Smuklė (arba karčema, karčiama, knaipė) – iki XX a. pirmosios pusės užeigos namai, kuriuose buvo galima pavalgyti, išgerti alkoholinių gėrimų, apsistoti keliautojams (su patalpa arkliams laikyti). Panašios paskirties užeigos namų buvo Lenkijoje (nuo X a.), Ukrainoje, Baltarusijoje, Čekijoje, Vengrijoje.
Kai kurie išlikę smuklių pastatai Lietuvoje yra liaudies architektūros paminklai: Rudaminos smuklė (Vilniaus rajonas), Šilinės smuklė (Jurbarko rajonas), Kartenos smuklė (Kretingos rajonas), dvi Žeimelio smuklės (Pakruojo rajonas), Pabradės smuklė (Švenčionių rajonas), Laibiškių smuklė (Ukmergės rajonas), Obelių smuklė (Rokiškio rajonas), Kalvarijos smuklė, Alantos smuklė (Molėtų rajonas), Kruonio smuklė (Kaišiadorių rajonas), Dubingių smuklė (Molėtų rajonas), Santeklių smuklė (Mažeikių rajonas), Priekulės dvaro smuklė (Klaipėdos rajonas).
Smuklė turėdavo 10–15 ir daugiau patalpų, jos būdavo statomos iš rąstų, akmenų, plytų arba plūktinės.
Etimologija
Žodis smuklė siejamas su žodžiu smukti („įgriūti, įkristi“). Kitose šalyse smuklėmis buvo vadinamos tavernos, užeigos, traktieriai, lietuvių kalboje šie žodžiai vartojami sinonimiškai.
Žodis knaipė atėjo iš XVIII a. Vokietijos miestiečių žargono ir siejamas su veiksmažodžiu kneipen („suspausti, susispausti“). Jis rodo, kad iš pradžių smuklėse sugūžėdavo daug žmonių. Šis žodis lietuvių kalboje laikomas svetimybe.
Žodis karčiama yra skolinys iš slavų kalbų (rus. корчма, lenk. karczma, bulg. кръ́чма, svk. krčma ir kt.). Tolimesnė žodžio kilmė miglota: bandyta sieti su bulg. кръ́кам 'triukšmingai valgyti, gerti', serb. кр́чати, slovėn. krkati 'zvimbti, niurgzti'; kitur sieta su rus. корч, карча 'su šaknimis išrautas kelmas, išvirtusios šaknys' (esą karčiamos kurtos tokiose vietose); dar manyta esant skoliniu iš finougrų kalbų (*kоrt᾽š́mu, *kоrt᾽š́mа, plg. suom. kormu 'dengta patalpa laive', korsua 'užeiga').
Lietuvoje
Lietuvoje smuklės žinomos nuo XIV a. pabaigos, nors spėjama, kad jų būta gerokai anksčiau. Jau 1389 m. Ldk Jogaila įsakė savo tijūnams Lietuvoje leisti parapijų klebonams pasistatyti po vieną smuklę. Jos buvo statomos prie vieškelių, svarbesnių kelių, kryžkelių, kaimų. Miesteliuose ir miestuose būdavo prie rotušės, turgaus aikštės. Iš lenkų perimtas paprotys smuklei turėti skiriamąjį ženklą – pakabintą pušies šaką, iškeltą gairę; kartais būdavo žymimi ženklai, iš kurių buvo aišku, kokie gėrimai patiekiami. Smuklės buvo 2 tipų: užkandinės (kartu ir viešbučiai) ir užvažiuojamieji namai (su ratinėmis, tvartais, ėdžiomis, užkandinėmis, viešbučiais).
Iki XVIII a. buvo atskiros alaus, midaus, degtinės smuklės. Lietuvos didysis kunigaikštis pats turėjo daug smuklių prie savo dvarų, XVI–XVII a. suteikdavo privilegijas bajorams ir dvasininkams jas steigti miesteliuose, bažnyčių valdose, dažnai smukles turėdavo žydai. Už smuklės laikymą iždui reikėdavo mokėti mokestį. XVII a. alų ir midų išstūmė degtinė.
Valstiečiams buvo draudžiama gaminti savo svaigalus, išskyrus dideles šventes (pvz., vestuvėms). Kitu laiku jie turėdavo pirkti degtinę ir alų iš savo ponų. 1554 m. Panevėžyje buvo 51 alaus, 3 midaus ir 10 degtinės smuklių, 1619 m. Šiauliuose – 46 alaus ir 38 degtinės smuklės, 1832 m. Vilniuje – 779 smuklės.
1841 m. nusavinus Katalikų bažnyčios žemes caro valdžia perėmė bažnyčių, vienuolynų, kai kurių parapijų smukles su jų žemėmis ir svaigalų daryklomis, o 1897–1898 m. įvedė degtinės gaminimo ir pardavimo valstybinį monopolį. XIX a. 2-ojoje pusėje ėmus tiesti geležinkelius ir daugėjant viešbučių, smuklių svarba mažėjo, kol XX a. 1-ojoje pusėje jos išnyko.
Architektūra
Lietuvoje smuklės buvo 4 tipų plano:
- stačiakampio, pvz., Šilinės smuklė Jurbarko rajone (XIX a.);
- kampinio, pvz., Kartenos smuklė Kretingos rajone (XVIII a. pabaiga);
- kryžminio, pvz., Žeimelio smuklės Pakruojo rajone (XVIII–XIX a.);
- kelių korpusų smuklės, pvz., 2 korpusų Kamajuose (Rokiškio rajonas), 3 korpusų Trakuose (XVIII a. pabaiga – XIX a. pradžia).
Buvo monumentalios, paprastų formų, su aukštais keturšlaičiais (XIX a. 1-osios pusės Josvainių smuklė, dabar Lietuvos etnografijos muziejuje), pusiau valminiais (Šateikių smuklė Plungės rajone), pakopiniais stogais. Erdvios pakraigės naudotos sandėliams arba nakvynės patalpoms, panašią paskirtį turėjo ir mezoninai (Šeduvos smuklė Radviliškio rajone).
Literatūra
- Klemensas Čerbulėnas. Užvažiuojamųjų namų architektūra. – LTSR architektūros klausimai, 1966, t. 3.
- Klemensas Čerbulėnas. Užvažiuojamieji ir užeigos namai (knygoje „Lietuvių liaudies architektūra“). – Vilnius, 1968, d. 2.
- J. Jurginis. Svaiginimasis ir jo smerkimas. – Vilnius, 1984. Istorija ir kultūra, psl. 202–220.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Smuklė, Kas yra Smuklė? Ką reiškia Smuklė?