Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna
Lenkijos Karalystės Seimas
| Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Lenkijos karalystės Seimas – viduramžių Lenkijos parlamentas, iki 1493 m. veikęs neformaliai, o nuo 1569 m. tapęs Abiejų Tautų Respublikos Seimo dalimi.
Istorija
Seimo užuomazga – XV a. pradžioje pradėję rinktis bajorų ir laisvųjų miestiečių suvažiavimai, kuriuose kartu su Karaliaus taryba buvo aptariami aktualūs klausimai. Rinkosi kartą per metus (Piotrków Trybunalski). Iš pradžių delegatai nebuvo renkami, vėliau, atsiradus daugiau norinčių išdėstyti savo nuomonę bajorų, buvo pradėti šaukti žemių seimeliai, kuriuose būdavo išrenkami ir atstovai į Seimą.
Seimo stiprėjimą Lenkijos karalystės valstybinėje santvarkoje lėmė privilegijos, kurias periodiškai, dažniausiai išrinkus naują karalių, gaudavo bajorai (šlėktos). Iš daugelio privilegijų savo reikšme išsiskyrė 1454 m. Nešavos privilegijos, kurios draudė karaliui įvesti naujus mokesčius, skelbti visuotinę bajorų mobilizaciją be vietinių seimelių sutikimo. Karalius įsipareigojo skaitytis su bajorų nuomone dėl mokesčių ir karo skelbimo, bet ir turėjo pradėti tarpusavio konsultacijoms į seimelius siųsti savo pareigūnus, nes sustiprėjus seimeliams sumažėjo bajorų dalyvavimas ankstyvajame bendrame Seime, kuriame dalyvauti galėjo visi panorėję bajorai. Toks karaliaus ir bajorų interesų derinimas ilgai trukdavo, dėl to nuo XV a. pabaigos tapo įprasta seimelių atstovus atsiųsti į visos valstybės suvažiavimus (seimus). Tokiuose suvažiavimuose dalyvaudavo Karaliaus taryba ir pats Karalius.
Lenkijos karalius Jonas Albrechtas 1493 m. suteikė privilegiją šaukti visuotinį dvejų rūmų Lenkijos Seimą. Atstovų rūmai priklausė bajorams (šlėktai), o didikai buvo atstovaujami iš Karaliaus tarybos išsirutuliojusiame Senate. Tiesa, dvejų rūmų išskyrimas buvo sąlyginis, nes senatoriai ir pavietų bajorų atstovai paprastai posėdžiaudavo drauge, nors būdavo ir atskirų posėdžių.
Senato posėdžiams pirmininkaudavo Lenkijos Karalius, pavietų atstovų posėdžiams – Seimo Maršalas. Seimo sprendimų arba įstatymų paketas, Seimo Maršalo iš seime pareikštų nuomonių parengiamas baigiamuosiuose posėdžiuose, buvo vadinamas konstitucija. Vėliau, jau ir po Liublino unijos, susiformavo praktika, kad konstitucija laikoma priimta tik tada, kai nė vienas Seimo atstovas neprieštarauja (liberum veto teisė). Konstitucijos ar įstatymai automatiškai pavietuose neįsigaliodavo – juos dar turėdavo patvirtinti kiekvieno pavieto seimelis. Seimo konstitucijų kalba iki 1543 m. buvo lotynų, vėliau, taip pat ir sudarius Abiejų Tautų Respubliką bei pradėjus veikti bendram Seimui, jos buvo rašomos ir publikuojamos lenkų kalba.
Svarbus Lenkijos Seimo vystymosi etapas buvo 1505 m. Radomo Seimo konstitucija, vadinamoji Nihil novi, kuri nustatė, kad be Seimo sutikimo negalima priimti jokių naujų įstatymų: „Dabar ir ateityje mes ir mūsų įpėdiniai nieko naujo negalės priimti, kas būtų negarbė ir našta Respublikai, atneštų žalos individams, siektų pakeisti bendrąją teisę ir viešąją laisvę, be bendro senatorių ir žemių pasiuntinių pritarimo“.
