Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna
Egzistencializmas
| Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Egzistencializmas (iš lot. existentia – egzistavimas, buvimas) – XX a. filosofijos kryptis, kuri individą, individualią patirtį ir jos unikalumą laikė žmogaus egzistencijos supratimo pagrindu. Literatūroje egzistencializmas gali būti suprantamas kaip žmogaus būties, jos prasmės ir galimybių apmąstymas.
Ištakos
Egzistencializmas kilo kaip reakcija į švietėjiškosios epochos ir klasikinės vokiečių filosofijos racionalizmą, taip pat I. Kanto pozityvistinę filosofiją, paplitusią XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Klasikinė racionalistinė filosofija, pradėta R. Dekarto ir užbaigta G.Hėgelio, atspindėjo gilų tikėjimą absoliučiu, objektyviai pasaulį pažįstančiu protu, jo autonomiškumu. Tas Protas buvo orientuotas ne tik į mokslu paremtą pažinimą, bet ir praktinį pasaulio pertvarkymą. Prieš tokį sudaiktinimą ir sukilo egzistencinis mąstymas.
Egzistencializmo užuomazgas randame jau 1670 m. išleistose B. Paskalio „Mintyse“, kuriose sakoma, kad be Dievo gyvenimas būtų beprasmis ir apgailėtinas. Žmonės vien tik keltų problemas ir jas spręstų, kad tik išvengtų nuobodulio. Mūsų sėkmės irgi neabejotinai bevertės, nes neišvengiamai mirštame. O tai yra pakankama sąlyga, kad netaptume bedieviais. Visa tai rado atgarsį Ž. Sartro ir A. Kamiu teorijose. O egzistencializmo pirmtakais laikytini Sorenas Kirkegoras ir Frydrichas Nyčė. Jiedu irgi nagrinėjo gyvenimo beprasmybės ir nuobodulio išvengimo klausimus. S. Kirkegoro „Dabarties kritika“ (1846 m.) pagrindas ironija, tarnaujanti ontologine opozicija pasauliui. Tai neišvengiama būtinybė ir žmogus negali laisvai rinktis – ironizuoti ar ne (kaip negali rinktis – būti ar nebūti).
Kiltis, klestėjimas ir nuosmukis
Egzistencializmas atsirado kaip pesimistinė pasaulėžiūra, kelianti sau klausimą: kaip gyventi žmogui, praradusiam liberalias progresyvistines iliuzijas, istorinių katastrofų akivaizdoje? Jo idėjinės ištakos – gyvenimo filosofija (Frydrichas Nyčė, Vilhelmas Diltėjus, Anri Bergsonas), E. Huserlio fenomenologija, S. Kirkegoro religinis mistinis mokymas.
Istorijos ironija, kad E. Huserlio idealas, philosophia perennis, kuri turėjo būti kuriama ant grynojo racionalumo pagrindų, tapo perimta ir išvystyta antiracionalistiškai nusiteikusių mąstytojų. XX a. 3-4 dešimtmečiais egzistencializmas susiformavo klasikiniu pavidalu: 1927 m. išėjo M. Haidegerio „Būtis ir laikas“, 1932 m. – K. Jasperso „Filosofija“. Karo metais subręsta prancūziškoji jo šaka (G. Marselis, Ž. P. Sartras, A. Kamiu, M. Merlo-Ponti).
Pokaryje egzistencializmas pasiekia savo apogėjų, nes Europa jautė stiprų dvasinio apsivalymo poreikį, ieškojo naujų idėjų. To meto „ribinei situacijai“ išreikšti labiausiai tiko būtent egzistencializmas, pradėjęs skverbtis ir į JAV, Lotynų Ameriką, Japoniją, Australiją. Jo populiarumas pradėjo slūgti tik 7 dešimtmetyje, žyminčiame ne tik egzistencializmo, bet ir visos filosofijos krizę. Vėliau jis visai „išėjo iš mados“, tačiau jo iškeltos idėjos tebeveša literatūroje, kine ir menuose.
Pagrindiniai principai
Pagrindinis egzistencialistų tikslas – paaiškinti žmogaus buvimą ir vietą pasaulyje. Egzistencialistai teigia, kad chaotiškas daiktų pasaulis yra priešiškas žmogaus sąmonei. Aplinka žmogui neturi jokios prasmės. Individo likimas ir charakteris priklauso tik nuo paties žmogaus, žmogus pats apsisprendžia ir visiškai atsako už savo poelgius, tačiau jis turi atsakomybės ir pareigos jausmą. Žmonių santykiuose nėra tarpusavio supratimo. Kiekvienas iš mūsų pasmerktas vienatvei, neegzistuoja jokios moralinės vertybės, žmogui negalima primesti jokių gyvenimo normų, nurodinėti, kaip jam reikia elgtis.
