Kornevilio varpai

Kornevilio varpai
„Kornevilio varpų“ programos viršelis. Kauno valstybinis muzikinis teatras, 1975 m.
Pavadinimas originalo kalba	„Les Cloches de Corneville“
Kompozitorius	Robert Planquette
Libreto autorius(-iai)	Luisas Klarvilis (pranc. Louis Clairville) ir Čarlzas Gabetas (pranc. Charles Gabet)
Pagal
Tekstų autorius
Premjeros data, teatras	„Fantaisies-Parisiennes“ teatre 1877 m. balandžio 19 d.
Pastatymai Lietuvoje	1926 (1927) m. - Panevėžio ir Šiaulių „Dainos“ draugijos skyriuose; 1932 m. ir 1938 m. - Valstybės teatre; 1949 m. - Kauno valstybiniame muzikinime dramos teatre; 1960 m. - Panevėžio operetės liaudies teatre; 1975 m. ir 2016 m. - Kauno valstybiniame muzikiniame teatre;
Žinomiausios dainos

„Kornevilio varpai“ (pranc. Les Cloches de Corneville) – trijų veiksmų keturių paveikslų Robero Planketo komiška opera, parašyta 1877 m. pagal Luiso Klarvilio (pranc. Louis Clairville) ir Čarlzo Gabeto (pranc. Charles Gabet) libretą. Pastaroji kartais žinoma angliškai kaip „Normandijos varpeliai“. Nors tai ir vienintelė Robero Planketo opera, šiandien dėl savo turinio ji dažniausiai įvardinama kaip operetė.

Atsiradimo istorija

Yra įvairių istorijų apie kūrinio atsiradimą. Anot „Académie Nationale de l’Opérette“, libretistai Gabetas ir Klarvilis kreipėsi į keletą kompozitorių, kad pastarieji parašytų jų veikalui muziką, tačiau jų pasiūlymai buvo atmesti dėl libreto panašumo į Boildje (pranc. François Adrien Boïeldieu) „Baltąją damą“ (pranc. „La dame blanche“) ir Flotovo (vok. Friedrich von Flotow) „Martą“. Tačiau veikalo ištraukos buvo paskelbtos ir sėkmingai parduodamos, todėl teatro „Théâtre des Folies-Dramatiques“ direktorius Čarlsas Kantinas (pranc. Charles Cantin) susidomėjo kūrinio pastatymu. Kita, prancūzų enciklopedijos (pranc. Encyclopédie de l'art lyrique français) versija teigia, kad Kantinas priėmė libretą ir nurodė veikalą parašyti kompozitoriui Hervé (tikrasis vardas pranc. Louis Auguste Florimond Ronger). Tačiau nei Harve, nei Kantinui nepavyko susitarti su libretistas, kad pastarieji išplėstų komiškas scenas, tad Kantinas kreipėsi į Roberą Planketą.

Nuo 1867 m. Folies-Dramatiques pristatė visą eilę Opéra bouffe (vėlyvojo 18 amžiaus prancūzų operetės žanras, glaudžiai susijęs su vardu. Kompozitorius parašė visą eilę šio tipo operečių, kurios buvo pastatytos Théâtre des Bouffes-Parisiens, nuo kurio ir kilo šis pavadinimas) ir komiksų seriją, kur pagrindiniai kompozitoriai buvo Hervé ir Čarlzas Lekok (pranc. Charles Lecocq). Naujajai operai Kantinas surinko stiprią aktorių grupę. Teatro primadona Končita Želaber (pranc. Conchita Gélabert) buvo ką tik palikusi sceną, tačiau buvo įtikinta grįžti. Be to, Kantinas priėmė į teatrą ir 18-metę naujokę Džiuljetą Žirard (pranc. Juliette Girard), Paryžiaus konservatorijos auklėtinę, kuriai buvo patikėtas kitas soprano vaidmuo. Du tenoro vaidmenis atliko populiarūs dainininkai Simonas Maksas (pranc. Simon-Max) ir Ernestas Voisas (pranc. Ernest Vois).

Operos premjera įvyko „Fantaisies-Parisiennes“ 1877 m. balandžio 19 d. Opera buvo suvaidinta daugiau nei 500 spektaklių ir parduota bilietų už daugiau nei 1,6 milijonų frankų, o tai atitinka maždaug 6 700 000 eurų pagal 2015 m. valiutos kursą.

