiją, taip pat surengė karinius žygius į stipriausias krašto kunigaikštystes. Šis žygis galutinai įtvirtino Rusijos pozicijas Vakarų Sibire. Nors kai kurios pusiau nepriklausomos chantų ir mansių kunigaikštystės liko egzistuoti kaip Maskvos duoklininkės, dauguma jų buvo panaikintos jau XVI a. pabaigoje, o paskutinės – XVII a. 5-ąjį dešimtmetį.
Rusijos sudėtyje
Per XVI a. Rusija santykius su Sibiro tautomis palaikė pirmiausia Čerdynės upiniu keliu, kuriuo iki tol naudojosi Pavolgio Bulgarija ir Kazanės chanatas, ir kuris prasidėjo mieste. 1597 m. buvo atrastas ir išgrįstas gerokai trumpesnis kelias per Uralą – , kuris ėjo sausuma iš Solikamsko, kirto Usolkos, , upes ir pasiekdavo Verchoturjės gyvenvietę už Uralo. Naujojo kelio dėka Sibiro kolonizacija gerokai paspartėjo.
Rusijai įsitvirtinus Sibire, iš karto prasidėjo aktyvi jo kolonizacija, siunčiant ekspedicijas ir apgyvendinant teritorijas. Kolonizacija buvo vykdoma statant vis naujas rusų gyvenvietes – ostrogus, kurie davė pradžią dabartiniams miestams. Svarbiausias jų buvo Tobolskas. Be kolonizacijos vykdomos iš vakarų, rusai (pomorai) kolonizavo kraštą iš šiaurės. Svarbiausias jų miestas buvo Mangazėja. Krašte buvo masiškai įsisavinamos žemės, rusų valstiečių dėka prasidėjo žemdirbystės plitimas. Iš čia vyko tolesnė į Rytų ir Pietų Sibirą. Ši kolonizacija lėmė spartų etninių rusų gausėjimą: per XVII a. rusų skaičius du kartus viršijo vietos gyventojų skaičių.
Iš pradžių Vakarų Sibiras buvo administruojamas kaip , pavaldus . 1708 m. įkurta Sibiro gubernija, apėmusi visą Sibirą. Joje Vakarų Sibiras priklausė . 1764 m. gubernija tapo caryste, o Tobolsko provincija – generalgubernija.
Šaltiniai
- Vakarų Sibiro istorija[neveikianti nuoroda]
- Chantų ir mansių kunigaikštystės Archyvuota kopija 2013-07-03 iš Wayback Machine projekto.
- Chantų-mansių istorija Archyvuota kopija 2012-01-14 iš Wayback Machine projekto.
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Vakarų Sibiras, Kas yra Vakarų Sibiras? Ką reiškia Vakarų Sibiras?
Vakaru Sibiras rus Zapadnaya Sibir geografinis kulturinis regionas dabartineje Rusijos Federacijoje ir siauriniame Kazachstane Sibiro vakariausia dalis Apima vakarinį Siaures Azijos trecdalį Pagrindine jo dalį sudaro Uralo federaline apygarda be kurios taip pat apima Omsko Tomsko Novosibirsko sritis Sibiro federalineje apygardoje Sibiro istorinis regionas Vakaru SibirasSalis Rusija Uralo federaline apygarda Tautos nencai selkupai chantai mansiai veliau rusai ir kazachai Valstybes Sibiro chanatas Pelymo kunigaikstysteMiestai Tobolskas istorinis Sibiro centras Novosibirskas Omskas Tiumene Barnaulas Tomskas Kemerovas Novokuzneckas Pavlodaras Oskemenas Semejus Petropavlas Surgutas Vakaru Sibiras apima 2 451 100 km teritorija apvestas raudona juosta Pagrindine dalis Rusijos Federacijoje mazesne siaurinio Kazachstano dalis Rusiskuose saltiniuose XII XVII a sis regionas vadintas Jugra Vakaru Sibire yra svarbus istorinis Tobolsko miestas įkurtas 1587 m kaip Sibiro įsisavinimo centras 1708 m tapo besidriekiancios nuo Uralo kalnu iki Didziojo vandenyno sostine GeografijaPagrindinis straipsnis Vakaru Sibiro lyguma Vakaru Sibira sudaro