Egzistencializmo filosofija perteikia tikėjimą laisve ir priima individualių veiksmų pasekmes, nors pabrėžia atsakomybę dėl pasirinkimo. Ji atsisako žmogų traktuoti kaip kokį nors daiktą. Svarbiausia iš egzistencializmo problemų – tai žmogaus egzistavimo laikiškumas ir laikinumas. Iškeliama egzistencijos beprasmybės problema. Visos egzistencijos esmė – laikinumas.
Egzistencialistų nuomone, pagrindinis racionalaus mąstymo bruožas yra tai, kad jis remiasi subjekto ir objekto priešingumo principu. Dėl to visa tikrovė, taip pat ir žmogus, racionalistui iškyla tik kaip mokslinio tyrimo ir praktinio manipuliavimo objektas, o todėl toks požiūris turi „nuasmenintą“, „beveidį“ pobūdį. Egzistencializmas, priešingai, turįs būti beasmenės, „objektyvios“ mokslinės filosofijos priešybė. Taigi egzistencializmas supriešina filosofiją ir mokslą.
Filosofijos objektu, sako, pvz., Haidegeris, turi tapti „būtis“ (vok. das Sein), tuo tarpu mokslo objektu – „esinys“ (vok. das Seiende). „Esiniu“ laikoma viskas, kas priskiriama empiriniam pasauliui, nuo kurio reikią skirti pačią būtį. Pastaroji suvokiama ne tarpiškai (intelektiniu mąstymu), o tik betarpiškai, atsiskleisdama žmogui kaip jo paties būtis, jo asmeninis egzistavimas, t. y. kaip egzistencija. Egzistencijoje kaip tik ir esąs nesuskaldytas subjekto ir objekto vientisumas, neprieinamas nei intelektiniam moksliniam, nei spekuliatyviniam mąstymui. Kasdieniniame gyvenime žmogus ne visada suvokiąs save kaip egzistenciją; tam reikią, kad jis atsidurtų ribinėje situacijoje, pvz., mirties akivaizdoje.
Atrasdamas save kaip egzistenciją, žmogus pirmąkart įgyja ir savo laisvę. Laisvė, pagal egzistencializmą, yra tai, kad žmogus nebūtų kaip daiktas, besiformuojantis dėl gamtinio arba socialinio būtinumo, o „pasirinktų“ save patį, formuotų save kiekvienu savo veiksmu ir poelgiu. Tuo būdu laisvas žmogus atsako už viską, ką jis padarė, ir neteisina savęs „aplinkybėmis“. Kaltės už viską, kas vyksta aplink jį, jausmas – tai laisvo žmogaus jausmas (N. Berdiajevas).
Egzistencialistinėje laisvės koncepcijoje išreikštas protestas prieš konformizmą ir prisitaikėliškumą, būdingą buržuaziniam miesčioniui, kuris jaučiasi esąs didžiulės biurokratinės mašinos sraigtelis, negalįs nė kiek pakeisti įvykių eigos. Todėl egzistencializmas nuolat pabrėžia žmogaus atsakomybę už visa, kas dedasi istorijoje. Tačiau egzistencialistinė laisvės sąvoka lieka subjektyvistinė; ji traktuojama vien etine, o ne socialine prasme. Atmesdamas racionalų pažinimą kaip neatitinkantį to objekto, kurį nagrinėja filosofija, egzistencializmas iškelia betarpiško, intuityvaus realybės suvokimo metodą, remdamasis daugiausia E. Huserliu (M. Haidegeris, G. Marselis, Ž. P. Sartras), V. Diltėjumi (M. Haidegeris, K. Jaspersas), iš dalies A. Bergsono intuityvizmu.
Daugelis egzistencialistų (M. Haidegeris vėlyvuoju savo veiklos laikotarpiu, G. Marselis, A. Kamiu ir kiti) mano, kad filosofija savo pažinimo metodu yra kur kas artimesnė menui, negu mokslui. Neatsitiktinai egzistencializmas daro tokią didelę įtaką Vakarų menui ir literatūrai, o per juos – ir buržuazinės inteligentijos didelės dalies protiniam nusiteikimui.
