Nikolajus Rerichas

Nikolajus Rerichas (rus. Николай Константинович Рерих, vok. Nicholas Roerich; 1874 m. spalio 9 d. – 1947 m. gruodžio 13 d.) – vokiečių kilmės rusų dailininkas, filosofas, archeologas, keliautojas, mistikas, visuomenės veikėjas. Per savo gyvenimą jis nutapė apie 7000 piešinių, parašė 30 literatūrinių darbų, inicijavo meninių, istorinių, kultūrinių vertybių apsaugą, buvo kelis kartus nominuotas Nobelio premijai.

Nikolajus Rerichas
Rerichas 1940–1947 m.
Visas vardas Николай Константинович Рерих
Gimė 1874 m. spalio 9 d.
Sankt Peterburgas, Rusija
Mirė 1947 m. gruodžio 13 d. (73 metai)
Kulu, Himačal Pradešas, Indija
Pilietybė Rusijos
Sutuoktinis (-ė) Jelena Ivanovna
Vaikai Georgas Rerichas, Svetoslavas Rerichas
Religija rytų tikėjimų sintezė
Veikla tapyba, kultūros apsauga, tyrinėjimas, ekspedicijų rengimas ir tt.
Alma mater Peterburgo universitetas
Žymūs apdovanojimai

Polarinės žvaigždės ordinas, Garbės legiono ordinas ir kt.

Vikiteka Nikolajus Rerichas

Biografija

Gimė inteligentų šeimoje Sankt Peterburge. Nuo mažumės tapė, domėjosi archeologija, istorija, Rytų kultūriniu paveldu. 1893 m. Peterburgo universitete studijavo teisę, tuo pat metu studijavo ir Imperatoriaus menų akademijos Aukštojoje menų mokykloje. Studijų metais bendravo su žymiais Rusijos menininkais (Rimskiu-Korsakovu, Repinu, Stasovu ir kt.). Tapo archeologų klubo nariu, Valdajaus krašte atrado sensacingų neolitinių radinių. 1897 m. dailės akademijos baigimo proga nutapė paveikslą „Pasiuntinys“, kuris sužavėjo profesūrą, jam buvo organzuotas susitikimas su Levu Tolstojumi.

1916 m. Rerichas dėl plaučių ligos gydymo persikraustė į Sortavalą. 1917 m. kilo Spalio revoliucija, Rusijos–Suomijos siena buvo uždaryta, Rerichas liko atskirtas nuo Rusijos. 1919 m. su ekspozicijomis keliavo po Švediją. 1920 m. buvo pakviestas į JAV, ten pristatė 115 darbų, viešėjimo metu sukūrė dar keletą serijų. Čia jis susipažino su kitais menininkais, dalyvavo kultūrinėse organizacijose, keletą jų pats įkūrė. 1923 m. Niujorke atidarytas Rericho darbų muziejus.

Amerikoje užsidirbęs pakankamai pinigų 1923 m. Rerichas su šeima išvyko į Indiją. Jis domėjosi regiono istorija, kultūra, ieškojo bendrų slavų ir indų šaknų. Jis keliavo po Kašmyrą, Ladaką, Sikimą, Uigūriją, Tibetą, Mongoliją, Altajų, aplankė Maskvą. Jos metu tyrinėjo iki tol menkai žinomus kalnų rajonus, tautas. Tiesa, Rerichui nepavyko pakliūti į Lasą, kur jis siekė užmegzti diplomatinius ir kultūrinius santykius tarp Tibeto ir Vakarų budizmo entuziastų. Apie šią Rericho ekspediciją sukurta daug hipotezių ir gandų, kad keliautojas vykdęs TSRS žvalgybinę ekspediciją, siekęs sukurti utopinę komunistinę-budistinę valstybę ar ieškojęs Šambalos.

Po ekspedicijos, 1928 m. Kulu slėnyje Rerichas įkūrė „Urusvati“ Himalajų studijų institutą, kuriame buvo sisteminama surinkta medžiaga. Institutui vadovavo keliautojo sūnus Georgas. Jis toliau tyrinėjo regioną, surinko daug retų ir vertingų duomenų. 1934–1935 m. Nikolajus Rerichas, remiamas JAV žemės ūkio departamento, surengė ekspediciją po Vidinę Mongoliją, Mandžiūriją ir Kiniją. Jos metu surinkta virš 300 augalų sėklų, rasta senovinių rankraščių, aprašyti archeologiniai paminklai.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, gyvendamas Indijoje Rerichas aktyviai rėmė Tarybų Sąjungą, iš lėšų, gautų už piešinius ir mokslinę veiklą, rėmė Raudonąją armiją. Nutapė keletą patriotinės tematikos darbų. Bendravo su Indijos politikais (J. Nehru, Indira Gandhi), sukūrė Amerikos-Rusijos kultūrinę asociaciją su tikslu padėti Sovietų Sąjungai kare prieš nacizmą.