milziniska Vakaru Sibiro lyguma kurioje isskiriamos mazesnes lygumos bei zemumos Regiona į siaurine ir pietine dalis dalina Sibiro skliautagubriai Pietineje regiono dalyje svarbiausios upes yra Tobolas Irtysius ir Obe kurios siaurineje dalyje susilieja į Obes zemupį Kita siaurines dalies upe Tazas Vakaru Sibiro vakarine riba yra Uralo kalnai uz kuriu prasideda Europos zemynas Pecioros Kamos ir Uralo upiu baseinai Rytine riba beveik sutampa su Jenisiejaus upe uz kurios kyla Vidurio Sibiro ploksciakalnis Rytu Sibiras Siaureje regionas leidziasi į Arkties vandenyna cia giliai į zemyna įsiterpusi Karos jura Pietuose geografinis Vakaru Sibiras apima dalį siaures Kazachstano Siaures Kazachstano Pavlodaro sritis kur atsiremia į Eurazijos stepe Pietryciuose regionas staigiai kyla į Pietu Sibiro aukstumas Regione yra kelios klimato juostos Didziaja dalį apima tundra kuri siaureje pereina į taiga o pietuose į miskastepe Gausu pelkiu ezeru IstorijaPriesistore Vakaru Sibire ankstyviausieji gyventojai apsigyveno paleolito laikotarpiu nors jo apgyvendinimas vyko leciau nei Rytu Sibire ar Rusijos Tolimuosiuose Rytuose Tai leme palyginti ilgai uzsilaike ledynai denge didziaja dalį pavirsiaus kurie atsitraukdami ir suformavo milziniskas lygumas Sis atsitraukimas įvyko apie IX tukst pr m e kuomet prasidejo mezolitas ir Vakaru Sibiro apgyvendinimas Manoma kad jau sie pirmieji autochtonai buvo tiesioginiai ugru ir samodu tautu proteviai Mezolito gyventojai vertesi zvejyba gausiose upiu pakrantese ir dauguma dirbiniu gamino is kaulo ir medzio Beveik neaptinkama akmens dirbiniu kadangi akmens visame regione labai truko Apie VI tukst pr m e prasidejus neolitui Vakaru Sibire susiformavo ankstyvosios neolitines kulturos Viduriniame Urale Tobolo baseine Irtysiaus baseine ir dar ryciau Siu kulturu atstovai jau naudojo lanka paliko piesinius olose gamino ankstyvaja keramika Bronzos amzius regione labai pavelavo tik III tukst pr m e II puseje ir paplito tik labai nedideleje dalyje Tai nuleme negausus vietiniai vario istekliai regione Varis buvo atgabenamas is Uralo kalnu vakaruose ir Altajaus pietryciuose Todel butent pietrytineje ir pietvakarineje regiono dalyse susiformavo bronzos amziaus kulturos ir Sulig bronzos amziumi Vakaru Sibire israstos roges ir slides kurios pagerino zmoniu buitį Pietineje regiono dalyje plito gyvulininkyste II tukst pr m e visa pietine regiono dalį apeme Andronovo kultura Apie V a pr m e prasidejes gelezies amzius greitai paplito visame regione iki siauriausiu teritoriju Jo metu atskirose teritorijose susiformavo atskiros gelezies amziaus kulturos ir miskastepese Tobolo baseine Obes zemupyje ir kt Ju atstovai jau gyveno sesliai Siaurines Ust Polujaus kulturos gyventojai vertesi siaures elnio medziokle Pietiniu kulturu atstovai augino gyvulius daugiausia arklius vertesi zemdirbyste Atsirado gentiniai susivienijimai socialine nelygybe Didysis tautu kraustymasis V XI a Pradedant V a Vakaru Sibira eme stipriai veikti tiurku gentys plitusios po Eurazijos stepe į pietus nuo regiono Vieni pirmuju bande kontroliuoti sį regiona buvo siongnu isplete savo hegemonija pietinese Vakaru Sibiro srityse dar II a pr m