Moralinis egzistencializmo reliatyvumas
Žmogaus santykis su tikrove yra iracionalus. Jį galima tik išgyventi – ir kiekvienas jį išgyvena savaip. Pasaulis jam abejingas, svetimas, beprasmis, bauginantis. Žmogus pasaulyje laikinas. Ir to nepakeis jokios socialinės tvarkos ar normos. Tai žmogui sukelia nerimą, siekį gintis ir priešintis. Žmogus jaučiasi kaltas, tačiau, pagal M. Haidegerį, tai ne moralinė kaltė, o daug didesnė egzistencijos kaltė.
Egzistencialistai neaptaria moralės normatyvinių principų. Mat žmogus neturi jokios iš anksto jam duotos priedermės ir tėra toks, kokiu pats save sukuria. Todėl beprasmės ir jokios iš anksto nustatytos normos. Svarbu ne kas, o kaip pasirenkama. Žmogus visiškai laisvas, tačiau privalo atsakyti už savo veiksmus. Jis atsakingas tiek prieš save, tiek prieš visus. Taip K. Jaspersas ir Ž. P. Sartras atsakomybę priskiria ne tik individui, bet ir tautai bei žmonijai.
Svarbiausios dorybės yra nuoširdumas ir asmeninis tikrumas. Svarbiausia išlikti savimi gyvenimiškoje situacijoje, absurdo akivaizdoje, nepasiduoti nuasmeninimui, susvetimėjusiai aplinkai. Moralinis blogis yra atsakomybės jausmo stoka, abejingumas kitų išgyvenimams, nesąžiningumas.
Egzistencinė humanizmo samprata
Dar „Šleikštulyje“ Ž. Sartras atmetė tradicinį humanizmą, nes jis neigia asmens pasirinkimo laisvę. Pagal humanizmo nuostatą reikia rūpintis kitais ir tada kitų pasiekimai tampa manaisiais. Egzistencializmas pateikia kitokią humanizmo sampratą – žmonių sugebėjimą iškilti virš asmeninių aplinkybių ir veikti visos žmonijos labui. Mat vienintelė visata tėra žmonių visata ir vieninteliai įstatymai joje yra žmonių sukurti. Nėra jokio Dievo, kuris iš anapus mums rodytų tikslą ir vadovautų. Ir net jei jis būtų, niekas nesikeistų ir žmonės lygiai taip pat turėtų vadovautis vien tik savo vidiniu moraliniu kompasu.
Egzistencializmas Lietuvoje
Tarpukariu Lietuvoje dominavo neotomizmas, tačiau vėlesnės kartos jauniesiems filosofams egzistencializmo gaivališkumas buvo patrauklus. Teoriškai plačiausiai jį nagrinėjo A. Maceina ir J. Girnius. Pokario laikotarpiu jį plačiausiai apžvelgė J. Repšys (marksistiniu požiūriu). Atskirus klausimus yra nagrinėję I.Gaidamavičienė, A. Gaidys, B. Genzelis, A. Lozuraitis, I. Zaksas. Vėliau jį nagrinėjo A. Šliogeris.
Kritika
Marksizmas laikė, kad egzistencializmas prieštarauja žmonių solidarumo idėjai bei materialistinio determinizmo teorijai. Egzistencializmo akcentuojamas atrodė esąs nepriimtinas teigiant objektyvius ekonomikos dėsnius ir trukdąs siekti pagrindinio tikslo – suvienyti darbo liaudį ir nuversti kapitalizmą. Mat egzistencializmas pasisako už asmeninį pasirinkimą, kas individą labiau verčia mąstyti, o ne veikti.
Krikščionių kritikai laikė, kad egzistencialistai parodo žmogų, kuris, anot jų, yra Dievo atvaizdas, tik iš blogosios pusės. Todėl jie nėra pajėgūs parodyti žmogui moralų gyvenimo būdą. Jie neturi pagrindo etikai, nes neigia, kad žmones vienija Dievo įstatymai. Mat jei priklauso tik nuo subjektyvaus pasirinkimo, visi žmonių veiksmai yra atsitiktiniai ir nelieka jokio objektyvaus mato kitų asmenų veiklai vertinti.
