Marsas (planeta)

Kitos reikšmės – Marsas.

Marsas
Orbitos charakteristikos
Vid. atstumas nuo Saulės	227 936 637 km
	1,523 662 31 av
Perihelis	206 644 545 km
Afelis	249 228 730 km
Ekscentricitetas	0,093 412 33
Apskriejimo periodas	686,96 d.
Sinodinis periodas	779,96 d.
Greitis orbitoje, km/s	maž.	vid.	didž.
	21,972	24,077	26,499
Fizinės charakteristikos
Pusiaujo skersmuo	6 804,9 km
Paviršiaus plotas	1,448×10^8 kv.km
Tūris	1,6318×10^11 kub.km
Masė	6,4185×10^23 kg
Vidutinis tankis	3,934 g/cm³
Laisvojo kritimo pagreitis	3,69 m/s²
Antrasis kosminis greitis	5,027 km/s
Apsisukimo apie ašį periodas	24 val. 37 min. 22,6631 sek.
Pusiaujinis sukimosi greitis	868,23 km/h
Pusiaujo posvyris į orbitos plokštumą	25,19 °
Paviršiaus temperatūra, K	maž.	vid.	didž.
	133	210	239
Palydovų skaičius	2 Fobas, Deimas
Atmosferos charakteristikos
Atmosferos slėgis, MPa	0,007-0,009
Atmosferos tankis
Anglies dioksidas	95,1 %
Azotas	2,59 %
Argonas	1,94 %
Deguonis	0,16 %
Anglies monoksidas	0,06 %
Vandens garai	0,021 %
Azoto monoksidas	0,01 %
Neonas	0,00025 %
Vandenilis-deuteris-deguonis	0,000085 %
Kriptonas	0,00003 %
Ksenonas	0,000008 %
Ozonas	<0,000008 %

Marsas – ketvirtoji pagal atstumą nuo Saulės (tarp Žemės ir Jupiterio) ir antroji mažiausia Saulės sistemos planeta po Merkurijaus.

Iš Žemės neretai matomas plika akimi kaip ryški rausvos spalvos žvaigždė. Vidutinis  – +0,71, tačiau gali siekti −2,94, ryškumu nusileidžiąs tik Venerai, Mėnuliui ir Saulei. Dėl rausvo atspalvio žvelgiant iš Žemės kartais vadinama „raudonąja planeta“. Charakteringą spalvą Marsui suteikia trivalentis geležies oksidas, kurio gausu planetoje. Planetos pavadinimas kilęs iš romėnų karo dievo Marso (graikų Arėjo atitikmuo). Atitinkamai pavadinti ir maži, netaisyklingos formos Marso palydovai Fobas ir Deimas, kurie graikų mitologijoje yra Arėjo sūnūs, lydintys jį mūšyje.

Dienos ir metų laikai Marse gali būti lyginami su Žeme dėl panašaus ir į ekliptikos plokštumą. Vienerių Marso metų trukmė beveik dvigubai ilgesnė dėl didesnio atstumo iki Saulės. Marse yra Olimpas, didžiausias žinomas vulkanas Saulės sistemos planetoje, bei Marinerio slėnis, vienas didžiausių kanjonų Saulės sistemoje. Lygus šiauriniame pusrutulyje užima 40% viso planetos paviršiaus ploto ir gali būti susidaręs po susidūrimo su stambiu dangaus kūnu.

Panašiai kaip priešdėlis geo- įvardinant su Žeme susijusius dalykus, Marso atveju kartais vartojamas priešdėlis areo-, pvz., areologija kaip geologijos atitikmuo arba vietoje geoido. Šis priešdėlis kildinamas iš graikų karo dievo Arėjo.

Fizinės charakteristikos

Marsas skrieja aplink Saulę elipsine orbita vidutiniu 24,07 km/s greičiu. Saulę jis apskrieja per 1,88 metų (687 Žemės paras). Vidutinis atstumas nuo Marso iki Saulės yra 228 mln. km (1,52 a.v.) Dėl to Marsas tegauna 43% Saulės šviesos, palyginus su Žeme.

