Prancūzijos religiniai karai

Prancūzijos religiniai karai arba hugenotų karai – pilietinio pobūdžio karai tarp Prancūzijos katalikų ir protestantų (vadinamųjų hugenotų) 1562–1598 m. Smurtas, badas ar ligos, tiesiogiai sukelti šio konflikto, pražudė nuo dviejų iki keturių milijonų Prancūzijos gyventojų. Įvykiai pakenkė Prancūzijos monarchijai. Vienas žymiausių epizodų – 1572 m, suorganizuota Šventojo Baltramiejaus naktis. Baigėsi kompromisu 1598 m., kai 1593 m. į katalikybę atsivertęs Henrikas IV Burbonas, pasiskelbęs Prancūzijos karaliumi Henriku IV, išleido Nanto ediktą, kuriuo hugenotams buvo suteiktos didelės teisės ir laisvės. Nepaisant to, katalikai ir toliau nepritarė protestantams ir Henrikui, o jo nužudymas 1610 m. sukėlė naują hugenotų sukilimų bangą XVII a. trečiajame dešimtmetyje.

Įtampa tarp šių dviejų krikščionybės srovių augo nuo XVI a. trečiojo dešimtmečio; tai dar labiau sustiprino esamus regioninius nesutarimus. Mirus karaliui Henrikui II 1559 m. prasidėjo užsitęsusi kova dėl valdžios tarp jo našlės Kotrynos Mediči ir įtakingų didikų. Tarp kovojančiųjų pusių buvo radikali katalikiška frakcija, vadovaujama ir giminių, ir protestantai, vadovaujami ir . Abi puses rėmė išorės jėgos: Ispanija ir rėmė katalikus, o Anglija ir  – protestantus. Henriko II įpėdiniu tapo paauglys Pranciškus II. Keletas hugenotų jaunų didikų, daugiausia iš princo Liudviko de Kondė aplinkos, 1560 m. parengė vadinamąjį , per kurį siekta pagrobti karalių, nužudyti jo patarėjus Gizus, regentais paskiriant Burbonų giminės atstovus iš Valua šalutinės atšakos, tačiau Gizai šį sąmokslą atskleidė.

Nuosaikieji, prancūziškai vadinti Politiques, tikėjosi palaikyti tvarką centralizuodami valdžią ir suteikdami nuolaidų hugenotams, o ne vykdydami Henriko II ir jo tėvo Pranciškaus I represijų politiką. Iš pradžių jie turėjo Kotrynos Mediči palaikymą. Tačiau jos 1562 m. sausio mėn. paskelbtam Sen Žermeno ediktui griežtai pasipriešino Gizų frakcija ir dėl to kovo mėn. prasidėjo plataus masto kovos. Vėliau ji sugriežtino savo poziciją ir parėmė 1572 m. Šventojo Baltramiejaus dienos žudynes Paryžiuje, per kurias katalikų minia visoje Prancūzijoje nužudė nuo 5 000 iki 30 000 protestantų.

Karai kėlė grėsmę monarchijos valdžiai ir paskutiniams Valua karaliams – trims Kotrynos sūnums Pranciškui II, Karoliui IX ir Henrikui III. Jų įpėdinis į tai reagavo sukurdamas stiprią centrinę valstybę ir žadėdamas ribotą toleranciją hugenotams; pastaroji politika tęsėsi iki 1685 m., kai Henriko anūkas Liudvikas XIV atšaukė Nanto ediktą.

Istorija ir tikslesnė eiga

Reformacija Prancūzijoje ėmė plisti dar 1519 m. - tuo metu artimas Erazmo bičiulis išleido Martino Liuterio veikalų rinkinį ir savo korespondencijoje pažymėjo, kad 600 egzempliorių buvo išsiųsti į Prancūziją ir Ispaniją bei parduoti Paryžiuje. Tačiau sparčiausiai protestanizmo idėjos Prancūzijoje ėmė plisti dėka, mat šio mokymas pritraukė reikšmingą prancūzų diduomenės ir buržuazijos dalį. Plintant kalvinizmui, 1560-1570 m. laikotarpiu skaičius nuolat augo ir per dešimtmetį pasiekė 10 % gyventojų, t. y. maždaug 1,8 mln. tikinčiųjų. Didėjant hugenotų skaičiui ir įtakai bei šiems ėmus aktyviau ir viešiau praktikuoti savo religiją ėmė augti įtampa tarp Prancūzijos katalikų ir hugenotų.