Opera buvo pirmasis pilnas Robero Planketo sceninis kūrinys. Joks kitas vėliau kompozitoriaus parašytas kūrinys niekada neprilygo tarptautinei pirmojo veikalo sėkmei. Jis sumušė kasos rekordus Paryžiuje ir Londone, o pagal parodytų spektaklių skaičių pasiekė naują ilgalaikį muzikinio teatro rekordą visame pasaulyje. Vėliau veikalas buvo nuolat atgaivinamas Europoje ir JAV.

Siužetas

Pirmas veiksmas

Pirma scena. Miškingas takas netoli Kornevilio pilies, Liudviko XIV laikai.Šykštus senasis Gasparas yra ištremtų Kornevilio markizų rūmų prievaizdas. Jis išlaiko pilį ir šeimos pinigus, įtikinėdamas vietinius, kad rūmuose vaidenasi. Jis nori priversti savo dukterėčią Žermeną ištekėti už senojo antstolio, kuris įtaria Gasparą, kad šis negarbingai elgiasi su markizų palikimu. Tačiau Žermena jaučiasi įsipareigojusi jaunam žvejui Žanui Grenišė, kuris teigia, kad kadaise ją išgelbėjo skęstančią jūroje. Gasparas turi tarnaitę, vardu Serpoletė, kurią vaikystėje rado paliktą laukuose. Ji išaugo į įžūlią gražuolę ir yra nuolat apkalbama vietinių moterų. Serpoletė įsimylėjusi Grenišė.

Atvyksta jūrų kapitono uniforma apsirengęs nepažįstamasis. Žermena bando nuvilioti jį nuo pilies, sakydama, kad joje vaidenasi ir kad pilies varpai vėl skambės tik tada, kai grįš teisėtas šeimininkas. Nepažįstamasis iš tikrųjų yra markizas Henris Kornevilis, grįžtantis iš tremties. Jis atėjo atsiimti savo pilies ir laukų. Jis prisimena savo jaunystę ir ypač jauną merginą, kurią išgelbėjo skęstančią jūroje. Nuo to laiko markizas jos daugiau nebematė.

Antra scena. Kornevilio turgus. Turguje du kartus per metus turtingesnieji gali pasisamdyti tarnų. Žermena, Serpoletė ir Grenišė susitinka su paslaptinguoju Henriu, tikėdamiesi pabėgti nuo senojo Gasparo.

Antras veiksmas

Salė Kornevilio pilyje. Markizas Henris naktį atveda į pilį naujai pasamdytus tarnautojus ir atskleidžia jiems tikrąją savo tapatybę. Jis bando juos nuraminti dėl vaiduoklių. Henris nusprendė atstatyti savo didžiulę pilį, kuri jam nesant buvo labai apleista. Pilyje jis aptinka laišką, kuriame rašoma, kad Vicomtesės de Lucenay dukrai kažkada iškilo pavojus, ir Gasparui buvo patikėta užauginti ją, pavadinus kitu vardu. Visi mano, kad tai Serpoletė. Henris pradeda jausti simpatiją Žermenai. Žermena pasakoja jam apie tai, kaip Grenišė ją išgelbėjo, todėl jaučianti pareigą už jo ištekėti. Henris iš karto supranta, kad Žermena kaip tik ir yra toji mergina, kurią jis išgelbėjo ir kad Grenišė meluoja.

Tuo tarpu senasis Gasparas naktį valtimi atvyksta į pilį manydamas, kad pilis tuščia. Henris ir kiti, apsivilkę šarvus, iššoka, skambina pilies varpais ir pagauna senąjį apgaviką. Ištikęs šokas išvaro senį iš proto.

Trečias veiksmas

Kornevilio pilis. Atnaujinus pilį ir nuskambėjus varpams, Henris pripažįstamas teisėtu Kornevilio pilies šeimininku. Jis iškelia vaišes visam kaimui. Protą praradęs Gasparas dainuodamas klajoja nuo vienos grupės prie kitos. Visi mano, kad Serpoletė yra Vikomtesė Lucenay, nes Gasparas pavogė registro puslapį, kuriame buvo duomenys apie Serpoletę ir Žermeną. Grenišė peršasi Serpoletei.

