Miško plukdymas

Miško plukdymas (dažn. sielių plukdymas) – medienos transportavimo būdas rąstus plukdant vandens telkiniu. Miško plukdymo upėmis ir ežerais verslas vadinamas sielininkyste. Tai pats pigiausias ir kartais vienintelis įmanomas medienos gabenimo iš kirtaviečių į apdirbimo vietas būdas. Daugelyje miškingų vietų nėra kelių ir geležinkelių, atstumai dideli, todėl patogiausia paleisti medieną plaukti pasroviui vandeningomis upėmis.

Sielių plukdymo tipai

Skiriami trys pagrindiniai sielių plukdymo būdai:

• Palaidas – dažniausiai vykdomas per pavasario poplūdį. Naudojamas ten, kur nepraplaukia kitos vandens transporto priemonės. Rąstai plukdomi nesujungti tarpusavyje. Jiems valdyti upės vagoje įrengiamos specialios užtvaros (bonai). Rąstų grūstis ardo iš paskos plaukiantys sielininkai. Tačiau tokiu būdu plukdant dalis rąstų nuskęsta, be to, visiškai užpildoma upės vaga.
• Sielinis – mediena surišama į grupes, kurios suformuoja sielius (tūris iki 27 tūkst. m³). Jie buksyruojami motoriniais laivais, todėl toks būdas įmanomas tik laivuojamose upėse. Ties užtvankomis būna įrengiami specialūs kanalai sieliams nuleisti.
• Tinklinis – mediena nesurišama tarpusavyje. Ją gabena motoriniai laivai, apimdami rąstus specialiais tinklais. Toks būdas taikomas ežeruose.

Seniau TSRS kasmet būdavo nuplukdoma 105–120 mln. m³ medienos, o plukdomųjų kelių ilgis siekė 80 000 km. Dabar dažniausiai mediena gabenama patikimesniais būdais: geležinkeliais, miškovežiais arba krovininiais laivais.

Miško plukdymas Europoje

Europos šalyse sielių plukdymo tradicija išsivystė viduramžiais, kuomet sieliai buvo gabenami upėmis per visą Europą. Rąstų krūvos galėdavo siekti 600 m ilgį, 50 m plotį ir 2 m aukštį, ir reikalavo specifinių navigacijos įgūdžių bei žinių: kaip parinkti tinkamą medieną, nugabenti prie upės, formuoti sielius. Sielininko profesija suformavo specifines tradicijas, kuomet jie ištisas savaites praleisdavo ant sielių, gyvendami ir dirbdami kartu. Formavosi technikos, įgūdžiai, kuriais bendruomenės dalindavosi, o per žodinę tradiciją jie buvo perduodami iš kartos į kartą. XIX a. sparčiai plintant geležinkeliams sielininkystės paslaugų poreikis ėmė mažėti, vėliau, XX a. antroje pusėje, miško plukdymas beveik išnyko.

Kai kurios šalys išlaikė sielių gabenimo tradiciją iki mūsų laikų, ir ji yra gyva per įvairius renginius, jaunimui skirtas stovyklas, kūrybines dirbtuves. Į tradiciją įtraukiamos įvairaus amžiaus, lyčių ir patirčių žmonės bei bendruomenės. Šiuo metu sielių plukdymo tradicija vertinama dėl darnaus medienos naudojimo, vandens ir ekosistemų apsaugos, o taip pat dėl kultūrinės tradicijos tęstinumo.

2022 m. miško plukdymo tradicija Austrijoje, Čekijoje, Ispanijoje, Latvijoje, Lenkijoje ir Vokietijoje buvo įrašyta į UNESCO nematerialaus pasaulio paveldo sąrašą.

Lietuvoje

Lietuvoje nuo XV a. sieliai plukdyti, daugiausia Nemunu, Šešupe, o vėliau ir kitomis upėmis – Nerimi, Dubysa, Šventąja, Minija, Nevėžiu. Lietuvos mediena buvo išvežama į Gdanską, Prūsiją, taip pat į Klaipėdą, Liepoją, Rygą. Iki XIX a. sielius plukdydavo 8-20 baudžiauninkų komandos, vėliau – laisvai samdomi gyventojai. Rudenį ir žiemą Nemuno ir kitų upių aukštupiuose buvo kertami ir saugomi medžiai, kurių mediena nuo ankstyvo pavasario plukdyta į numatytą vietą. Sielių rąstai buvo jungiami skersinėmis kartimis – lotomis. Prie jų rąstai buvo surišami eglišakiais, beržų rykštėmis arba karklų virvėmis. Didžiausi ir ilgiausi sieliai plukdyti Nemunu. Upės aukštupyje jie buvo nedideli, vėliau plukdant – perrišami į ilgesnius. Nemunu plukdyti sieliai buvo perrišami keletą kartų; jų ilgis siekdavo iki 110–120 metrų ilgio ir iki 8–10 metrų pločio. Mažesnėmis upėmis Merkiu, Ančia, Ūla sieliai buvo plukdomi nerišti. Be medienos sieliais gabenta pelenai, medžio anglis, derva, potašas. Sielių priekyje ir gale būdavo įrengiami vairai, prireikus, sieliai buvo stabdomi rąstais arba inkarais. Sielių gale stovėdavo palapinė, skirta sielininkams miegoti, jų maistui saugoti ir gaminti. Dzūkijoje abiejose Nemuno pusėse buvo sielininkų kaimai. Upių aukštupiuose sielininkams tekdavo aplenkti vandenyje pasitaikančias kliūtis: slenksčius, rėvas, seklumas, akmenis. Užplaukus ant panašių kliūčių, sieliai suirdavo, juos tekdavo iš naujo supinti. Esant palankioms sąlygoms, sielininkai plaukdami iš Merkinės Kauną pasiekdavo per pusantros paros, tuo tarpu plaukiant atsiradus kliūčių, šis plukdymas galėjo trukti iki kelių savaičių. Sieliai Lietuvoje Nerimi plukdyti iki XX a. šeštojo dešimtmečio, Nemunu – iki devintojo dešimtmečio. Sielininkystę palaipsniui pakeitė besiplečiantis geležinkelių ir kelių transportas.

vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Miško plukdymas, Kas yra Miško plukdymas? Ką reiškia Miško plukdymas?