9°27′16″ p. pl. 139°23′20″ v. ilg. / 9.45444°š. pl. 139.38889°r. ilg.
| Markizo salos Îles Marquises Te Fenua ʻEnata | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| | |||||||
| Valstybė | Prancūzija | ||||||
| Užjūrio bendrija | Prancūzijos Polinezija | ||||||
| Administracinis centras | Taiohaė | ||||||
| Komunos | 6 | ||||||
| Gyventojų | 9 346 | ||||||
| Plotas | 1 049,3 km² | ||||||
| Tankumas | 9 žm./km² | ||||||
| Aukščiausia vieta | 1230 | ||||||
| Vikiteka | Markizo salosVikiteka | ||||||
Markizo salos (pranc. Îles Marquises, markiz. Te Fenua ʻEnata, „Žmonių salos“) – salynas Okeanijoje, Prancūzijos Polinezijoje. Kartu tai yra Prancūzijos Polinezijos administracinis vienetas, vienas iš 5 jos padalinių (pranc. subdivisions).
Saloms pavadinimą davė Alvaras de Mendanja, aplankęs salas 1595 m. ir pavadinęs jas isp. Marquesas tuometinio Peru vicekaraliaus García Hurtado de Mendoza, penktojo Kanjetės markizo, garbei. Salų gyventojai yra markiziečiai.
2024 m. Te Henua Enata – Markizo salos buvo pripažintos kaip mišrus UNESCO pasaulio paveldas, vertingas tiek dėl savo gamtos, tiek dėl kultūros.
Geografija ir gamta
Markizo salos išsidėsčiusios 600–1000 km į pietus nuo pusiaujo. Tai yra vienas iš labiausiai izoliuotų salynų pasaulyje. Artimiausias sausuma žemyne yra už 4800 km į rytus (Meksika), o artimiausia didesnė sala – už 1370 km. į pietvakarius (Taitis).
Iš visu sudaro 15 salų ir salelių (motu), kurias galima suskirstyti į dvi grupes. Abi grupės išsiskira tarme, kultūra ir geografija:
- šiaurinė grupė su didele Nuku Hiva sala, dviem mažesnėmis salomis Ua Pu ir Ua Huka bei mažomis salelėmis Eiao, Hatutu, Motu One, Motu Iti ir Motu Oa;
- pietinė grupė iš Tahuata, Moho Tani, Fatu Hiva, Fatu Huku, Terihi, Motu Nao salų, išsidėsčiusių aplink pagrindinę Hiva Oa salą.
Visos salos, išskyrus Motu One, yra vulkaninės, ir joms būdingas kalnas centre, kuris leidžiasi į jūrą. Bendras salų plotas – 1049 km², Aukščiausias taškas – Oavė (1230 m).
Salos yra tropikų zonoje, ir joms būdinga pastovi temperatūra svyruojanti tarp 26 ir 28 laipsnių, nėra metų laikų. Dėl specifinių sąlygų klimatas čia gana sausas, ir istoriškai būdingos sausros. Tik salos aukštesnės nei 750 m ir sulaiko debesis, turi pakankamai kritulių. Drėgnesnės yra vakarinės salos, kai tuo tarpu pietrytinės – sausesnės.
Kur yra pakankamai kritulių, veši drėgnieji atogrąžų miškai ir mažai žmogaus veiklos paliestos ekosistemos užima apue 43% salų teritorijos. Būdinga didelė biologinė įvairovė ir ypač aukštas endemizmo lygis: 42% iš 320 vietinių induočių rūšių yra endeminės; priskaičiuojama 30 paukščių rūšių, iš kurių 10 yra endeminės, 1198 nariuotakojų rūšių, iš kurių 681 yra endeminės. Labai gausu moliuskų. Pagal endemizmą salos atsiduria pirmoje arba antroje vietoje pasaulyje. Čia veisiasi rajos, delfinai, saloms būdinga laukinė jūros biologinė įvairovė, viena natūraliausių išlikusių pasaulyje, ir viena svarbiausių jūros paukščių būrimosi vietų Ramiajame vandenyne.