e Kazachu stepeje hegemonija įgyjant kangdzu vakaru tiurkams kipciakams ju hegemonija neretai siekdavo Irtysiaus Tobolo ir Obes baseinus siaureje Tai skatino krasto tiurkizacija Archeologiniai duomenys pietiniame Vakaru Sibiro areale rodo stipria kulturine įtaka is Eurazijos stepes kuri tiesa buvo sparciai asimiliuota vietos kulturos Taciau tiurkai atnese nomadiskas tradicijas stepeje paplitusį meno stiliu Vietos ugru tarpe eme skirtis atskiros kalbines grupes Siauriniame areale konsolidavosi selkupu Tazo baseine ir nencu Obes zemupyje pieciau chantu ostiaku mansiu vogulu etnines grupes Dalis pietiniu regiono gyventoju vadinamieji madjarai migrave į Eurazijos stepe įsitrauke į Didįjį tautu kraustymasi ir stumiami tiurku genciu apie X a pasieke Europa Jie tapo vengru proteviais Jugra IX XVI a Svarbiausios Vakaru Sibiro gyvenvietes XV XVI a Pagrindiniai straipsniai Jugra ir Sibiro chanatas Nuo IX a Vakaru Sibiro ugrai uzmezge kontaktus su tautomis uz Uralo kalnu pirmiausia su Pavolgio Bulgarija ir Naugardu Tuo metu Naugarde Vakaru Sibiras buves uz akmens rus za Kamen tapo zinomas kaip Jugra o musulmonams kaip Jura Abi sios salys vyste prekybinius kontaktus su vietos tautomis pirmiausia susidomeje gausiais brangiakailiu zvereliu istekliais Per Pavolgio Bulgarija kailiai pasiekdavo musulmonu krastus o per Naugarda krikscioniskus Pagrindinis kelias is Naugardo į Sibira kirto Uralo kalnus ties Pecioros aukstupiu o tada Siaures Sosvos upe leisdavosi zemyn kol buvo pasiekiama Obe Kelias is Bulgarijos į Juga ejo nuo Kamos aukstyn Viseros upe o tada zemyn Lozvos ir Tavdos upemis Nuo XII a pabaigos Jugra buvo Naugardo respublikai pavaldus krastas kur Naugardas nereguliariai rinkdavo duokle kuria vietos gyventojai turedavo moketi kailiais zuvimi vepliu iltimis ir kt Siauriniame areale Naugardas islaike kontrole iki pat XV a XIII a Eurazijos stepe uzvalde Mongolu imperija sia padalinus pietine Vakaru Sibiro dalį tiesiogiai veike Dzucio ulusas veliau Aukso orda kontroliavusi jį nuo XIII a pabaigos Pietinis Vakaru Sibiras buvo priskiriamas vienam is administraciniu vienetu kurį kontroliavo ordos vasalai tituluojami mirzomis Jurte formavosi ankstyvieji regiono miestai Cimgi Tura ir Kaslykas 1375 1468 jurtas buvo administruojamas kaip Cimgi Turos vilaja Siuo metu regionas sparciai tiurkizuotas islamizuotas tapdamas siauriausiu musulmonisku krastu Įsigalejo totoriu etnine grupe Yrant Aukso ordai XV a viduryje įkurtas nepriklausomas Sibiro chanatas Nuo XV a vidurio teritorijoje tarp Uralo kalnu ir Sibiro chanato daugiausia Tavdos upes baseine bei į siaure nuo jo vietines gentys konsolidavo valdzia Obes zemupyje buvo nencu Obdoro kunigaikstyste pieciau jos Sosvos baseine Dar pieciau prie Obes upes buvo chantu Kodos kunigaikstyste Į pietus nuo chantu mansiu gentys įkure Pelymo kunigaikstyste kuriai pakluso mazesnes kunigaikstystes Vogulu ir kitos Toliau rytuose Narymo baseine klestejo selkupu kunigaikstystes bendrai zinomos kaip Prijungimas prie Rusijos Sibiro chanatas XVI a II puseje XIV a pabaigoje interesus Vakaru Sibire eme reiksti Maskvos didzioji kunigaikstyste kuri nusistovejusius rysius su Jugra paveldejo is