Konstantinopolio stačiatikių bažnyčia

Konstantinopolio eukumeninis patriarchatas
Οἰκουμενικὸν Πατριαρχεῖον Κωνσταντινουπόλεως
Autokefalinė stačiatikių bažnyčia
Stambulo šv. Jurgio soboras (pagrindinė bažnyčia)
Valstybė(s)	Turkija,  Graikija
Metropolijos	15
Įkurta	330 m.
Liturgija	bizantiškoji  (graikų kalba)
Tikintieji	~5,5 mln.
Vadovas	Konstantinopolio patriarchas
Vikiteka	Konstantinopolio stačiatikių bažnyčia
Konstantinopolio, Antiochijos, Aleksandrijos, Jeruzalės, Bulgarijos, Gruzijos, Serbijos, Rusijos, Rumunijos

Konstantinopolio stačiatikių bažnyčia, taip pat oficialiai vadinama Konstantinopolio eukumeniniu patriarchatu (gr. Οἰκουμενικὸν Πατριαρχεῖον Κωνσταντινουπόλεως = Oikoumenikón Patriarkhíon Konstantinoupóleos) – autokefalinė stačiatikių bažnyčia, kuriai vadovauja Konstantinopolio eukumeninis patriarchas.

Patriarchato tiesiogiai kontroliuojamos teritorijos yra didžioji dalis Turkijos, dalis Graikijos (Makedonija, Kreta). Taip pat jis valdo metropolijas ir egzarchatus Europoje, Amerikoje, Azijoje (Pietų Korėjoje). Pagrindinė liturginė kalba – graikų kalba, tačiau vartojamos ir kitos vietinės kalbos.

Tai yra vienas iš 9 pagrindinių stačiatikių patriarchatų (ir viena iš 15-17 autokefalinių bažnyčių), tačiau dėl istorinės reikšmės išlaiko ypatingą vietą. Konstantinopolio patriarchas traktuojamas kaip „pirmasis tarp lygiųjų“ (primus inter pares), ir prireikus atstovauja visą stačiatikių bažnyčią.

Dabartinis Konstantinopolio patriarchas (oficialus titulas: Konstantinopolio, Naujosios Romos, arkivykupas ir pirmasis tarp lygiųjų patriarchas) yra patriarchas Bartolomėjus I, einantis šias pareigas nuo 1991 m.

Istorija

Ankstyvoji istorija

330 m. Romos imperatoriui Konstantinui perkėlus sostinę į Konstantinopolį, buvo įkurtas Konstantinopolio egzarchatas, kuris stipriai išplėtė savo valdžią. 381 m. oficialiai pripažintas Konstantinopolio patriarchatas tapo vienu iš keturių Romos imperijos patriarchatų (šalia Antiochijos, Aleksandrijos ir Romos). Jis buvo atsakingas už teritorijas dab. Turkijoje ir Graikijoje. 451 m. įkūrus Jeruzalės patriarchatą, jie tapo penki ir buvo vadinami pentarchija.

Kadangi Konstantinopolis buvo imperijos sostine, patriarchai turėjo ypatingą įtaką politikoje, ir todėl tapo svarbiausiais tarp kitų. Jie pradėti vadinti eukumeniniais (Οἰκουμενι), taip pabrėžiant jų centrinę padėtį pasaulyje (graikiškai eukumena reiškia „pasaulį“). Jų viršenybė kitų patriarchų atžvilgiu buvo fiksuojama ir bažnytiniuose susirinkimuose. Patriarchatas buvo vadinamas Didžiąja Kristaus bažnyčia (gr. Μεγάλη τοῦ Χριστοῦ Ἐκκλησία), jis priimdavo sprendimus dėl bažnytinių klausimų, rūpinosi krikščionybės sklaida į barbarų kraštus. Jo dvasiniu ir administraciniu centru tapo Sofijos soboras.

VIII–IX a. vienas svarbiausių iššūkių patriarchatui buvo ikonoklastų judėjimas, kuomet kai kurie Bizantijos imperatoriai uždrausdavo žmogaus vaizdavimą, ir daug ikonų bei meno kūrinių buvo naikinami. 787 m. Imperatorė Irena atgaivino ikonų garbinimą, ir dar kartą 843 m. tai padarė Imperatorė Teodora.