Henris įsimyli Žermeną, nors ji yra tik tarnaitė jo namuose. Jis liepia Greniše prisipažinti melavus, bet neatskleisti tikrojo gelbėtojo vardo. Tačiau Žermena girdi jų pokalbį. Henris paprašo Žermenos būti jo žmona, bet ji nesutinka, manydama, kad tarnaitė negali tekėti už markizo. Gasparas, atgavęs protą, apgailestaudamas pareiškia, kad jo apsimesta dukterėčia Žermena yra teisėta Vicomtesė de Lucenay, o Serpoletė – čigonė našlaitė, todėl markizas gali susituokti su Žermena. Henris atleidžia Gasparui. Serpoletė priima Grenišė pasiūlymą tuoktis ir viskas baigiasi laimingai. Skamba Kornevilio varpai.

Lietuviški pastatymai

Apie „Kornevilio varpų“ vertimą į lietuvių kalbą pirmą kartą pranešama 1913 m. Amerikos lietuvių laikraštyje „Keleivis“ [Bruklinas]. Vertimo autorius Pijus Bukšnaitis (1881–1967 m).

Spektaklio premjera įvyko Bruklino mėgėjiškame lietuvių teatre 1913 m. birželio 13 dieną. Spektaklis susilaukė šiltų publikos atsiliepimų. Antanas Žilinskas Plikis rašo: „Smagų įspūdį padarē … atlošta birželio 3 d. operette „Kornevilio varpai““.

Pastatymai Lietuvoje

1926 (1927) m. pastatymai Panevėžyje ir Šiauliuose. Muzikos ir Visuotinė lietuvių enciklopedija nurodo, kad pirmą kartą Lietuvoje opera „Kornevilio varpai“ pastatyta Panevėžyje 1927 m. Vienok „Europeana“ projekto inventorizacijos metu programose, rastose Panevėžyje, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vardo muziejuje, nurodoma, kad jau 1926 m. tuo pat metu įvyko dvi premjeros, t. y. Panevežio ir Šiaulių „Dainos“ draugijos skyriuose.

1932 m.ir 1938 m. spaktaklis pastatytas Kauno Valstybės teatre.

1932 m. pastatymas. Dirigentas – Mykolas Bukša (L Holmekeris)*, režisierius – Andrius Oleka-Žilinskas, Dailininkas – Stasys Ušinskas, baletmeisteris – Nikolajus Zverevas, režisieriaus padėjėjas – Antanas Zauka. Vaidmenis atliko: Gasparas – Antanas Kučingis (programoje A. Kučinskas), Žermena – V. Januškaitė ir M. Lipčienė, Serpoleta – G. Matulaitytė, Greniše – A. Kutkus (V. Ivanauskas), Markizas Henrikas Kornevilis – Juozas Mažeika, Teisėjas – Puškinis (J. Katelė), Notaras – T. Dargys, Fouinaras, referentas – Stasys Dautartas, Gripardenas, asistentas – S. Petraitis, Kašalotas, jūreivis – A. Mackevičius, Maneta – M. Nainytė, Žana – M. Vilčauskaitė (P. Radzevičiūtė), Gertrūda – V. Girnikaitė, Zuzana – G. Kamarauskaitė, Katerina – V. Vaškelienė, Margarita – E. Kazlauskaitė. *Paaiškinimas – skliausteliuose įrašytos pavardės išbrauktos programoje. Teatre tai dažnai reiškia, kad būtent ranka prirašytas asmuo (arba neišbrauktas – jei įrašyti abu) vaidino konkrečiame spektaklyje. Šiuo atveju to patikrinti nėra galimybės.

1938 m. pastatymas. Dirigentas – Mykolas Bukša, režisierius – Andrius Oleka-Žilinskas, Dailininkas – Stasys Ušinskas, baletmeisteris – Bronius Kelbauskas, režisieriaus padėjėjas – Antanas Zauka. Vaidmenis atliko: Gasparas – Antanas Kučingis, Žermena – A. Dičiūtė, Serpoleta – P. Radzevičiūtė, Greniše – V. Ivanauskas, Markizas Henrikas Kornevilis – Juozas Mažeika, Teisėjas – P. Dargis, Notaras – V. Kareckas, Fouinaras, referentas – Stasys Dautartas, Gripardenas, asistentas – R. Marijošius, Kašalotas, jūreivis – A. Mackevičius, Maneta – N. Grudzinskienė, Žana – M. Vilčauskaitė, Gertrūda – V. Girnikaitė, Zuzana – M. Dauguvietytė, Katerina – V. Vaškelienė, Margarita – E. Kazlauskaitė.