Geriausiai matomas opozicijų metu, kurios kartojasi kas 26 mėnesius. Jei opozicijos metu Žemė yra toliausiai nuo Saulės, o Marsas arčiausiai jos, įvyksta didžioji opozicija, kuri pasikartoja vidutiniškai kas 15-17 metų. Didžiosios opozicijos metu atstumas tarp Marso ir Žemės būna mažiausias (55 mln. km), Marso diskas matomas 25" kampu, jo spindesys gali siekti -3 ryškį. Kita vertus, minimalus ryškis gali tesiekti +1.86, planetai esant apihelyje ir išsidėstant toje pačioje tiesėje su Saule.

Paros trukmė Marse yra tik pusvalandžiu ilgesnė nei para Žemėje (24 val. 39 min. 35,244 s). Panašus į Žemės ir orbitos posvyris į ekliptikos (sukimosi) plokštumą (25,2°), todėl Marse, kaip ir Žemėje, keičiasi metų laikai. Atmosfera labai reta, jos slėgis 170 kartų mažesnis nei Žemėje. Būdingi milžiniški temperatūrų skirtumai tarp Marso dienos ir nakties.

Remiantis marsaeigių atliktais matavimų duomenimis, 210 K (−63 °C) laikoma vidutine planetos temperatūra. Temperatūra ties planetos pusiauju naktį nukrinta iki 170 K (-104 °C), dieną pakyla iki 293 K (+20 °C); ties ašigaliais vidutinė temperatūra vasarą būna apie -75 °C, žiemą – apie -125 °C. 2007 m. marsaeigis užfiksavo aukščiausią temperatūrą ties Marso pusiauju – +35 °C. Tuo tarpu pietų ašigalyje Marso žiemos metu temperatūra gali nukristi iki −153 °C.

Judėjimas

Aplink Saulę Marsas skrieja elipsės formos orbita, kurios viename židinyje yra Saulė. Nuotolis nuo Saulės kinta nuo 207 iki 249 milijonų km.. Planetos orbita pasvirusi į ekliptikos plokštumą (ta plokštuma Žemė skrieja aplink Saulę) 1,85°. Saulę Marsas apskrieja per 686 dienas ir 23 valandas, vidutiniu 24 km/s greičiu. Būdamas arčiausiai Saulės Marsas orbitoje skrieja maksimaliu 26,5 km/s, o toliausiai Saulės – 21,9 km/s greičiu.

Kas 780 dienų (dveji metai ir septynios savaitės) Marsas būna opozicijoje ir priartėja arčiausiai Žemės, apie 80 000 000 km. Tuomet planeta ir Saulė, žiūrint iš Žemės, būna priešingose pusėse, bei tuo metu nakties danguje spindi kaip -3 – -1 ryškio žvaigždė. Maždaug kas 15-17 metų įvyksta didžioji Marso opozicija, kai Žemė atsiduria afelyje, o Marsas – perihelyje. XXI a. buvo dvi didžiosios Marso opozicijos – 2003 m. ir 2018 m. Sekanti didžioji opozicija įvyks 2035 metais.

2003 m. rugpjūčio 27 d. Marsas buvo priartėjęs prie Žemės arčiausiai per paskutinius 60 000 metų – atstumas iki jo siekė 55 758 006 km. Apskaičiuota, jog paskutinį kartą taip arti Marsas priartėjęs buvo 57617 m. prieš mūsų erą. Atsižvelgiant į Marso opozicijas, mokslininkai nustato kosminių aparatų, skrendančių Marso tyrinėti, paleidimo laiką bei orbitą. Žemiau pateikta lentelė su Marso opozicijomis netolimoje praeityje ir ateityje. Skaičiuojama, kad 2003 m. opozicijos artumo rodiklis bus šiek tiek pagerintas 2287 metų opozicijos metu.

