Postmodernizmas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Postmodernizmas – sunkiai apibrėžiamas terminas, tačiau gali būti nusakomas kaip tam tikrų kritinių, retorinių, strateginių nuostatų visuma, asocijuojama su skirtingumo, pasikartojimo, simuliakro, hiperrealybės koncepcijomis, destabilizuojančiomis kitas – būvio, identiteto, istorinio progreso, episteminio tikrumo, vienareikšmiškumo idėjas. Postmodernizmo idėjos pasireiškė filosofijoje, mene, literatūroje, architektūroje, dizaine, istorijos interpretavime ir bendrai kultūroje nuo XX a. pabaigos.

Apžvalga

Postmodernizmo ideologija dažnai remiasi, taip pat ir neigia modernizmo fundamentaliąsias prielaidas, dėl to mokslininkai ir istorikai apibūdina postmodernizmą kaip idėjų judėjimą pakeitusį, o kai kuriais atvejais papildžiusį modernizmą. Pavydžiui, modernizmas sureikšmina tokius idealus kaip racionalumas, ir progresas, taip pat kitas kertines Švietimo Epochos idėjas arba XX a. pozityvizmo ir realizmo judėjimus; tuo tarpu postmodernizmas klausia ar pastarųjų idealų egzistavimas apskritai įmanomas.

Postmodernizmo šalininkai dažnai teigia, jog jų idealai gimė dėl atitinkamų ekonominių ir socialinių aplinkybių, įskaitant taip vadinamąjį „” ir visus pasiekiančias transliuojamąsias medijas – radiją ir televiziją; anot jų tokios sąlygos išprovokavo visuomenės postūmį link naujo istorinio periodo. Tačiau daug mąstytojų ir rašytojų tikina jog postmodernizmas geriausiu atveju tėra tik modernizmo atmaina arba tąsa, bet jokiu būdu ne atskiras periodas arba idėja. Postmodernizmą palaikantis argumentas kalba apie mūsų laikų ekonomines ir technologines aplinkybes sudariusias sąlygas atsirasti decentralizuotai, orientuotai į medijas visuomenei, kurioje idėjos yra simuliakrai ir viso labo tarpusavio nuorodų reprezentacijos arba vienos kitų kopijos, neturinčios tikro, originalaus, pastovaus arba objektyvaus komunikacijos ir šaltinio. Globalizacija, kaip komunikacijos, gamybos ir transportavimo inovacijų išdava, dažnai minima kaip varomoji modernaus gyvenimo jėga, sukūrusi kultūriškai pliuralistinę ir giliai susietą pasaulinę visuomenę, neturinčią vieno dominuojančio centro arba politinės jėgos, komunikacijos arba intelektualinio produkto.

Postmodernizmo sekėjai tikina jog tokia decentralizuota visuomenė neišvengiamai sukuria reakcijas/sampratas kurios apibūdinamos kaip postmodernios; kaip, pavyzdžiui, regimosios aplinkos atmetimas laikant ją netikra arba primesta ir vienovė, tradicinių žanro, struktūros ir stilistinio vientisumo rėmų laužymas taip pat pasekmėje gimusių kategorijų ir kitų dirbtinai primestos tvarkos normų suardymas. Vietoje to jie vertina elementų koliažą, skirtingų kontekstų idėjų sugretinimą ir žaismą, simbolių į pradinę jėgos ir vietos dinamiką iš kurios šie simboliai įgauna prasmę ir tampa (angl. signifiers). Su tuo susiję filosofijoje, minimalizmas muzikoje, pop atsiradimas ir žiniasklaidos (mass media) įsiviešpatavimas.

Mokslininkai pripažįstantys postmodernizmą skirtingu periodu, tiki jog visuomenė kartu atsisakė moderniųjų idealų ir vietoje jų pripažino idėjas kurių esmėje glūdi reakcija į šių idėjų ribotumą, dėl šios priežasties dabartis yra skirtingas istorinis periodas. Nors postmodernaus gyvenimo charakteristikas yra labai sunku apčiuopti, visgi postmodernizmo šalininkai nurodo labai konkrečius ir akivaizdžius technologinius ir ekonominius pasikeitimus išprovokavusius naujus mąstymo modulius.

Žymesni postmodernistinės minties atstovai

XIX a. vidurio ir pabaigos ir XX a. pradžios mąstytojai tokie kaip Siorenas Kirkegoras ir Frydrichas Nyčė, savo argumentais prieš objektyvumą ir dėmesiu skepticizmui (ypatingai kas liečia socialines moralės normas), padėjo pagrindą XX a. intelektualiniam judėjimui vadinamam egzistencializmu. Tokie rašytojai kaip Žanas Polis Sartras, Alberas Kamiu ir Samuelis Beketas, buvo stipriai įtakoti Kirkegoro, Nyčės taip pat ankstesnių mąstytojų idėjų ir pasiūlė naujas subjektyvumo ir tuštumos prasmes, iš kurių sėmėsi šiuolaikiniai mąstytojai, rašytojai ir menininkai. fideistinis požiūris į teologiją ir gyvenimo būdą, sumenkino protinės motyvacijos svarbą ir sureikšmino svarbą. Antrą pasaulinį karą sekęs postkolonializmas papildė idėją jog vienareikšmiškai išskirtinis gyvenimo būdas arba tikėjimas yra neįmanomi. Ši idėja buvo išvystyta Haidegerio, po to Liudviko Vitgenšteino, vėliau Žako Derida, kurie padarė naujas išvadas susijusias su žinių fundamentaliąja prigimtimi; pastarieji teigė jog racionalumas iš tikrųjų nebuvęs toks aiškus ir užtikrintas kaip kad teigė ir .