Naugardo 1465 m Jugroje apsilanke 1783 m surengta karine ekspedicija vadovaujama Fiodoro Kurbskio Jos metu maskvieciai susidure su mansiu ir chantu pasipriesinimu taciau nelaisven paeme ugru kunigaikscius Jau kitais metais pasiuntiniai is Jugros Maskvoje prisieke moketi duokle jasaka ir nuo tada Maskvos didieji kunigaiksciai eme tituluotis ir Jugros kunigaiksciais Po pakartotu 1499 1500 m karo zygiu Jugra imama vis labiau įtraukti į centralizuota Maskvos valstybe Tokiu budu Maskva pereme kontrole siauriniame Vakaru Sibiro areale taciau pietine regiono dalis ir toliau liko Sibiro chanato valdzioje Chanatas tiesa palaike draugiskus o kai kuriais atvejais net duoklinius santykius su Maskva XVI a viduryje Ivanui IV uzemus Kazanes chanata Maskvos prestizas dar labiau isaugo ir Sibiro chanai oficialiai eme moketi duokle Maskvai Taciau apie 1557 m chanate įvykus perversmui valdzia paeme Maskvai nedraugiskas chanas Kuciumas kuris su Bucharos chanato pagalba tapo stipriu valdovu ir eme rinkti duokle beveik visame Vakaru Sibire iki pat Arkties vandenyno siaureje 1572 m jis nutrauke santykius su Maskva o si įsitraukusi į karus Livonijoje nesugebejo tinkamai sureaguoti Jermako musis su Kuciumu 1581 m didiku Stroganovu iniciatyva į Sibira buvo issiusta kazoku armija vadovaujama Jermako Ji sumuse chano armija taip pat surenge karinius zygius į stipriausias krasto kunigaikstystes Sis zygis galutinai įtvirtino Rusijos pozicijas Vakaru Sibire Nors kai kurios pusiau nepriklausomos chantu ir mansiu kunigaikstystes liko egzistuoti kaip Maskvos duoklininkes dauguma ju buvo panaikintos jau XVI a pabaigoje o paskutines XVII a 5 ajį desimtmetį Rusijos sudetyje Pagrindinis straipsnis Per XVI a Rusija santykius su Sibiro tautomis palaike pirmiausia Cerdynes upiniu keliu kuriuo iki tol naudojosi Pavolgio Bulgarija ir Kazanes chanatas ir kuris prasidejo mieste 1597 m buvo atrastas ir isgrįstas gerokai trumpesnis kelias per Urala kuris ejo sausuma is Solikamsko kirto Usolkos upes ir pasiekdavo Verchoturjes gyvenviete uz Uralo Naujojo kelio deka Sibiro kolonizacija gerokai paspartejo Rusijai įsitvirtinus Sibire is karto prasidejo aktyvi jo kolonizacija siunciant ekspedicijas ir apgyvendinant teritorijas Kolonizacija buvo vykdoma statant vis naujas rusu gyvenvietes ostrogus kurie dave pradzia dabartiniams miestams Svarbiausias ju buvo Tobolskas Be kolonizacijos vykdomos is vakaru rusai pomorai kolonizavo krasta is siaures Svarbiausias ju miestas buvo Mangazeja Kraste buvo masiskai įsisavinamos zemes rusu valstieciu deka prasidejo zemdirbystes plitimas Is cia vyko tolesne į Rytu ir Pietu Sibira Si kolonizacija leme spartu etniniu rusu gausejima per XVII a rusu skaicius du kartus virsijo vietos gyventoju skaiciu Is pradziu Vakaru Sibiras buvo administruojamas kaip pavaldus 1708 m įkurta Sibiro gubernija apemusi visa Sibira Joje Vakaru Sibiras priklause 1764 m gubernija tapo caryste o Tobolsko provincija generalgubernija SaltiniaiVakaru Sibiro istorija neveikianti nuoroda Chantu ir mansiu kunigaikstystes Archyvuota kopija 2013 07 03 is Wayback Machine projekto Chantu mansiu istorija Archyvuota kopija 2012 01 14 is Wayback Machine projekto