Marso opozicijos

Data	Mažiausias atstumas iki Žemės (km)	Didžiausias ryškis
2003 m. rugpjūčio 28 d.	55 758 000	-2,9
2005 m. lapkričio 7 d.	69 423 000	-2,3
2007 m. gruodžio 24 d.	88 167 000	-1,6
2010 m. sausio 29 d.	99 331 000	-1,3
2012 m. kovo 3 d.	100 781 000	-1,2
2014 m. balandžio 8 d.	92 385 000	-1,5
2016 m. gegužės 22 d.	75 279 000	-2,0
2018 m. liepos 27 d.	57 587 000	-2,8
2020 m. spalio 13 d.	62 070 000	-2,6
2022 m. gruodžio 8 d.	82 207 000	-1,8
2025 m. sausio 16 d.	96 288 000	-1,4
2027 m. vasario 19 d.	101 417 000	-1,2
m. kovo 25 d.	97 106 000	-1,3
m. gegužės 4 d.	83 611 000	-1,8
m. birželio 27 d.	63 926 000	-2,5
m. rugsėjo 15 d.	57 092 000	-2,8
m. lapkričio 19 d.	74 730 000	-2,2
m. sausio 2 d.	91 800 000	-1,5
m. vasario 6 d.	100 515 000	-1,2
m. kovo 11 d.	99 917 000	-1,3
m. balandžio 17 d.	89 949 000	-1,6
m. liepos 3 d.	71 780 000	-2,2
m. rugpjūčio 14 d.	55 972 000	-2,9

Paviršius

Pagrindinis straipsnis – Marso geologija.

Marso paviršiuje daug kraterių, yra kanjonų, , lygumų, ugnikalnių.

Kalnuotos Marso sritys meteoritinių kraterių nusėtos daugiau, nei žemumos, kurių daugiau šiauriniame pusrutulyje. Nulinio aukščio paviršiumi Marse laikoma ta vieta, kurios planetos spindulys yra 3396 km. Kalnuotos sritys virš nulinio lygio iškyla apie 4-6 km bei primena žemynus. Aukščiausi planetos kalnai yra 4 ugnikalniai (Olimpas, Tarsidos srityje esantys ir bei ), kurių aukštis svyruoja 11,7-21,9 km, pagrindo skersmuo 410–648 km, kraterių skersmuo 60-100 km. Planetos plutoje yra didžiulių plyšių ir sprūdžių; didžiausia yra 4000 km ilgio, 100 km pločio ir iki 6 km gylio Marinerio kanjonų sistema (Marinerio slėnis), besitęsianti beveik lygiagrečiai planetos pusiaujui. Vietomis vingiuoja sausos upių vagos. Marso pietų pusrutulis apie 3 km aukštesnis negu šiaurinis, be to, pietiniame pusrutulyje žymiai daugiau kraterių.

Ties vienu iš ašigalių Marse visada būna balta dėmė, kurios dydis kinta keičiantis metų laikams. Žiemą tokia ašigalinė dėmė pasiekia net 60° platumą.

Dabar yra sudaryti detalūs Marso „žemėlapiai“ – marsolapiai. Visas planetos paviršius padalytas į 30 geometriškai taisyklingų rajonų, turinčių pavadinimus. Jų pavadinimai buvo suteikti dar tais laikais, kai planeta buvo tik stebima teleskopais iš Žemės. Didžiausi krateriai (kurių skersmuo siekia 100 km ir daugiau) pavadinti mokslininkų, tyrusių Marsą, vardais, o mažesnieji – įvairių Žemės miestų pavadinimais. Su Lietuva susiję Gusevo (XIX a. Vilniaus astronomo) ir Alytaus krateriai, bei Hiperborėjų (baltų genčių pavadinimas senovės Graikijoje) sritis ties Marso šiaurės ašigaliu.

Įžymiausias Marso paviršiaus darinys – Marso sfinksas, apšviestas Saulės, primenantis žmogaus veido formą.