1949 m. gruodžio 31 d. įvyko premjera Kauno valstybiniame muzikinime dramos teatre. Pastatymo grupė: režisierius Juozas Gustaitis, dirigentas Stepas Graužinis, scenografas Mykolas Labuckas, chormeisteris – V. Leparskas, baletmeisterė – M. Kajeckaitė. Vadmenis atliko: Gasparas – H. Kontrimavičius ir V. Leparskas, Žermena – Zuzana Masiulevičiūtė, Serpoleta – Jadvyga Steckaitė ir Jadvyga Garunkštytė, Grenišė – Rostislavas Andrejevas ir Algimantas Pavilionis, Henrikas, laivo kapitonas – Vytautas Rimkevičius, Teisėjas – J Petrauskas, Notaras – K. Jarašiūnas, Fuinaras – Leonas Stanevičius, Gripardenas – Kazys Mikalauskas, Kašalotas jūreivis – E. Kunavičius, Maneta – G. Kučinskaitė, Gertrūda – S. Juzėnienė, Žana – J. Ivaškevičiūtė, Katarina – V. Kustkevičiūtė, Margarita – A. Dūdaitė.

1960 m. spektaklį pastatė Panevėžio operetės liaudies teatras (premjera 1960 m. birželio 7 dieną). Tai buvo pirmasis Panevėžio operetės liaudies teatro spektaklis. Operetės dirigentas M. Karka, režisierius G. Karka, dailininkas P. Andrijauskas.

1975 m. operetė pirmą kartą pastatyta Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Naują libretą parašė I. M. Tesleris (vertė Petras Palilionis). Prozos scenose buvo panaudota kompozitoriaus J. A. Faliko sukurta muzikinė medžiaga. Spektaklį režisavo Leningrado Akademinio Mažójo operos ir baleto teatro vyr. režisierius, Rusijos liaudies artistas, profesorius E. Pasynkovas, dirigentas Stasys Domarkas, scenografė Iryna Birulia ir choreografas G. Zamuelis, chormeisteris Ramūnas Tilvikas, baletmeisterio asistentė L. Dautartaitė, koncertmeisteriai – Lidija Richterytė – Janulevičienė, V. Tiškuvienė, Ilona Žvaginytė, Antanas Baranauskas, Bronius Čiurlys, orkestro konsertmeisteris A. Dirvanauskas. Veikėjai: Markizas de Kornevilis – Valentinas Čepkus ir Mykolas Rekys, Gasparas – V. Christauskas ir – Juozas Malikonis, Serpoleta – Danutė Dirginčiūtė, Aldona Mikšytė, A. Vasiliauskaitė, Žermena – Jūratė Bukauskaitė ir K. Krukauskaitė, Greniše – Jonas Antanavičius ir Aloyzas Domeika, Seniūnas – Algis Mertynas, B. Bagdonavičius ir Gediminas Šmitas, Notaras – V. Čižauskas ir F. Einas, Feranas – V. Šimonis ir R. Šapkevičius, Žaneta – Filomena Viržonytė ir Nijolė Paraščiokaitė, Babeta – Aldona Valiukėnaitė ir J. Čenkuvienė, Siuzana – V. Bagdonavičiūtė ir Aldona Valiukėnaitė, Katerina – Marija Žilionytė ir V. Matukonytė.

2016 m. spalio 7 dieną Kauno valstybinis muzikinis teatras pristatė naują veikalo versiją. Libretą į lietuvių kalbą vertė Vida Rekienė. Spektaklį režisierisavo Hermann Keckeis ir scenografas Maroine Dibas (Austrija), dirigentas Virgilijus Visockis, kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė, choreografas Aleksandras Jankauskas ir chormeisteriai Ramūnas Tilvikas ir Rasa Vaitkevičiūtė. 2016 m. pastatyme vaidmenis sukūrė: Serpoletą – Ingrida Kažemėkaitė ir Gitana Pečkytė, Žermeną – Ieva Goleckytė ir Kristina Siurbytė, Grenišė – Kęstutis Alčauskis, Egidijus Bavikinas ir Mindaugas Zimkus, Markizą Kornevilį – Andrius Apšega ir Ramūnas Urbietis, Gasparą – Tomas Ladiga ir Gediminas Maciulevičius, Antstolį – Jonas Lamauskas ir Giedrius Prunskus, Advokatą – Faustas Januška ir Ričardas Karalevičius, Jūreivį Kašalotą – Dainius Bervingis ir Ramūnas Šimukauskas, Gertrūdą – Asta Mikelionytė ir Iveta Kalkauskaitė, Manetą – Marija Arutiunova ir Akvilė Garbenčiūtė, Žaną – Vilma Narvidaitė ir Emilija Mackevičiėnė, Siuzaną – Jolita Genienė iir Aušra Kumetienė.