Viduramžiais Konstantinopolio iniciatyva krikščionybė buvo plėtojama į šiaurines sritis. Apkrikštyti slavai, kartvelai. Su krikščionybės plitimu buvo kuriamos naujos metropolijos Šiaurės Balkanuose, Gruzijoje. 988 m. apkrikštijus Kijevo Rusią sukurta Kijevo metropolija. Kai kurios metropolijos viduramžiais atsiskyrė kaip atskiros bažnyčios: susiformavo Bulgarijos (927), Gruzijos (1010), Serbijos (1219) patriarchatai.

Schizma

Per viduramžius didėjo atskirtis tarp Rytų ir Vakarų krikščionybės, kurią lėmė skirtingos liturgijos, kalbos, doktrinos ir auganti Romos patriarcho (popiežiaus) galia. Patriarchas Mykolas I (1043–1058) parašė laišką Romos vyskupams, atkreipdamas dėmesį į neteisingus papročius. Popiežius Leonas IX 1054 m. nusiuntė pasiuntinius į Konstantinopolį, kad išspręsti šį konfliktą. Tačiau jie buvo sutikti priešiškai. Tai sukėlė nesutarimą, kuris baigėsi didžiąja schizma, Vakarų ir Rytų krikščionybės atsiskyrimu. Romos patriarcho valdžią pripažino vakarinė Europos dalis. Konstantinopolio patriarchui pavaldūs liko Antiochijos, Aleksandrijos ir Jeruzalės patriarchai.

Didėjant įtampai, įvyko Ketvirtasis kryžiaus žygis (1202–1204), kuris buvo nukreiptas prieš Bizantijos imperiją. Vakarų kryžeiviai apsupo ir paėmė Konstantinopolį. Jie įvykdė miesto naikinimą ir plėšimą, kuris žiaurumu pranoko vandalų ir gotų plėšimus. Buvo sunaikinta daug meno kūrinių, apgriautos ir išniekintos cerkvės, prisiplėšta labai daug turto.

Dalyje Bizantijos imperijos buvo sukurta vakarų krikščionių valdoma Lotynų imperija, kurios sostine tapo Konstantinopolis. Tuo metu patriarchai pabėgo į gretimą Nikėjos imperiją, kur glaudėsi Nikėjos Sofijos sobore. 1261 m. Mykolas VIII Paleologas sugrąžino Konstantinopolį Bizantijai, ir patriarchai vėl grįžo į sostinę.

XIV a. Kontantinopolio patriarchatas palaikė santykius su LDK, kuri siekė mažinti Maskvos įtaką savo stačiatikių tarpe. Todėl 1316 m. įkurta Konstantinopoliui pavaldi Lietuvos metropolija, iš kurios vėliau išaugo Kijevo, Haličo ir visos Rusios metropolija.

Osmanų imperijoje

1453 m. Osmanų imperija baigė Bizantijos imperijos egzistavimą paimdama Konstantinopolį. Miestas vėl buvo nusiaubtas. Sofijos soboras patyrė didžiausius plėšimus, nes visi tikėjosi ten rasti daug vertybių. Ten glaudęsi tikintieji buvo išžudyti arba parduoti kaip vergai. Vėliau daug stačiatikių soborų ir cerkvių buvo paversti mečetėmis arba desakralizuoti: verčiami sandėliais ar naudojami kitais tikslais.

Tačiau patriarchatas buvo išsaugotas kaip institucija. Sultonas Mehmedas II 1454 m. paskyrė patriarchą Genadijų II, ir pavertė jį visų Osmanų imperijos stačiatikių galva, prie Konstantinopolio prijungdamas kadaise atsiskyrusias bažnyčias. Jis buvo atsakingas ne tik už graikų, bet taip pat ir už bulgarų, albanų, rumunų, serbų, gruzinų, arabų, sirų stačiatikius. Kadangi Sofijos soboras paverstas mečete, patriarchai neteko savo pagrindinės katedros. Nuo tada jie glaudėsi Šv. Apaštalų cerkvėje (1453–1456), Pamakaristos cerkvėje (1456–1588), Panagijos Paramytijos cerkvėje (1589–1597), Šv. Demetrijaus cerkvėje (1598–1600), kol 1601 m. galiausiai įsikūrė Šv. Jurgio sobore. Aplink ją esantis kvartalas Fanaris (gr. Φανάρι = Phanari, turk. Fener) sukūrė bažnytinę infrastruktūrą.