Atmosfera

Marso atmosferą sudaro anglies dioksidas (95,1 %), azotas (2,59 %), argonas (1,94 %), deguonis (0,16 %), anglies monoksidas (0,06%), vandens garai (<0,02 %). Planetos albedas 17-25 %, slėgis prie planetos paviršiaus 170 kartų mažesnis negu prie Žemės paviršiaus: 15-45 km aukštyje kartais matomi ploni debesys, sudaryti iš ledo kristalų. Dėl retos ir giedros Marso atmosferos labai kinta paviršiaus temperatūra per parą: pusiaujo srityse vidurdienį paviršius įšyla iki 20 °C, per naktį atšąla iki -100 °C. Reta atmosfera nesudaro šiltnamio efekto. Atmosferoje kasmet siaučia stiprūs vėjai (iki 160 km/h), kurie sukelia regionines ar visą planetą apimančias smėlio audras. Audros kyla Marsui priartėjus prie Saulės. Audros pakelia planetos paviršiaus temperatūrą.

Branduolys

Remiantis ankesteniais Marso sandaros teoriniais modeliais, Marsas turi 1480 km spindulio geležies ir geležies sulfido branduolį, 2300 km storio silikatų mantiją. Plutos storis – 50 km, t. y., storesnė nei Žemės.Naujausi modeliai rodo, kad branduolį sudaro daugiausiai , 16–17% – siera.Magnetinis laukas apie 500 kartų silpnesnis negu Žemės, aptikti tik pavieniai jo židiniai. Be silicio ir deguonies Marso plutoje taip pat gausu geležies, magnio, aliuminio, kalcio ir kalio.

Marsas yra seismiškai aktyvus. Marsaeigis InSight 2019 metais užfiksavo apie 450 Marso drebėjimų. Aptiktas seisminis aktyvumas pakoregavo Marso branduolio cheminės sudėties skaičiavimus – daroma prielaida, kad branduolio spindulys 1830±40 km, o temperatūra jame – 1900–2000 K ir kad branduolyje be sunkiųjų cheminių elementų aptinkama ir lengvesnių (deguonis, vandenilis).

Palydovai

Marsas turi 2 gamtinius palydovus – Fobą ir Deimą. 1877 m. juos atrado amerikiečių astronomas Asafas Holas.

Palydovai netaisyklingos formos: Fobo skersmuo 28 km, o Deimo – 16 km. Abiejų palydovų paviršiuje matoma daugybė smūginių kraterių. Manoma, jog palydovai yra kiti astronominiai kūnai (pvz., asteroidai), patekę į Marso gravitacijos lauką ir pradėję skrieti aplink planetą.

Pagrindinės charakteristikos

Pavadinimas		Skersmuo (km)	Masė (kg)	Didžioji orbitos (km)	Apskriejimo periodas
Marsas I	Fobas	22,2 (27 × 21,6 × 18,8)	1,08×10^16	9378	7,66 val.
Marsas II	Deimas	12,6 (10 × 12 × 16)	2×10^15	23 400	30,35 val.

• Fobo per Saulę ("Mars Rover Opportunity" nuotrauka, 2004 m. kovo 10 d.).
• Fobas ("Mars Global Surveyor" nuotrauka, 2003 m. birželio 1 d.).
• Deimas ("Mars Rover Opportunity" nuotrauka, 2004 m. kovo 4 d.).

Kosminiai tyrimai

Marso tyrimai ypač paspartėjo 1965 m., kai pro jį praskriejo JAV kosminė stotis „Mariner 4“, perdavusi į Žemę iš arti darytas planetos nuotraukas. Po to Marsą tyrė dar 3 „Mariner“ programos kosminės stotys („Mariner 6“ ir „Mariner 7“ (1969), „Mariner 9“ (1971)) ir 7 sovietinės stotys „Mars“ („Mars 1“, „Mars 2“ ir „Mars 3“ (1971), „Mars 4“, „Mars 5“, „Mars 6“ ir „Mars 7“ (1979).

1971 m. kosminė stotis „Mariner 9“ tapo pirmuoju dirbtiniu Marso palydovu.

1976 m. JAV kosminės stotys „Viking“ ir „Viking 2“ minkštai nusileido Marse.

1988 m. SSRS kosminė stotis „Phobos 2“ atliko Marso palydovų Fobo ir Deimo tyrimus.