Šaltiniai

1. Piotr Kaminski, „Mille et un opéras“, Fayard, 2003, ISBN 978-2-213-60017-8.
2. Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė, „Kam skambina Kornevilio varpai?“, Diena.lt, www.m.diena.lt, 2016-10-02 [1]
3. Kurt Gänzl, „Cloches de Corneville, Les“, Grove Music Online, Oxford University Press, www.oxfordmusiconline.com [2]
4. Encyclopédie de l’art lyrique français, Association l’Art Lyrique Français, ww.artlyriquefr.fr „Cloches de Corneville, Les“ Archyvuota kopija 2022-02-22 iš Wayback Machine projekto.
5. „The Drama in Paris“, The Era, 1891-08-29, p. 9
6. Currencyconverter, Historical Statistics, www.historicalstatistics.org „Historical currency converter“
7. „Kornevilio varpai“, vertimas į Lietuvių kalbą Pijus Bukšnaitis (1881–1967), 1913 m., 43 p. Šaltinis: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka [3]
8. Tenoris, „Musų dailēje pražydo da vienas žiedas: P. Bukšnaitis išvertē į lietuvišką kalbą komišką operą „Kornevilio varpai“, Amerikos lietuvių laikraštis „Keleivis“ [Bruklinas], 1913 m. liepos 3d. (N27), p.2.– UDK 78. Šaltinis:Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka [4]
9. Antanas Žilinskas (1877–1962) Žilinskas, Antanas Plikis (1877–1962), „Smagų įspūdį padarē … atlošta birželio 3 d. operette „Kornevilio varpai“ [Bruklinas], 1913 m., birž. 13 (Nr. 24), p. 3. – UDK 78. Šaltinis: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka [5]
10. Adeodatas Tauragis, „Robert Planquette“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, www.vle.lt [6]
11. Adeodatas Tauragis, „Planquette Robert (Jean)“ Muzikos enciklopedija, Lietuvos Muzikos ir teatro akademija, Mokslo ir Enciklopedijų Leidimo Institutas, 2004 m., p. 104
12. https://www.europeana.eu/en/item/2021803/C190000361311
13. https://www.europeana.eu/en/item/2021803/C190000361312
14. Spektaklio Kornevilio varpai, pastatyto Valstybės teatre 1932 m. programa. M Bukšos rinkinys. Lietuvos Teatro, muzikos ir kino muziejus, www.europeana.eu [7]
15. Spektaklio Kornevilio varpai, pastatyto Valstybės teatre 1938 m. programa. M Bukšos rinkinys. Lietuvos Teatro, muzikos ir kino muziejus, www.europeana.eu [8]
16. „Kornevilio varpai: R. Planquet’o 3 veiks. komiška apera“, Kauno valstybinio muzikinio dramos teatro programa, 1949–1950, 4 p., Kauno apskrities viešoji biblioteka [9]
17. Kauno Valstybinio Muzikinio Teatro spektaklių chronologinis sąrašas, ribos 1941–2021, 28 p., sudarytoja Lina Stankevičiūtė. Kauno Muzikinio Teatro Archyvas, 2021 09 01
18. Robert Planquette, „Kornevilio varpai“, www.muzikinisteatras.lt [10]
19. Arvydas Karaška, „Panevėžio operetės liaudies teatras“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, www.vle.lt [11]
20. „Kornevilio varpai“, dviejų dalių operetės programa, Kauno valstybinis muzikinis ttetras, 1975,4 p.
21. „Kornevilio varpai“, dviejų dalių operetės programa, Kauno valstybinis muzikinis ttetras, 2016-10-07,8 p.