Tam tikri postmodernizmo bruožai gali būti apčiuopiami 3-iame XX a. dešimtmetyje su Dada meno judėjimo atsiradimu. Abu pasauliniai karai (turbūt netgi pasaulinio karo koncepcija) prisidėjo prie postmodernizmo; postmodernistinio požiūrio apraiškos pastebimos antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Kai kurie įžvelgia 7-ame XX a. dešimtmetyje stiprėjančius antiestablišmento judėjimus kaip ankstyvąsias, postmodernizmo link vedančias tendencijas. Teorija buvo labai sustiprinta Prancūzijos akademinių sluoksnių. 1979-ais Žanas Fransua Liotaras parašė trumpą bet įtakingą knygą La Condition postmoderne: Rapport sur le savoir. Taip pat 1979-ais parašė Philosophy and the Mirror of Nature. Žanas Bordilaras, Mišelis Fuko ir Rolanas Bartas taip pat yra labai įtakingi 8-ojo XX a. dešimtmečio postmodernizmo teoretikai.

Marksizmo kritikai tikina jog postmodernizmas yra „” ir institucijų, ypatingai tautos – valstybės, nuosmukio simptomas. Literatūros kritikas ir geografas taip pat susiejo postmodernizmą su „vėlyvuoju kapitalizmu” arba „lanksčiu kaupimu”. Tokia situacija, vadinama ir yra charakterizuojama dideliu darbo jėgos ir kapitalo paslankumu arba tai kuo Harvis vadina „laiko ir erdvės kompresija”. Jie teigia jog šie pokyčiai sutampa su Bretton Woods sistemos žlugimu, kuri jų manymu apibrėžė ekonominę santvarką po antrojo pasaulinio karo (žr. Taip pat vartotojiškumas, ). Kiti mąstytojai tikina kad postmodernumas yra natūrali reakcija į transliuojamąsias medijas ir į visuomenę išaugintą masinės produkcijos ir masinės politikos vartojimui. Su šia kritine ekonomikos perspektyva, politinėmis ir ideologinėmis kapitalistinio modernumo realijomis susietas Alasdeitro Makantairo darbas, kuris byloja apie postmodernizmo versijas taip pat plėtotas tokių rašytojų kaip Andrius Bielskis ir . Makantairo postmodernus persvarstymas meta stiprų iššūkį vartojimo ideologijai ir jos kapitalo kaupimo principams.

Postmodernizmo apibrėžimai

• „Postmodernizmas yra nepasitikėjimas .” Jean-Francois Lyotard
• „Postmodernizmas plaukia, netgi maudosi, fragmentiškose ir chaotiškose pasikeitimų srovėse tarsi tai tebūtų viskas kas yra.“ –
• „Galima sakyti, kad kiekvienas amžius turi savo postmodernizmą, taip kaip kiekvienas amžius turi savo manierizmo apraišką (iš tikrųjų įdomu ar postmodernus nėra tiesiog modernus žodžio „manierizmas” pervadinimas). Tikiu, jog kiekvienas amžius pasiekia krizės momentus panašius į tuos kuriuos apibūdino Nietzsche savo veikale „Unzeitgemässe Betrachtungen”, apie istorijos studijų žalą. Nuojauta jog praeitis varžo, slopina, šantažuoja mus.“ – Umberto Eco
• „Postmodernistai neigia tiesos egzistavimo galimybę ir skeptiškai žiūri į bet kokias prasmes; neteisinga yra tai, jog jie tiki jų pačių teorijos teisingumu: jog tiesos nėra.“ –

Bibliografija lietuvių kalba

• Bielskis Andrius. „Towards a Post-Modern Understanding of the Political: From Genealogy to Hermeneutics” – London Palgrave Macmillan, 2005
• Baudrillard Jean. „Simuliakrai ir simuliacija”. – Vilnius, Baltos Lankos, 2002.
• Lyotard J. F. „Postmodernus būvis. Šiuolaikinį žinojimą aptariant”. – Vilnius, Baltos lankos, 1993.
• Straipsnių rinkinys. „Miestelėnai. Miestas ir postmodernioji kultūra”. – Vilnius, Taura, 1996.
• Straipsnių rinkinys. „Post/Modernizmas”. – Kaunas, Kitos Knygos Meno Parkas 2006.

Vikiteka: Postmodernizmas – vaizdinė ir garsinė medžiaga