1569 m. liepos 1 d. Liublino Seime buvo pasirašytas galutinis susitarimas, atnaujinantis Lietuvos ir Lenkijos uniją – Liublino unija. Pagal uniją Lenkijos Karalius ateityje atsisakė Lietuvos sosto paveldėjimo teisės, buvo sudaryta galimybė rinkti bendrą abiejų valstybių valdovą. Ir po Liublino unijos abi valstybės išlaikė savo pavadinimus, įstaigas, kariuomenę, iždą, įstatymus, tačiau valstybių unija buvo reali, nes Lietuva ir Lenkija įsipareigojo turėti bendrą Seimą, bendrą valdovą, vykdyti bendrą užsienio politiką, kalti bendras monetas, nors ir su savo antspaudais. Lenkijos ir Lietuvos pusės parengė dokumentus ir jais apsikeitė. Aktą, kuriuo buvo patvirtinta unija ir kuris galiojo iki 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos, paskelbė Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis Žygimantas Augustas.
Pagal Liublino uniją ir pagal 1588 m. priimtą III Lietuvos Statutą įstatymus leisti galėjo tik Seimas. Be to, Seimo kompetencija buvo beveik neribota: jis užsiimdavo ne tik pagrindine savo veikla – įstatymų leidyba, bet ir priimdavo sprendimus dėl karo ir taikos, mokesčių, muitų, išklausydavo valstybės pasiuntinių užsienio šalyse ataskaitų, kontroliuodavo valstybės iždą ir vykdomąją valdžią (Seimui atsakingas buvo ir Karalius), sudarydavo ir tvirtindavo sutartis su užsienio valstybėmis. Tiesa, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimas dažnai susirinkdavo atskirai, o jeigu jo posėdžiuose dalyvaudavo karalius, priimti įstatymai įsigaliodavo visoje šalyje.
Taip pat skaitykite
- Sąrašas:Lenkijos karalystės seimai
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Lenkijos Karalystės Seimas, Kas yra Lenkijos Karalystės Seimas? Ką reiškia Lenkijos Karalystės Seimas?
Siam straipsniui ar jo daliai truksta isnasu į patikimus saltinius Jus galite padeti Vikipedijai pridedami tinkamas isnasas su saltiniais Lenkijos karalystes Seimas viduramziu Lenkijos parlamentas iki 1493 m veikes neformaliai o nuo 1569 m tapes Abieju Tautu Respublikos Seimo dalimi Seimas Zigmanto Vazos laikaisSeimas Augusto II laikaisIstorijaSeimo uzuomazga XV a pradzioje pradeje rinktis bajoru ir laisvuju miestieciu suvaziavimai kuriuose kartu su Karaliaus taryba buvo aptariami aktualus klausimai Rinkosi karta per metus Piotrkow Trybunalski Is pradziu delegatai nebuvo renkami veliau atsiradus daugiau norinciu isdestyti savo nuomone bajoru buvo pradeti saukti zemiu seimeliai kuriuose budavo isrenkami ir atstovai į Seima Seimo stiprejima Lenkijos karalystes valstybineje santvarkoje leme privilegijos kurias periodiskai dazniausiai isrinkus nauja karaliu gaudavo bajorai slektos Is daugelio privilegiju savo reiksme issiskyre 1454 m Nesavos privilegijos kurios draude karaliui įvesti naujus mokescius skelbti visuotine bajoru mobilizacija be vietiniu seimeliu sutikimo Karalius įsipareigojo skaitytis su bajoru nuomone del mokesciu ir karo skelbimo bet ir turejo pradeti tarpusavio konsultacijoms į seimelius siusti savo pareigunus nes sustiprejus seimeliams sumazejo bajoru dalyvavimas ankstyvajame bendrame Seime kuriame dalyvauti galejo visi panoreje bajorai Toks karaliaus ir bajoru interesu derinimas ilgai