Talaveros mūšis

Britų 3-oji pėstininkų gvardija Talaveros mūšyje, 1809 m. liepos 28 d.

Data	1809 m. liepos 27–28 d.
Vieta	Talavera de la Reina, Ispanija
Rezultatas	Strateginė Prancūzijos pergalė, taktinė britų ir ispanų pergalė

Konflikto šalys

Prancūzijos imperija
Olandijos karalystė

Jungtinė Karalystė
Ispanijos imperija

Vadovai ir kariniai vadai

Joseph Bonaparte
Jean-Baptiste Jourdan
Claude-Victor Perrin

Arthur Wellesley
Gregorio García de la Cuesta

Pajėgos

46 138
80 artilerijos pabūklų

20 641
30 artilerijos pabūklų
34 993
30 artilerijos pabūklų

Nuostoliai

7 389 nužudyti, sužeisti arba paimti į nelaisvę

6 268 nužudyti, sužeisti arba paimti į nelaisvę
1 200 nužudytų, sužeistų arba paimtų į nelaisvę

Talaveros mūšis (pranc. Bataille de Talavera, angl. Battle of Talavera, isp. Batalla de Talavera) – susirėmimas tarp Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos bei ispanų pajėgų 1809 m. Pirėnų karo metu. Po mūšio britų kariuomenės vadui Artūrui Velsliui buvo suteiktas Talaveros vikonto Velingtono titulas.

Padėtis prieš mūšį

1809 m. pradžioje Napoleonas su pagrindine kariuomenės dalimi paliko Ispanija, nes grėsė karas su Austrija. Balandį į Portugalija su maždaug 28 000 britų ir hanoveriečių bei remiamas 16 000 portugalų karių grįžo Artūras Velslis. Prancūzai jiems kėlė grėsmę iš dviejų pusių: N. Sultui buvo pavaldi kariuomenė šiaurinėje Portugalijoje, o Napoleono brolis Žozefas Bonapartas perkėlė pajėgas į rytus nuo Lisabonos. Gegužę Velslis išstūmė Sultą iš Porto. Po dviejų mėnesių prisidėjus 30 000 ispanų karių, jis nužygiavo į rytus nuo Lisabonos persekiodamas Ž. Bonaparto kariuomenę.

Mūšio eiga

Prancūzai sustojo prie Talaveros ir pradėjo puolimą prieš A. Velslio kariuomene. Per puolimą prancūzai beveik pralaužė britų linijas, bet Velsis greit užpildė šia, pasak jo, „bjaurią skylę“. Po mūšio abi pusės atsitraukė. Prancūzai nužygiavo į Madridą, o Velslio kariuomenė grįžo į Lisaboną.