Dėl tikslaus hugenotų karų skaičiaus ir jų datų tarp istorikų tebeverda diskusijos: vieni teigia, kad karus užbaigė 1598 m. balandžio 13 d. pasirašytas Nanto ediktas ir po jo sekusi ,. Kiti tikrąja karų pabaiga laiko 1629 m. sudarytą , nes dar 1620 m. įvyko hugenotų sukilimai. Vis dėlto tarp istorikų sutariama, kad karų pradžia laikytinos 1562 m. , o Nanto ediktas bent jau užbaigė šią konfliktų seriją. Tuo metu po sudėtingų diplomatinių derybų ir taikos susitarimų vėl atsinaujindavo konfliktai ir kovos dėl valdžios.

Amerikiečių karo istorikai Kiseris, Drasas ir laikosi šių skirstymų, periodizacijų ir vietovių:

• Vasio žudynės (1562 m.) – Vakarų Prancūzija
• Pirmasis religinis karas (1562–1963 m.) – Vakarų ir Pietvakarių Prancūzija
• Antrasis religinis karas (1567–68 m.) – Vakarų ir Pietvakarių Prancūzija
• Trečiasis religinis karas (1568–70 m.) – Vakarų ir Pietvakarių Prancūzija
• Šventojo Baltramiejaus dienos žudynės (1572 m.) – Šiaurės rytų Prancūzija
• Ketvirtasis religinis karas (1572–73 m.) – Vakarų ir Pietvakarių Prancūzija
• Penktasis religinis karas (1575–76 m.) – Vakarų ir Pietvakarių Prancūzija
• Šeštasis religinis karas (1576–77 m.) – Vakarų ir Pietvakarių Prancūzija
• Septintasis religinis karas (1580 m.) – Vakarų ir Pietvakarių Prancūzija
• Aštuntasis religinis karas (1585–1989 m.) – Vakarų ir Pietvakarių Prancūzija
• Devintasis religinis karas (1589–98 m.) – Vakarų ir Pietvakarių Prancūzija

Poveikis Abiejų Tautų Respublikai

1573-1574 m. Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu išrinktas iki tol aktyviai prieš hugenotus kovojęs Prancūzijos didikas, būsimas Prancūzijos karalius Henrikas Valua, ATR valdęs vos penkis mėnesius. LDK jį rėmė tikėdamiesi atgauti Ukrainos žemes, perduotas Lenkijai po Liublino unijos. Dalis hugenotų pasitraukė į Prūsiją, įskaitant žemes, gausiai apgyvendintas lietuvininkų ir kurios po 1923 m. atiteko Lietuvos Respublikai.

Šaltiniai

1. Hugenotų karai (VLE)
2. Clodfelter 2017, p. 537.
3. Knecht 2002, p. 91.
4. Holt 2005, p. 165.
5. Babelon 2009, pp. 610–611. sfn error: no target: CITEREFBabelon2009 ()
6. Salmon 1975, p. 294. sfn error: no target: CITEREFSalmon1975 ()
7. „Edict of Nantes“. Encyclopædia Britannica.
8. Lindberg 1996, p. 275.
9. Gwynn, R. (1985). „England's 'First Refugees' Robin Gwynn examines the arrival of Huguenot French to England in the 17th century“. History Today. Nuoroda tikrinta 2023-10-24.
10. Hans J. Hillerbrand, Encyclopedia of Protestantism: 4-volume Set, Skyriai France ir Huguenots
11. The Huguenot Population of France, 1600–1685: The Demographic Fate and Customs of a Religious Minority by Philip Benedict; American Philosophical Society, 1991. p. 164
12. Clodfelter 2017, pp. 14–16.
13. Holt 2005, p. xiii.
14. Knecht 2010, p. 35.
15. Knecht 2010, p. 84.
16. Kiser, Drass & Brustein 1994, pp. 323–324.
17. Henrikas Valua (VLE)
18. Hugenotai (VLE)

Literatūra

• Clodfelter, Micheal (2017). Warfare and Armed Conflicts: A Statistical Encyclopedia of Casualty and Other Figures, 1492–2015 (4th leid.). Jefferson, North Carolina: McFarland. pp. 14–16, 537. ISBN 978-0786474707. Nuoroda tikrinta 2022-09-03.
• Holt, Mack P. (2005). The French wars of religion, 1562–1629. Cambridge. ISBN 052183872X.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
• Kiser, Edward; Drass, Kriss A.; Brustein, William (1994). „The relationship between revolt and war in early modern Western Europe“. Journal of Political & Military Sociology. University Press of Florida. 22 (2): 323–324. JSTOR 45371312. Nuoroda tikrinta 2022-09-03.
• Lindberg, Carter (1996). The European Reformations (2009 leid.). Wiley Publishing. ISBN 978-1405180689.
• Knecht, Robert J. (2002). The French Religious Wars 1562–1598. Osprey Publishing. ISBN 978-1841763958.
• Knecht, Robert (2010). The French Wars of Religion, 1559–1598. Routledge.