Merkurijus (planeta)

Kitos reikšmės – Merkurijus (reikšmės).

Merkurijus
Orbitos charakteristikos
Vid. atstumas nuo Saulės	57 909 176 km
	0,387 av
Perihelis	46 001 272 km
Afelis	69 817 079 km
Ekscentricitetas	0,205 630 69
Apskriejimo periodas	87,969 35 d.
Sinodinis periodas	115,8776 d.
Greitis orbitoje, km/s	maž.	vid.	didž.
	38,86	47,36	58,98
Fizinės charakteristikos
Pusiaujo skersmuo	4 879,4 km
Paviršiaus plotas	7,5×10^7 kv.km
Tūris	6,1×10^10 kub.km
Masė	3,302×10^23 kg
Vidutinis tankis	5,427 g/cm³
Laisvojo kritimo pagreitis	3,701 m/s²
Antrasis kosminis greitis	4,3 km/s
Apsisukimo apie ašį periodas	58,65 d.
Pusiaujinis sukimosi greitis	10,892 km/h
Pusiaujo posvyris į orbitos plokštumą	7 °
Paviršiaus temperatūra, K	maž.	vid.	didž.
	100	-	700
Palydovų skaičius	0
Atmosferos charakteristikos
Atmosferos slėgis, MPa	labai menkas
Atmosferos tankis
Kalis	31,7 %
Natris	24,9 %
Atominis deguonis	9,5 %
Argonas	7,0%
Helis	5,9 %
Molekulinis deguonis	5,6 %
Azotas	5,2 %
Anglies dioksidas	3,6 %
Vandens garai	3,6 %
Vandenilis	3,2 %

Merkurijus (sen. lietuvių pavadinimai Vaivora, Pažarinis)  – artimiausia Saulei planeta, už kurios kita, toliau nuo Saulės esanti planeta, yra Venera.

Merkurijus aplink Saulę skrieja ištęsta elipsine orbita (nuotolis nuo Saulės kinta nuo 46 iki 70 milijonų km), dėl to Saulės apšviestas paviršius įkaista iki 700 K (430 °C) perihelyje ir iki 560 K (290 °C) afelyje. Kadangi beveik neturi atmosferos, kuri išlaikytų šilumą, bei dėl ilgai trukančios Merkurijaus nakties temperatūra nukrinta iki 100 K (-163 °C) ties pusiauju. Tuo tarpu poliariniuose regionuose temperatūra visąlaik išlieka neigiama (180 K, arba -93 °C). Merkurijaus skersmuo 2,6 karto, o masė 18 kartų mažesnė negu Žemės.

Merkurijus apskrieja Saulę per 87,97 dienas, o apie ašį apsisuka per 58,647 dienos, todėl saulinė para jame trunka 175,942 Žemės dienas. Tai vienintelė planeta Saulės sistemoje, kurioje metų ir paros santykis 3:2.

Merkurijaus geologija

Merkurijaus geologija iš visų Saulės sistemos kietųjų planetų mažiausiai tyrinėta. Kaip Marso ir Mėnulio, Merkurijaus geologinė istorija yra suskirstyta į eras:

• Pretolstojus
• Tolstojus
• Kaloris
• Mansuris
• Kuiperis

Eros išskirtos santykinės geochronologijos būdu. Absoliutus šių erų amžius kol kas neaiškus.

Nuo pat planetos susiformavimo prieš maždaug 4,6 mlrd. metų Merkurijaus paviršius buvo 800 mln. metų intensyviai bombarduojamas kometų ir asteroidų. Šių susidūrimų metu Merkurijaus pluta nusėta įvairaus dydžio krateriais. Krateriai panašūs į Mėnulio kraterius, tačiau yra keli skirtumai. Merkurijaus krateriai mažesni, po susidūrimo išmesta medžiaga nusėdo arčiau kraterio. Tai aiškinama didesne nei Mėnulio traukos jėga. Kaip ir Mėnulyje krateriai „sensta“. Naujausių kraterių morfologijoje galima pastebėti spindulinius išmetimo pėdsakus. Laikui bėgant šie pėdsakai nyksta. Pagal tai nustatomas santykinis kraterių amžius.

Didžiausias žinomas krateris yra , arba Kalorio baseinas, kurios skersmuo siekia 1550 km.

Manoma, jog ši planeta turi maždaug 1800 km spindulio geležies ir nikelio , virš jo – silikatų mantiją ir granito bei bazaltų plutą. Merkurijaus magnetinis laukas yra 200 kartų silpnesnis negu Žemės.

Merkurijaus stebėjimas ir tyrimai

Senovės civilizacijos Merkurijų vadino dviem skirtingais vardais, priklausomai nuo to, ar stebėdavo vakare, ar ryte. Tai, kad šios „žvaigždės“ yra tas pats dangaus kūnas, išsiaiškino 350 m. pr. m. e. Graikai šią planetą vadino Στίλβων Stilbōn, kas reiškia „spindinti“" ir Ἑρμής Hermēs, dėl greito judėjimo (moderniąja graikų kalba — Ερμής Ermis). planetą pavadino pasiuntinio funkciją atliekančio dievo Merkurijaus vardu (lot. Mercurius), kuris buvo graikų Hermio atitikmuo dėl greitesnio judėjimo už bet kurią kitą planetą.