- Hiva oa
- Nuku Hivos kalnai
- Krioklys Nuku Hivoje
- Ua Pu
- Ua Pu
Istorija
Nėra iki galo sutariama, kada polineziečiai galėjo apgyvendinti Prancūzijos Polinezijos salas. Ankstyvieji vietos gyventojų pėdsakai čia buvo datuojami I ar VII a., tačiau pastarieji tyrimai linkę šią datą gerokai pavėlinti. Pirmoji gyventojų banga, Lapitos kultūros palikuonys, XI–XII a. migravo į Draugijos salas, o iš čia XII–XIII a. apgyvendino Markizo salas. Šie austroneziečiai buvo dabartinių markiziečių protėviai. Dėl palyginti neseno apgyvendinimo, jie išsaugojo daugiau ar mažiau homogenišką kultūrą.
Atsikėlėliai atplaukė laivais, su savimi atsivežė žemdirbystės tradiciją ir nemažai (33-37) žemės ūkio kultūrų, tarp kurių buvo kokospalmė, duonmedis, Aleurites moluccana, Inocarpus fagifer, Syzygium malaccense, Broussonetia papyrifera ir Schizostachyum glaucifolium. Taip pat jie atsivežė kiaules ir žiurkes (Rattus exulans). Jų ūkis rėmėsi ir paukščių medžiokle, moliuskų rinkimu bei žvejyba. Eiao saloje buvo svarbios bazalto kasyklos, kurios aprūpindavo įrankiams tinkama akmens žaliava visas kitas salas.
Markiziečiai, save vadinantys Enata, t.y. „žmonėmis“, sukūrė unikalią polinezietišką kultūrą. Jie koncentravosi slėniuose, susiskaldę į smulkias vadystes. Vėliau gyvenvietėms ištuštėjus, liko daug archeologinio palikimo, tarp kurio yra iš akmenų sudėti monumentalūs pastatai, akmeninės skulptūros ir raižiniai.
Tikėtina, kad pirmieji Markizo salas pasiekę europiečiai buvo San Lesmes ispanų įgula 1526 m., tačiau laivą sunaikino audra. Ispanų tyrinėtojas Álvaro de Mendaña čia atplaukė 1595 m., pakeliui iš Limos į Saliamono Salas, ir pavadino salas tuometinio Peru vicekaraliaus garbei. XVIII a. pabaigoje Markizo salas pasiekdavo vis daugiau laivų. Jie žavėdavosi laisvu ir turtingu vietos žmonių gyvenimu. Tuometiniais vertinimais salose gyveno apie 80-100 tūkst. gyventojų. Vėliau dėl naujai atvežtų ligų, tokių kaip raupai ir tymai, gyventojų drastiškai sumažėjo iki 20 tūkst. XIX a. viduryje ir iki vos 2255 gyventojų 1926 m. Nuo tada jų skaičius yra lėtai augantis.
XIX a. teises į salas bandė reikšti JAV, tačiau aktyvesnė buvo Prancūzija. 1842 m. ji padėjo vietos vadui Iotetei paimti valdžią Tahuatoje, o tada paskelbė salas savo teritorija ir įkūrė gyvenvietę Nuku Hivoje. Kontrolė dar kartą atstatyta 1870 m., o vėliau salos įjungtos į Prancūzijos Polineziją. Prancūzai atnešė čia krikščionybę, buvo pradėtas vystyti turizmas. Salos kėlė susidomėjimą kaip išsaugojusios laukinį gyvenimo būdą. Čia lankėsi ir gyveno Paul Gauguin, užfiksavęs vietos gamtą ir kultūrą savo paveiksluose.
Iki dabar Markizo salos yra administruojamos kaip Prancūzijos Polinezijos dalis. Tačiau dėl taitiečių dominavimo šioje užjūrio bendrijoje XXI a. kyla markiziečių nepasitenkinimas. Jie nori tiesioginės Prancūzijos administracijos. Kuomet Prancūzijos Polinezijoje buvo pradėtos kalbos apie galimą nepriklausomybę, markiziečiai pareiškė, kad jie norėtų likti Prancūzijos valdžioje.