Senatvėje piešė daugiausia kalnus, sukūrė ištisas serijas darbų apie Himalajus. 1947 m. mirė, jo kūnas buvo indų papročiu sudegintas.

Kūryba

Pradžioje Rerichas kūrė istorinės tematikos piešinius, vaizdavo įvairius senovės Rusijos istorinius epizodus. Netrukus jis tapo Imperatoriaus meno skatinimo draugijos sekretoriumi. 1901 m. Rerichas vedė Jeleną Ivanovną, su ja susilaukė dviejų sūnų – Georgo ir Svetoslavo. Jie vėliau taip pat tapo meno ir visuomenės veikėjais. Rerichas keliavo po istorines Rusijos vietoves, kūrė freskas, mozaikas, dekoracijas teatrui, baletui.

Palaipsniui Rericho meninė tematika keitėsi – daugėjo mistinių, su dvasiniais ieškojimais susijusių kūrinių, išryškėjo Rytų filosofijos ir dvasinės kultūros elementai. Dailininkas eksperimentavo su spalvomis, motyvais, daug dėmesio skyrė simbolizmui, mitologinėms sąsajomis. Jo darbai buvo eksponuojami įvairiose Europos šalių galerijose.

Rericho estetinės, filosofinės ir dvasinės pažiūros, atsispindėjo jo sukurtoje Gyvosios Etikos koncepcijoje. Jis pabrėžė kultūros, grožio, dvasinio paveldo svarbą, pabrėžė aiškų skirtumą tarp kultūros ir civilizacijos. 1929 m. Rerichas su tarptautinės teisės specialistu G. G. Chklaver parengė Rericho paktą, kuriuo įsipareigojama saugoti viso pasaulio kultūrinį, istorinį, dvasinį paveldą, plėtoti taiką ir tarptautinį bendradarbiavimą. Paktas pasirašytas 1935 m. Baltuosiuose Rūmuose, dalyvaujant prezidentui Franklinui Ruzveltui. Tai buvo pirmasis tarptautinis paktas, skirtas kultūros vertybių apsaugai. Šio pakto pagrindais rėmėsi 1945 m. sukurta UNESCO organizacija.

Rerichas per savo gyvenimą tapo daugiau nei 50 universitetų, akademijų, institutų garbės nariu, apdovanotas Rusijos, Švedijos, Prancūzijos, Jugoslavijos aukščiausiais ordinais. Rericho garbei pavadinti objektai Altajuje, astoronominiai kūnai. Be muziejaus Niujorke, Rericho muziejai veikia Maskvoje ir Peterburge.

Aplink Rerichą ir jo šeimą susibūrė pasekėjų judėjimas, vienijęs žmones, besižavinčius Rericho tapyba, pacifizmu, ekspedicijomis Azijoje ir su žmona Jelena sukurtu Gyvosios etikos mokymu. Dalį pasekėjų traukė būtent Rericho meninė ir kultūrinė veikla, kitus labiau domino teosofinė Gyvoji etika. Rerichizmas pasižymi „ypatingu doktrinos elastingumu, kuris leidžia įtraukti labai įvairių sekėjų požiūrius ir entuziazmą“.

Rericho pėdsakai Lietuvoje

1890–1910 mm. Nikolajus Reriichas domėjosi senovės slavų ir skandinavų kultūra. Nenuostabu, kad jis jautė susidomėjimą Lietuva. 1903 m. savotiškos povestuvinės kelionės metu Rerichas kartu su žmona Jelena lankėsi Trakuose, Vilniuje, Kaune, plaukė Nemunu, nutapė du etiudus bei minėjo pilis savo apybraižoje „Po senovę“ („По старине“).

Keletas Rericho paveikslų buvo dedikuoti Lietuvai – „Baltojo Vyčio žirgai“ („Кони Световита“), „Vaidilos“ („Вайделоты“), „Perkūnas“ („Перкунас“). Etiudai, gimę kelionės po Lietuva pasekoje – „Perkūno namai“, „Kauno bažnyčia“ („Каунасский костёл“), „Pilies griuvėsiai ties Nemunu“ („Развалины замка на Немане“), „Raudonės pilis“, „Gedimino pilies griuvėsiai“ ir kt.