Nuo 1997 m. Marsas tyrinėjamas JAV kosminės stoties „Mars Global Surveyor“ pagalba.

1997 m. liepos 4 d. ant Marso paviršiaus šiauriniame pusrutulyje nusileido „Mars Pathfinder“ (JAV) kosminis zondas, tyrinėjęs planetos sąlygas bei uolų sudėtį.

2001 m. „2001 Mars Odyssey“ (JAV) kosminė stotis tyrinėjo vandens egzistavimą Marse bei planetos vulkaninį aktyvumą. 2002 m. ji gama spindulių ir neutronų spektrometrų pagalba aptiko didelius vandenilio kiekius.

2003 m. Europos kosminės agentūros kosminis aparatas „Mars Express“ kartu su zondu „Beagle 2“ patvirtino ledo ir anglies dioksido egzistavimą planetos pietų ašigalyje.

Nuo 2004 m. kosminiai zondai „Spirit“ ir „Opportunity“ (JAV) tiria Marso paviršiaus uolienas ir dirvožemį.

2012 m. rugpjūčio 6 d. Marse nusileido naujausias NASA marsaeigis „Curiosity“. Jis sveria 900 kg ir yra didžiausias zondas per visą Marso tyrimų istoriją. 2012 m. rugsėjo 27 d. NASA mokslininkai paskelbė, kad „Curiosity“ rado senovinių upių vagų požymių, o tai įrodo, kad Marse buvo vandens.

2012 m. gruodžio 3 d. „Curiosity“ įvykdė pirmą intensyvią planetos dirvožemio analizę ir jame rado vandens, sieros ir chloro pėdsakų. Tuo pačiu buvo aptikta sieros dioksido ir sieros vandenilio.

2013 m. rugsėjo 26 dieną buvo paskelbta, kad ištyrus Marso dirvos mėginius, jame rasta 2 procentai vandens.

2018 m. liepos 25 d. mokslininkai paskelbė Marse 1,5 km po pietinio ašigalio paviršiumi atradę vandens telkinį. Tai pirmasis žinomas vandens telkinys šioje planetoje.

2020 m. liepos mėn. pradėta marsaeigio „Mars 2020“ misija. Kaip ir planuota, Marso Jezero krateryje marsaeigis nusileido 2021 m. vasario 18 d. Misijos tikslas – kraterio, kuriame, kaip spėjama, prieš 3,9 mrld.-3,5 mlrd. metų teliuškavo 250 m gylio ežeras, tyrimai, ieškant buvusios gyvybės pėdsakų. Misiją planuojama vykdyti pilnus Marso metus.

2021 m. gegužės 14 d. (gegužės 15 d. Pekino laiku) Kinija užšalusio vandens paieškoms Marse į Utopijos lavos lygumą sėkmingai nutūpdė marsaeigį .

Gyvybės paieškos ir tinkamumas gyventi

Marsas priklauso gyvybės zonai Saulės sistemoje (t. y., erdvės aplink žvaigždę dalis, kurioje susidariusios tinkamos sąlygos skystam vandeniui išsilaikyti planetos paviršiuje). XIX a. ir XX a. buvo manoma, kad Marse egzistuoja kanalai, kuriuos galėję iškasti marsiečiai, tačiau XX amžiaus viduryje pradėti detalesni Marso tyrimai parodė, jog Marse jokių gyvybės ženklų nėra, o minimi kanalai tėra optinė iliuzija. Kai kurie mokslininkai kelia prielaidą, kad Marso paviršiuje galima aptikti senovės upių, deltų ir ežerų žymių, įrodančių, kad anksčiau ši planeta buvusi tinkamesnė gyvybei. Gyvybės užuomazgų ieškoma Marso uolienose.

Marsas turi ploną atmosferą, todėl jo paviršiaus temperatūra itin žema, prastas šiluminis laidumas, o skysto pavidalo vanduo taip pat neįmanomas (ledas sublimuoja į vandens garus). Be to, atmosfera pernelyg menka, kad galėtų apsaugoti nuo žalingų Saulės vėjų. Nepaisant to, Marsas dažniausiai vertinamas kaip tinkamiausias kandidatas teraformavimui (kolonizavimui) dėl artumo ir santykino panašumo į Žemę.