trukdavo del to nuo XV a pabaigos tapo įprasta seimeliu atstovus atsiusti į visos valstybes suvaziavimus seimus Tokiuose suvaziavimuose dalyvaudavo Karaliaus taryba ir pats Karalius Lenkijos karalius Jonas Albrechtas 1493 m suteike privilegija saukti visuotinį dveju rumu Lenkijos Seima Atstovu rumai priklause bajorams slektai o didikai buvo atstovaujami is Karaliaus tarybos issirutuliojusiame Senate Tiesa dveju rumu isskyrimas buvo salyginis nes senatoriai ir pavietu bajoru atstovai paprastai posedziaudavo drauge nors budavo ir atskiru posedziu Senato posedziams pirmininkaudavo Lenkijos Karalius pavietu atstovu posedziams Seimo Marsalas Seimo sprendimu arba įstatymu paketas Seimo Marsalo is seime pareikstu nuomoniu parengiamas baigiamuosiuose posedziuose buvo vadinamas konstitucija Veliau jau ir po Liublino unijos susiformavo praktika kad konstitucija laikoma priimta tik tada kai ne vienas Seimo atstovas nepriestarauja liberum veto teise Konstitucijos ar įstatymai automatiskai pavietuose neįsigaliodavo juos dar turedavo patvirtinti kiekvieno pavieto seimelis Seimo konstituciju kalba iki 1543 m buvo lotynu veliau taip pat ir sudarius Abieju Tautu Respublika bei pradejus veikti bendram Seimui jos buvo rasomos ir publikuojamos lenku kalba Svarbus Lenkijos Seimo vystymosi etapas buvo 1505 m Radomo Seimo konstitucija vadinamoji Nihil novi kuri nustate kad be Seimo sutikimo negalima priimti jokiu nauju įstatymu Dabar ir ateityje mes ir musu įpediniai nieko naujo negales priimti kas butu negarbe ir nasta Respublikai atnestu zalos individams siektu pakeisti bendraja teise ir viesaja laisve be bendro senatoriu ir zemiu pasiuntiniu pritarimo 1569 m liepos 1 d Liublino Seime buvo pasirasytas galutinis susitarimas atnaujinantis Lietuvos ir Lenkijos unija Liublino unija Pagal unija Lenkijos Karalius ateityje atsisake Lietuvos sosto paveldejimo teises buvo sudaryta galimybe rinkti bendra abieju valstybiu valdova Ir po Liublino unijos abi valstybes islaike savo pavadinimus įstaigas kariuomene izda įstatymus taciau valstybiu unija buvo reali nes Lietuva ir Lenkija įsipareigojo tureti bendra Seima bendra valdova vykdyti bendra uzsienio politika kalti bendras monetas nors ir su savo antspaudais Lenkijos ir Lietuvos puses parenge dokumentus ir jais apsikeite Akta kuriuo buvo patvirtinta unija ir kuris galiojo iki 1791 m geguzes 3 d Konstitucijos paskelbe Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikstis Zygimantas Augustas Pagal Liublino unija ir pagal 1588 m priimta III Lietuvos Statuta įstatymus leisti galejo tik Seimas Be to Seimo kompetencija buvo beveik neribota jis uzsiimdavo ne tik pagrindine savo veikla įstatymu leidyba bet ir priimdavo sprendimus del karo ir taikos mokesciu muitu isklausydavo valstybes pasiuntiniu uzsienio salyse ataskaitu kontroliuodavo valstybes izda ir vykdomaja valdzia Seimui atsakingas buvo ir Karalius sudarydavo ir tvirtindavo sutartis su uzsienio valstybemis Tiesa Lietuvos Didziosios Kunigaikstystes seimas daznai susirinkdavo atskirai o jeigu jo posedziuose dalyvaudavo karalius priimti įstatymai įsigaliodavo visoje salyje Taip pat skaitykiteSarasas Lenkijos karalystes seimai