Administracija
Prancūzijos Polinezijos sudėtyje Markizo salos sudaro atskirą administracinį padalinį (pranc. subdivision administrative des Marquises) su administraciniu centru Taiohaėje, kuriam vadovauja administratorius (pranc. administrateur d'État). Be to, nuo 2010 m. salos sudaro atskirą apygardą (pranc. circonscription des Marquises), kurios vadovas tavana hau irgi reziduoja Taiohaėje.
Markizų salas sudaro 6 komunos, kurios nuo 2010 m. sudaro Komunų bendruomenę (pranc. communauté de communes des îles Marquises, CODIM) su centru Atuonoje. Kai kurios jų apima po vieną salą, kitos – salų grupes:
| Pavadinimas | Centras | Plotas | Gyventojų skaičius (2022) | Salos |
|---|---|---|---|---|
| Nuku Hiva | Taiohaė | 388 km² | 3025 | Nuku Hiva, Eiao, Hatutu, Motu Itis, Motu Onė |
| Ua Pu | Hakahau | 106 km² | 2168 | Ua Pu, Motu Oa |
| Ua Huka | Vaipaeė | 83 km² | 719 | Ua Huka |
| Hiva Oa | Atuona | 327 km² | 2371 | Hiva Oa, Fatu Huku, Mohotanis, Terihis |
| Tahuata | Vaitahu | 61 km² | 595 | Tahuata |
| Fatu Hiva | Omoa | 85 km² | 600 | Fatu Hiva, Motu Nao |
Paveldas
| Te Henua Enata - Markizo salos | |
|---|---|
| Pasaulio paveldo sąrašas | |
| Ua Pu salos archeologinė vietovė | |
| Vieta | Prancūzija |
| Tipas | Mišrus |
| Kriterijus | iii, iv, vii, ix, x |
| Nuoroda | (angl.) (pranc.): 1707 |
| Regionas** | Azija ir Ramusis vandenynas |
| Įrašymo istorija | |
| Įrašas | 2024 (46-oji sesija) |
| * Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą. | |
1996 m. Nuku Hivos meras Lucien Kimitete pasiūlė įtraukti Markizo salas į pasaulio paveldo sąrašą. 2022 m. pradėta procedūra, 2023 m. pateikta paraiška, ir 2024 m. unikali salų gamta bei kultūrinis ir archeologinis paveldas pripažintos UNESCO pasaulio paveldu.
Tai yra mišrus paveldas, vertinamas pagal penkis kriterijus. Jis buvo įvertintas kaip beveik tūkstantmetį trukusios nuo pasaulio beveik izoliuotos markiziečių istorijos liudijimas. Taip pat yra vertinama ypatingo grožio gamta su iškilusiais kalnais, giliais slėniais, uolų keteromis, palyginti mažai žmogaus veiklos paliestų salų ekosistema: drėgnieji atogrąžų miškai, jūros augalija ir gyvūnija.
Tarp markiziečių archeologinio palikimo yra dviaukštės akmenimis sutvirtintos platformos (paepae), naudotos kaip bendruomeniniai namai arba kulto pastatai. Kai kurios jų siekia net 6 metrus. Taip pat markiziečiai statė susirinkimų vietas tohua ir šventąsias vietas me’ae, akmenines figūras tikius, ir raižė petroglifus. Ypač gausiu archeologiniu palikimu pasižymi aštuoni salų slėniai.
Iš viso į paveldo sudėtį įtrauktos 7 salos ir salų grupės: Eiao-Hatutu, Nuku Hiva, Ua Pu, Ua Huka, Hiva Oa-Tahuata, Fatu Huku ir Fatu Hiva.
- Tikio skulptūra Ua Pu
- Akmeninės skulptūos Ua Hukoje
- Omoa gyvenvietė Fatu Hivoje
- Tikis iš Hiva Oa
Susiję pasaulio paveldo objektai
- Jungtinės Amerikos Valstijos Papahanaumokuakea (2010)
- Palau Uolų salų pietinė lagūna (2012)
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Markizo salos, Kas yra Markizo salos? Ką reiškia Markizo salos?