Taip pat skaitykite

Vikisritis: Marsas

Vikižodynas

• Marso kolonizacija
• Marso sfinksas
• Marso teraformavimas
• Marso tyrinėjimai
• Marso vėliava

Šaltiniai

1. Williams, David (2021 m. gruodžio mėn.). „Mars Fact Sheet“. NASA Goddardo kosmoso skrydžių centras. Nuoroda tikrinta 2022 m. vasario 21 d..
2. Mallama, Anthony; Hilton, James L. (2018 m. spalio mėn.). „Computing apparent planetary magnitudes for The Astronomical Almanac“. Astronomy and Computing. 25: 10–24. :1808.01973. Bibcode:2018A&C....25...10M. doi:10.1016/j.ascom.2018.08.002. ISSN 2213-1337. S2CID 69912809.
3. „Overview. Mars“ (anglų). NASA. Nuoroda tikrinta 2022 m. vasario 21 d..
4. Hunt, G. E.; Michael, W. H.; Pascu, D.; Veverka, J.; Wilkins, G. A.; Woolfson, M. (1978). „The Martian satellites—100 years on“. Quarterly Journal of the Royal Astronomical Society. 19: 90–109. Bibcode:1978QJRAS..19...90H.
5. Sample, Ian (26 June 2008). „Cataclysmic impact created north-south divide on Mars“. London: Science @ guardian.co.uk. Nuoroda tikrinta 2008 m. rugpjūčio 12 d..
6. Hille, Karl (2015-09-18). „The Fact and Fiction of Martian Dust Storms“. NASA. Nuoroda tikrinta 2021-12-25.
7. mars.nasa.gov. „Mars Close Approach | Mars in our Night Sky“. NASA's Mars Exploration Program (anglų). Nuoroda tikrinta 2022-01-18.
8. Badescu, Viorel (2009). Mars: Prospective Energy and Material Resources (illustrated leid.). Springer Science & Business Media. p. 600. ISBN 978-3-642-03629-3.
9. „Focus Sections :: The Planet Mars“. MarsNews.com. Nuoroda tikrinta 2007 m. rugsėjo 8 d..
10. „NASA Mars Fact Sheet“. nasa.gov. 2018. Nuoroda tikrinta 2018 m. lapkričio 1 d..
11. Extreme Planet Takes Its Toll (NASA) Nuoroda tikrinta 2022 m. vasario 21 d.
12. „Mars Facts“. NASA. Suarchyvuotas originalas birželio 7, 2013. Nuoroda tikrinta birželio 20, 2013.
13. Where did Mars Water Go? Europos kosmoso agentūra Nuoroda tikrinta 2022 m. vasario 21 d.
14. Souami, D.; Souchay, J. (2012 m. liepa). „The solar system's invariable plane“. Astronomy & Astrophysics. 543: 11. Bibcode:2012A&A...543A.133S. doi:10.1051/0004-6361/201219011. A133. {{cite journal}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= ()
15. mars.nasa.gov. „Mars Close Approach | Mars in our Night Sky“. NASA's Mars Exploration Program (anglų). Nuoroda tikrinta 2022-01-18.
16. Universe Today. Space and astronomy news (anglų k.) Tikrinta 2022 m. vasario 21 d.
17. Mars oppositions 2017 to 2027. Svetainė Naked Eye Planets (anglų k.) Nuoroda tikrinta 2022 m. vasario 21 d.
18. Mars at opposition svetainėje Stjerneskinn.com (anglų k.) Nuoroda tikrinta 2022 m. vasario 21 d.
19. Neumann, G. A.; Zuber, M. T.; Wieczorek, M. A.; McGovern, P. J.; Lemoine, F. G.; Smith, D. E. (2004-08-01). „Crustal structure of Mars from gravity and topography“ (PDF). Journal of Geophysical Research: Planets (anglų). 109 (E8): E08002. Bibcode:2004JGRE..109.8002N. doi:10.1029/2004je002262. ISSN 2156-2202.