Įtaka
Egzistencializmas, kaip kultūrinis sąjūdis, jau tapo istorija, tačiau vis dar stipriai veikia filosofinę mintį. Judita Butler lyčių klausimą nagrinėja (1990) remdamasi egzistencializmo šaltiniais, kaip ir L. Gordono rasių teorija (1995). Savasties (asmenybės tapatumo) koncepcijos (Čarlzas Teiloras, Polis Rikioras, Deividas Karas, Charles Guigon) ištakos yra Hėgelio laikinumo sampratos ir racionalumo kritikos egzistencialistinėje traktuotėje. Huberto Dreifuso (1979) kritikos teorija remiasi Haidegeriu ir M. Ponti teigdama, kad žmonių pasaulis negali būti perteiktas kaip loginė struktūrinė sistema. Michaelis Gelvenas (1990, 1997) parodė skirtumus tarp egzistencialaus, moralaus ir epistemologinio patirties aspektų. Atgimęs susidomėjimas egzistenciniu požiūriu nagrinėja savasties ir atsakomybės klausimus (, , Tomas Nagelis).
Egzistencializmo įtaką patyrė ir jo idėjas panaudojo daugelis filosofijos srovių:
- hermeneutika;
- katalikiškasis neomodernizmas;
- „Dievo mirties“ teologija;
- egzistencinė psichologija;
- filosofinė antropologija;
- daugelis kitų.
Egzistencialistai
Socialinė politinė įvairių egzistencializmo atstovų pozicija yra nevienoda. Skiriamas:
- religinis egzistencializmas:
- Nikolajus Berdiajevas;
- Martinas Buberis;
- Karlas Jaspersas;
- Gabrielis Marselis;
- Levas Šestovas;
- ateistinis egzistencializmas:
- Martinas Haidegeris;
- Žanas Polis Sartras;
- Morisas Merlo-Ponti;
- Simone de Beauvoir.
Prie ateistinės krypties egzistencialistų taip pat priskiriamas ir Alberas Kamiu, tačiau pats filosofas neigė ir savo tapatumą su egzistencializmu ir savo ateistiškumą: -" Aš netikiu Dievu ir nesu ateistas".
Lietuviai egzistencialistai:
- Juozas Girnius;
- Antanas Maceina;
- Irena Gaidamavičienė;
- Arvydas Šliogeris;
- Vincas Vyčinas;
- Algis Mickūnas;
- Vytautas Mačernis;
- Antanas Škėma.
Rašytojai, darę įtaką egzistencialistams:
- Francas Kafka;
- Raineris Marija Rilkė.
Egzistencializmo bruožų galima įžvelgti šių rašytojų kūryboje:
- ;
- Hermanas Hesė;
- Andrė Židas;
- Samuelis Beketas;
- Henrikas Ibsenas;
- Žanas Anujis;
- ;
- Andrė Malro;
- Džekas Keruakas;
- Knutas Hamsunas;
- ;
Bibliografija
- „Egzistencijos filosofija: istorija ir dabartis“ (sudarė Arvydas Šliogeris). – Vilnius, Mintis, 1981
- Arvydas Šliogeris „Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas“. – Vilnius, Mintis, 1985
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Egzistencializmas, Kas yra Egzistencializmas? Ką reiškia Egzistencializmas?