Detalios paviršiaus nuotraukos gautos 1974–1975 m., kai JAV kosminė stotis „Mariner 10“ tris kartus praskriejo pro šią planetą. Paviršius labai panašus į Mėnulio – nusėtas gausybe apskritų įvairaus dydžio kraterių, susidariusių krintant į paviršių stambiems meteoritams. Didžiausių kraterių skersmuo siekia 200 km. Apskrita Kaitros jūra, kurios skersmuo 1300 km ir kurią supa 2 km aukščio kalnai, matyt, susidarė Merkurijui susidūrus su stambiu meteoriniu kūnu arba nedideliu asteroidu. Daugelyje Merkurijaus vietų matyti nuo 0,5 km iki 20 km ilgio pylimai, kurių aukštis siekia nuo kelių šimtų metrų iki kilometro. Merkurijaus krateriai pavadinti įvairių šalių rašytojų, menininkų, kompozitorių pavardėmis.

Aptikta labai reta Merkurijaus atmosfera. Joje yra silicio, natrio ir vandens jonų.

2004 m. rugpjūčio 3 d. NASA paleido erdvėlaivį „Messenger“. Tam, kad pasiektų artimiausią Saulei planetą, aparatas panaudojo Žemės ir Veneros gravitacinius laukus. Po dviejų suartėjimų su Venera, erdvėlaivis 2008 m. du kartus praskriejo pro Merkurijų, o 2011 m. „Messenger“ tapo planetos palydovu. Pagrindinė mokslinės programos trukmė buvo vieneri metai, praplėsta du kartus: pirmoji – metams, antroji – iki 2015 m. kovo mėnesio. Zondas iki Merkurijaus skrido šešerius su puse metų. Automatinė stotis iki Merkurijaus skrido įmantria trajektorija, ir prieš priartėdama prie Merkurijaus, vieną kartą aplenkė Žemę ir du kartus – Venerą, iš viso „Messenger“ apskriejo Saulę 15 kartų, įveikė 7,8 mlrd. km ir kainavo 446 mln. dolerių. Aparatas turi 7 prietaisus, kurių masės – nuo 3,1 iki 13,1 kg (viso 42,4 kg). Tai − kamera, 4 spektrometrai, lazerinis aukštimatis ir magnetometras. Jais fotografuojamas Merkurijaus paviršius, tiriamas reljefas, grunto sudėtis, aplinkinė erdvė, magnetinis laukas, sudaromi Merkurijaus paviršiaus žemėlapiai. „Messenger“ erdvėlaivis išnaudojo visą savo kurą ir 2015 m. balandžio 30 d. nukrito planetos paviršiuje, palikęs 16 m pločio kraterį.

2018 m. planuojama pradėti bendrą Europos ir Japonijos kosmoso agentūrų projektą „“. Planuojama, kad erdvėlaivis pasieks Merkurijų 2025 m. ir dviem etapais atliks planetos magnetosferos tyrimus. Iš viso ši misija Merkurijaus orbitoje vyks vienerius metus, su galimybe pratęsti dar vieniems.

Palydovų Merkurijus neturi.

Šaltiniai

1. Astronomija.lt – Merkurijus Archyvuota kopija 2018-05-15 iš Wayback Machine projekto.
2. Prockter, Louise (2005). Ice in the Solar System (PDF). 26. Johns Hopkins APL Technical Digest. Nuoroda tikrinta 2009-07-27.
3. „Animated clip of orbit and rotation of Mercury“. Sciencenetlinks.com.
4. P. D. Spudis (2001). „The Geological History of Mercury“. Workshop on Mercury: Space Environment, Surface, and Interior, Chicago (1097): 100. Bibcode:2001mses.conf..100S.
5. Strom, Robert G. (1979). „Mercury: a post-Mariner assessment“. Space Science Reviews. 24 (1): 3–70. Bibcode:1979SSRv...24....3S. doi:10.1007/BF00221842. ISSN 0038-6308. S2CID 122563809.
6. Shiga, David (2008-01-30). „Bizarre spider scar found on Mercury's surface“. NewScientist.com news service.
7. Palmira Pečiuliauskienė, Alfonsas Rimeika. Fizika: išplėstinis kursas: vadovėlis 12 klasei. Vilnius: Logotipas, 2009, 231 p. ISBN 978-5-430-05444-1.
8. Dunne, James A.; Burgess, Eric (1978). „Chapter One“. The Voyage of Mariner 10 – Mission to Venus and Mercury. NASA History Office. Suarchyvuotas originalas 2017-11-17. Nuoroda tikrinta 2022-06-19.
9. „Greek Names of the Planets“. 2010-04-25. Nuoroda tikrinta 2012-07-14.
10. Antoniadi, Eugène Michel (1974). The Planet Mercury. Translated from French by Moore, Patrick. Shaldon, Devon: Keith Reid Ltd. pp. 9–11. ISBN 978-0-904094-02-2.
11. Mercury’s Atmosphere: A Surface-Bounded Exosphere „Space Science Reviews" 131 tomas, 1-4 numeris, p. 161–186. 2007 m. rugpjūtis. Žiūrėta 2009 m. sausio 24 d.
12. „Zondas pirmą kartą istorijoje įskriejo į Merkurijaus orbitą“. delfi.lt. Delfi. 2011-03-18. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
13. NASA Completes MESSENGER Mission with Expected Impact on Mercury’s Surface Archyvuota kopija 2015-05-03 iš Wayback Machine projekto.
14. FACT SHEET
15. BepiColombo

Vikiteka: Merkurijus (planeta) – vaizdinė ir garsinė medžiaga