20. Morton, Oliver (2002). Mapping Mars: Science, Imagination, and the Birth of a World. New York: Picador USA. p. 98. ISBN 0-312-24551-3.
21. Mallama, A. (2007). „The magnitude and albedo of Mars“. Icarus. 192 (2): 404–416. Bibcode:2007Icar..192..404M. doi:10.1016/j.icarus.2007.07.011.
22. Clancy RT, Wolff MJ, Heavens NG, James PB, Lee SW, Sandor BJ, Cantor BA, Malin MC, Tyler D Jr, Spiga A. Mars Perihelion Cloud Trails as revealed by MARCI: Mesoscale Topographically Focussed Updrafts and Gravity Wave Forcing of High Altitude Clouds. Icarus. 2021 m. liepos 1 d.;362:114411. doi: 10.1016/j.icarus.2021.114411. Epub 2021 Mar 13. PMID: 33867569; PMCID: PMC8051166
23. Philips, Tony (2001 m. liepos 16 d.). „Planet Gobbling Dust Storms“. Science @ NASA. Suarchyvuotas originalas 2006 m. birželio 13 d. Nuoroda tikrinta 2006 m. birželio 7 d..
24. Palmira Pečiuliauskienė, Alfonsas Rimeika. Fizika: išplėstinis kursas: vadovėlis 12 klasei. Vilnius: Logotipas, 2009, 232 p. ISBN 978-5-430-05444-1.
25. Jacqué, Dave (2003 m. rugsėjo 26 d.). „APS X-rays reveal secrets of Mars' core“. Argonno nacionalinė laboratorija. Suarchyvuotas originalas 2009 m. vasario 21 d. Nuoroda tikrinta 2006 m. liepos 1 d..
26. Rivoldini, A.; Van Hoolst, T.; Verhoeven, O.; Mocquet, A.; Dehant, V. (2011 m. birželio mėn.). „Geodesy constraints on the interior structure and composition of Mars“. Icarus. 213 (2): 451–472. Bibcode:2011Icar..213..451R. doi:10.1016/j.icarus.2011.03.024.
27. Golombek, M.; Warner, N. H.; Grant, J. A.; Hauber, E.; Ansan, V.; Weitz, C. M.; et al. (2020 m. vasario 24 d.). „Geology of the InSight landing site on Mars“. . 11 (1014): 1014. Bibcode:2020NatCo..11.1014G. doi:10.1038/s41467-020-14679-1. PMC 7039939. PMID 32094337.
28. Yirka, Bob (2021 m. kovo 19 d.). „Data from Insight reveals size of Mars's core“. . Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 19 d..
29. NASA Rover Finds Old Streambed On Martian Surface Archyvuota kopija 2020-05-13 iš Wayback Machine projekto.
30. NASA Mars Rover Fully Analyzes First Martian Soil Samples Archyvuota kopija 2013-07-23 iš Wayback Machine projekto.
31. Curiosity’s SAM Instrument Finds Water and More in Surface Sample
32. Huge reservoir of liquid water detected under the surface of Mars Archyvuota kopija 2018-07-25 iš Wayback Machine projekto.
33. „7 baimės minutės“ baigėsi laimingai: Marse sėkmingai nusileido marsaeigis „Perseverance“ (lrytas.lt)
34. Chang, Kenneth (2018 m. lapkričio 19 d.). „NASA Mars 2020 Rover Gets a Landing Site: A Crater That Contained a Lake – The rover will search the Jezero Crater and delta for the chemical building blocks of life and other signs of past microbes“. The New York Times. Nuoroda tikrinta 2018 m. lapkričio 21 d..
35. Programą užbaigęs marsaeigis toliau tyrinėja raudonąją planetą (diena.lt) Tikrinta 2022 m. vasario 21 d.]
36. 5 vietos Saulės sistemoje, kur mokslininkai vis dar ieško gyvybės, – daugiausia vilčių ir jaudulio teikia ne planetos (LRT.lt) Tikrinta 2022 m. vasario 21 d.