Siam straipsniui ar jo daliai truksta isnasu į patikimus saltinius Jus galite padeti Vikipedijai pridedami tinkamas isnasas su saltiniais Egzistencializmas is lot existentia egzistavimas buvimas XX a filosofijos kryptis kuri individa individualia patirtį ir jos unikaluma laike zmogaus egzistencijos supratimo pagrindu Literaturoje egzistencializmas gali buti suprantamas kaip zmogaus buties jos prasmes ir galimybiu apmastymas IstakosEgzistencializmas kilo kaip reakcija į svietejiskosios epochos ir klasikines vokieciu filosofijos racionalizma taip pat I Kanto pozityvistine filosofija paplitusia XIX a pabaigoje ir XX a pradzioje Klasikine racionalistine filosofija pradeta R Dekarto ir uzbaigta G Hegelio atspindejo gilu tikejima absoliuciu objektyviai pasaulį pazįstanciu protu jo autonomiskumu Tas Protas buvo orientuotas ne tik į mokslu paremta pazinima bet ir praktinį pasaulio pertvarkyma Pries tokį sudaiktinima ir sukilo egzistencinis mastymas Egzistencializmo uzuomazgas randame jau 1670 m isleistose B Paskalio Mintyse kuriose sakoma kad be Dievo gyvenimas butu beprasmis ir apgailetinas Zmones vien tik keltu problemas ir jas sprestu kad tik isvengtu nuobodulio Musu sekmes irgi neabejotinai bevertes nes neisvengiamai mirstame O tai yra pakankama salyga kad netaptume bedieviais Visa tai rado atgarsį Z Sartro ir A Kamiu teorijose O egzistencializmo pirmtakais laikytini Sorenas Kirkegoras ir Frydrichas Nyce Jiedu irgi nagrinejo gyvenimo beprasmybes ir nuobodulio isvengimo klausimus S Kirkegoro Dabarties kritika 1846 m pagrindas ironija tarnaujanti ontologine opozicija pasauliui Tai neisvengiama butinybe ir zmogus negali laisvai rinktis ironizuoti ar ne kaip negali rinktis buti ar nebuti Kiltis klestejimas ir nuosmukisSiorenas Kirkegoras Egzistencializmas atsirado kaip pesimistine pasauleziura kelianti sau klausima kaip gyventi zmogui praradusiam liberalias progresyvistines iliuzijas istoriniu katastrofu akivaizdoje Jo idejines istakos gyvenimo filosofija Frydrichas Nyce Vilhelmas Diltejus Anri Bergsonas E Huserlio fenomenologija S Kirkegoro religinis mistinis mokymas Istorijos ironija kad E Huserlio idealas philosophia perennis kuri turejo buti kuriama ant grynojo racionalumo pagrindu tapo perimta ir isvystyta antiracionalistiskai nusiteikusiu mastytoju XX a 3 4 desimtmeciais egzistencializmas susiformavo klasikiniu pavidalu 1927 m isejo M Haidegerio Butis ir laikas 1932 m K Jasperso Filosofija Karo metais subresta prancuziskoji jo saka G Marselis Z P Sartras A Kamiu M Merlo Ponti Pokaryje egzistencializmas pasiekia savo apogeju nes Europa jaute stipru dvasinio apsivalymo poreikį ieskojo nauju ideju To meto ribinei situacijai isreiksti labiausiai tiko butent egzistencializmas pradejes skverbtis ir į JAV Lotynu Amerika Japonija Australija Jo populiarumas pradejo slugti tik 7 desimtmetyje zyminciame ne tik egzistencializmo bet ir visos filosofijos krize Veliau jis visai isejo is mados taciau jo iskeltos idejos tebevesa literaturoje kine ir menuose Pagrindiniai principaiPagrindinis egzistencialistu tikslas paaiskinti zmogaus buvima ir vieta pasaulyje Egzistencialistai teigia kad chaotiskas daiktu pasaulis yra priesiskas zmogaus samonei Aplinka zmogui neturi jokios prasmes Individo likimas ir charakteris priklauso tik nuo paties zmogaus zmogus pats apsisprendzia ir visiskai atsako uz savo poelgius taciau jis turi atsakomybes ir pareigos jausma Zmoniu santykiuose nera tarpusavio supratimo Kiekvienas is musu pasmerktas vienatvei neegzistuoja jokios moralines vertybes zmogui negalima primesti jokiu gyvenimo normu nurodineti kaip jam reikia elgtis Egzistencializmo filosofija perteikia tikejima laisve ir priima individualiu veiksmu pasekmes nors pabrezia atsakomybe del pasirinkimo Ji atsisako zmogu traktuoti kaip kokį nors daikta Svarbiausia is egzistencializmo problemu tai zmogaus egzistavimo laikiskumas ir laikinumas Iskeliama egzistencijos beprasmybes problema Visos