Lietuvos Rericho draugija, subūrusi gydytojus, menininkus, dėstytojus ir kitus inteligentus, buvo įkurta 1935 m. Kaune. Palaikydami glaudžius ryšius su Latvijos rerichiečiais ir susirašinėdami su pačiais Rerichais, draugijos nariai studijavo jų tekstus ir įvairiausius filosofinius veikalus, išleido porą filosofinio almanacho „Naujoji sąmonė“ numerių, organizavo viešus renginius ir stengėsi gyventi pagal Gyvosios etikos principus. Kaip ir kitur Sovietų Sąjungoje, 1940 m. sovietų režimas uždraudė draugiją, bet ji tęsė veiklą vokiečių okupacijos metais ir po karo, kol 1948–1949 m. aštuoniolika draugijos narių buvo suimti, nuteisti ir ištremti į griežto režimo lagerius Sibire.

Po Stalino mirties, apie 1956 m., dalis lietuvių rerichiečių grįžo iš tremties ir, palaikydami tarpusavio ryšius, toliau domėjosi Rerichų mokymu, daug skaitė, kaupė ir persirašinėjo literatūrą, ypač filosofinę. Aplink du iš tremties grįžusius tarpukario Rericho draugijos lyderius – Steponą Stulginskį (1908–1995) Vilniuje ir Bronių Vaitiekūną (1902–1986) Kaune – susibūrė ir dvi pagrindinės vėlyvuoju sovietmečiu veikusios rerichiečių grupės. Mažesnės grupelės veikė ir Šiauliuose bei Klaipėdoje.

Kauno ir Vilniaus rerichiečiai šiek tiek skyrėsi požiūriu į Rusiją ir Rerichų mokymo ryšį su ja. Nepaisant tremties patirčių, sekdamas Rericho pristatytos moraliai tyros, Rytus su krikščioniškuoju pasauliu siejančios Rusijos vizija, Vilniaus grupės vadovas S. Stulginskis, vėliau tapęs 1989 m. Vilniuje atkurtos Rericho draugijos vadovu, laikėsi prorusiškos linijos, puoselėjo rusišką mesianizmą, kalbėjo apie šviesią Rusijos ateitį ir šią šalį kaip ateities tautą. Jis palaikė ryšius su Rusijos Rerichų pasekėjais, gerai pažinojo Maskvos rerichiečių terpę ir buvo ten žinomas savo tekstais. Kauno grupė buvo prolietuviška, didesnę reikšmę skyrė Vydūnui, vydūniško sąmoningumo, sąmonėjimo tautai ir kalbai idėjoms. Nepaisant to, jos nariai taip pat palaikė ryšius su Latvijos ir Rusijos rerichiečiais, važinėdavo į renginius Rusijoje ir sulaukdavo juos aplankančių rusų – šie ryšiai su rusais ir latviais irgi buvo tarpukario praktikos tąsa.

Kaip ir į daugelį dalykų, sovietų valdžios požiūris į Rerichus keitėsi. XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Nikolajus Rerichas (kaip menininkas) buvo reabilituotas, įtrauktas į didžiųjų Rusijos menininkų kanoną, Chruščiovo kvietimu į Sovietų Sąjungą grįžo vyresnysis Rericho sūnus, orientalistas Jurijus Rerichas. Rerichiečių veikla suaktyvėjo ir 7–9-ajame dešimtmečiais daugelyje Sovietų Sąjungos respublikų buvo įsteigti su Rericho veikla susiję centrai. Minint jo gimimo šimtmetį 1974 m. surengta daugybė atminimo renginių, išleista jam skirtų publikacijų. Vis dėlto politinė ir teosofinė Rerichų reikšmė buvo nutylima, o kelios į Gyvąją etiką susitelkusių rerichiečių grupės (pavyzdžiui, 1979 m. Novosibirske ir 1983 m. Iževske) sulaukė valdžios sankcijų. Požiūris į šį Rerichų veiklos aspektą pasikeitė 1987 m., kai Michailas Gorbačiovas susidomėjo galimybe panaudoti Rerichų paveldą, kad įkvėptų gyvybės sovietinei pasaulėžiūrai.

Lietuvoje sovietų režimo požiūris į Rytų tradicijas, kurių kontekste matytos ir Rerichų idėjos, pasikeitė XX a. 7 dešimtmečio pabaigoje. 1968 m. buvo surengtas Vydūno minėjimas, 1983 m. Rericho darbų paroda surengta ir Lietuvoje. Oficialiai Lietuvos Rericho draugija atkurta 1989 m. Vilniuje.

vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Nikolajus Rerichas, Kas yra Nikolajus Rerichas? Ką reiškia Nikolajus Rerichas?