egzistencijos esme laikinumas Egzistencialistu nuomone pagrindinis racionalaus mastymo bruozas yra tai kad jis remiasi subjekto ir objekto priesingumo principu Del to visa tikrove taip pat ir zmogus racionalistui iskyla tik kaip mokslinio tyrimo ir praktinio manipuliavimo objektas o todel toks poziuris turi nuasmeninta beveidį pobudį Egzistencializmas priesingai turįs buti beasmenes objektyvios mokslines filosofijos priesybe Taigi egzistencializmas supriesina filosofija ir moksla Filosofijos objektu sako pvz Haidegeris turi tapti butis vok das Sein tuo tarpu mokslo objektu esinys vok das Seiende Esiniu laikoma viskas kas priskiriama empiriniam pasauliui nuo kurio reikia skirti pacia butį Pastaroji suvokiama ne tarpiskai intelektiniu mastymu o tik betarpiskai atsiskleisdama zmogui kaip jo paties butis jo asmeninis egzistavimas t y kaip egzistencija Egzistencijoje kaip tik ir esas nesuskaldytas subjekto ir objekto vientisumas neprieinamas nei intelektiniam moksliniam nei spekuliatyviniam mastymui Kasdieniniame gyvenime zmogus ne visada suvokias save kaip egzistencija tam reikia kad jis atsidurtu ribineje situacijoje pvz mirties akivaizdoje Atrasdamas save kaip egzistencija zmogus pirmakart įgyja ir savo laisve Laisve pagal egzistencializma yra tai kad zmogus nebutu kaip daiktas besiformuojantis del gamtinio arba socialinio butinumo o pasirinktu save patį formuotu save kiekvienu savo veiksmu ir poelgiu Tuo budu laisvas zmogus atsako uz viska ka jis padare ir neteisina saves aplinkybemis Kaltes uz viska kas vyksta aplink jį jausmas tai laisvo zmogaus jausmas N Berdiajevas Egzistencialistineje laisves koncepcijoje isreikstas protestas pries konformizma ir prisitaikeliskuma budinga burzuaziniam miescioniui kuris jauciasi esas didziules biurokratines masinos sraigtelis negalįs ne kiek pakeisti įvykiu eigos Todel egzistencializmas nuolat pabrezia zmogaus atsakomybe uz visa kas dedasi istorijoje Taciau egzistencialistine laisves savoka lieka subjektyvistine ji traktuojama vien etine o ne socialine prasme Atmesdamas racionalu pazinima kaip neatitinkantį to objekto kurį nagrineja filosofija egzistencializmas iskelia betarpisko intuityvaus realybes suvokimo metoda remdamasis daugiausia E Huserliu M Haidegeris G Marselis Z P Sartras V Diltejumi M Haidegeris K Jaspersas is dalies A Bergsono intuityvizmu Daugelis egzistencialistu M Haidegeris velyvuoju savo veiklos laikotarpiu G Marselis A Kamiu ir kiti mano kad filosofija savo pazinimo metodu yra kur kas artimesne menui negu mokslui Neatsitiktinai egzistencializmas daro tokia didele įtaka Vakaru menui ir literaturai o per juos ir burzuazines inteligentijos dideles dalies protiniam nusiteikimui Moralinis egzistencializmo reliatyvumas Zmogaus santykis su tikrove yra iracionalus Jį galima tik isgyventi ir kiekvienas jį isgyvena savaip Pasaulis jam abejingas svetimas beprasmis bauginantis Zmogus pasaulyje laikinas Ir to nepakeis jokios socialines tvarkos ar normos Tai zmogui sukelia nerima siekį gintis ir priesintis Zmogus jauciasi kaltas taciau pagal M Haidegerį tai ne moraline kalte o daug didesne egzistencijos kalte Egzistencialistai neaptaria morales normatyviniu principu Mat zmogus neturi jokios is anksto jam duotos priedermes ir tera toks kokiu pats save sukuria Todel beprasmes ir jokios is anksto nustatytos normos Svarbu ne kas o kaip pasirenkama Zmogus visiskai laisvas taciau privalo atsakyti uz savo veiksmus Jis atsakingas tiek pries save tiek pries visus Taip K Jaspersas ir Z P Sartras atsakomybe priskiria ne tik individui bet ir tautai bei zmonijai Svarbiausios dorybes yra nuosirdumas ir asmeninis tikrumas Svarbiausia islikti savimi gyvenimiskoje situacijoje absurdo akivaizdoje nepasiduoti nuasmeninimui susvetimejusiai aplinkai Moralinis blogis yra atsakomybes jausmo stoka abejingumas kitu isgyvenimams nesaziningumas Egzistencine humanizmo samprata Dar Sleikstulyje Z Sartras atmete tradicinį humanizma nes jis neigia asmens pasirinkimo laisve Pagal humanizmo nuostata reikia rupintis kitais ir tada kitu pasiekimai tampa manaisiais Egzistencializmas pateikia kitokia humanizmo samprata zmoniu sugebejima iskilti virs asmeniniu aplinkybiu ir veikti visos zmonijos labui Mat vienintele visata tera zmoniu visata ir vieninteliai įstatymai joje yra zmoniu sukurti Nera jokio Dievo kuris is anapus mums rodytu tiksla ir vadovautu Ir net jei jis butu niekas nesikeistu ir zmones lygiai taip pat turetu vadovautis vien tik savo vidiniu moraliniu kompasu Egzistencializmas LietuvojeTarpukariu Lietuvoje dominavo neotomizmas taciau velesnes kartos jauniesiems filosofams egzistencializmo gaivaliskumas buvo patrauklus Teoriskai placiausiai jį nagrinejo A Maceina ir J Girnius Pokario laikotarpiu jį placiausiai apzvelge J Repsys marksistiniu poziuriu Atskirus klausimus yra nagrineje I Gaidamaviciene A Gaidys B Genzelis A Lozuraitis I Zaksas Veliau jį nagrinejo A Sliogeris KritikaMarksizmas laike kad egzistencializmas priestarauja zmoniu solidarumo idejai bei materialistinio determinizmo teorijai Egzistencializmo akcentuojamas atrode esas nepriimtinas teigiant objektyvius ekonomikos desnius ir trukdas siekti pagrindinio tikslo suvienyti darbo liaudį ir nuversti kapitalizma Mat egzistencializmas pasisako uz asmeninį pasirinkima kas individa labiau vercia mastyti o ne veikti Krikscioniu kritikai laike kad egzistencialistai parodo zmogu kuris anot ju yra Dievo atvaizdas tik is blogosios puses Todel jie nera pajegus parodyti zmogui moralu gyvenimo buda Jie neturi pagrindo etikai nes neigia kad zmones vienija Dievo įstatymai Mat jei priklauso tik nuo subjektyvaus pasirinkimo visi zmoniu veiksmai yra atsitiktiniai ir nelieka jokio objektyvaus mato kitu asmenu veiklai vertinti ĮtakaEgzistencializmas kaip kulturinis sajudis jau tapo istorija taciau vis dar stipriai veikia filosofine mintį Judita Butler lyciu klausima nagrineja 1990 remdamasi egzistencializmo saltiniais kaip ir L Gordono rasiu teorija 1995 Savasties asmenybes tapatumo koncepcijos Carlzas Teiloras Polis Rikioras Deividas Karas Charles Guigon istakos yra Hegelio laikinumo sampratos ir racionalumo kritikos egzistencialistineje traktuoteje Huberto Dreifuso 1979 kritikos teorija remiasi Haidegeriu ir M Ponti teigdama kad zmoniu pasaulis negali buti perteiktas kaip logine strukturine sistema Michaelis Gelvenas 1990 1997 parode skirtumus tarp egzistencialaus moralaus ir epistemologinio patirties aspektu Atgimes susidomejimas egzistenciniu poziuriu nagrineja savasties ir atsakomybes klausimus Tomas Nagelis Egzistencializmo įtaka patyre ir jo idejas panaudojo daugelis filosofijos sroviu hermeneutika katalikiskasis neomodernizmas Dievo mirties teologija egzistencine psichologija filosofine antropologija daugelis kitu EgzistencialistaiSocialine politine įvairiu egzistencializmo atstovu pozicija yra nevienoda Skiriamas religinis egzistencializmas Nikolajus Berdiajevas Martinas Buberis Karlas Jaspersas Gabrielis Marselis Levas Sestovas ateistinis egzistencializmas Martinas Haidegeris Zanas Polis Sartras Morisas Merlo Ponti Simone de Beauvoir Prie ateistines krypties egzistencialistu taip pat priskiriamas ir Alberas Kamiu taciau pats filosofas neige ir savo tapatuma su egzistencializmu ir savo ateistiskuma As netikiu Dievu ir nesu ateistas Lietuviai egzistencialistai Juozas Girnius Antanas Maceina Irena Gaidamaviciene Arvydas Sliogeris Vincas Vycinas Algis Mickunas Vytautas Macernis Antanas Skema Rasytojai dare įtaka egzistencialistams Francas Kafka Raineris Marija Rilke Egzistencializmo bruozu galima įzvelgti siu rasytoju kuryboje Hermanas Hese Andre Zidas Samuelis Beketas Henrikas Ibsenas Zanas Anujis Andre Malro Dzekas Keruakas Knutas Hamsunas Bibliografija Egzistencijos filosofija istorija ir dabartis sudare Arvydas Sliogeris Vilnius Mintis 1981 Arvydas Sliogeris Zmogaus pasaulis ir egzistencinis mastymas Vilnius Mintis 1985Vikizodynas