Tiesa, tuo metu atsiskyrė Rusijos stačiatikių bažnyčia, įkurtas Maskvos patriarchatas. Kadangi pastarasis buvo vienintelis kitų šalių neužimtas ir daugiausiai tikinčiųjų turintis, Rusija ėmė skelbtis tikrąja stačiatikių tradicijų paveldėtoja ir „Trečiąja Roma“. Konstantinopolio patriarchas 1589 m. pripažino Maskvos patriarchatą, suteikdamas jam penktą vietą eilėje, po 4 seniausių bažnyčių.

XIX a. stiprėjant tautų nacionalizmui ir vykstant išsivadavimo kovai iš Osmanų imperijos, daug stačiatikių tautų dar kartą atsiskyrė nuo patriarchato. 1832 m. susikūrė Serbijos stačiatikių bažnyčia (pripažinta 1879), 1833 m. – Graikijos stačiatikių bažnyčia (pripažinta 1850), 1860 m. – Bulgarijos stačiatikių bažnyčia (pripažinta 1945), 1865 m. – Rumunijos stačiatikių bažnyčia (pripažinta 1885), 1922 m. – Albanijos stačiatikių bažnyčia (pripažinta 1937).

Turkijoje

Prasidedant XX a., tiesioginėje patriarchato valdžioje liko tik teritorijos, esančios dab. Turkijoje, Kretos saloje ir šiaurinėje Graikijoje. XX a. Turkijai tapus nepriklausoma valstybe, joje vyko graikų genocidas, sparčiai mažėjo tikinčiųjų, buvo panaikintos stačiatikių metropolijos. Tiesa, po visą pasaulį pasklidę Turkijos graikai toliau save tapatino su Konstantiopolio bažnyčia, kas leido išplėsti jos įtaką po visą pasaulį. Vėliau, pagerėjus santykiams su Turkija, dalis metropolijų buvo atkurtos.

Be to, vykstant konkurencijai su Rusijos stačiatikių bažnyčia, kuri bando kvestionuoti Konstantinopolio pirmenybę, XX a. daug Rytų Europos šalių stačiatikių atsiskyrė nuo Rusijos ir panoro pereiti į Konstantinopolio pavaldumą. Tai 1923 m. padarė Suomija ir Estija, 1924 Lenkija, 1998 – Čekija ir Slovakija. 2023 m. panašiai pasielgė ir Lietuva, įkūrusi Lietuvos egzarchatą.

Šiuo metu tiesiogiai Konstantinopolio kontroliuojama teritorija neturi daug cerkvių, todėl pagrindinės pajamos ateina ne iš tikinčiųjų Turkijoje. Didžiąją dalį pajamų sudaro išmokos iš Graikijos už patriarchato perleistus pastatus ir žemes, taip pat iš tikinčiųjų stačiatikių Vakarų Europoje, Amerikoje, kurie save asocijuoja su Konstantinopoliu.

Administracija

Patriarchato žemės Turkijoje, Balkanuose ir Viduržemio jūros salose sudaro Konstantinopolio arkivyskupiją (gr. Αρχιεπισκοπή Κωνσταντινουπόλεως), kuri dalinama į metropolijas (Μητρόπολις) arba egzarchatus:

• Chalkedono metropolija;
• Derkų metropolija;
• Imbros ir Tenedos metropolija;
• Princų salų metropolija;
• Pisidijos metropolija;
• Prusos metropolija;
• Smirnos metropolija;
• Adrianopolio metropolija;
• Karpato ir Kaso metropolija;
• Koso ir Nisiro metropolija;
• Lero, Kalimno ir Astipalajos metropolija;
• Rodo metropolija;
• Simi metropolija;
• Patmo egzarchatas;
• Maltos egzarchatas.

Be to, patriarchatas administruoja šias arkivyskupijas visame pasaulyje, kurios savo ruožtu dalinamos į metropolijas arba egzarchatus:

• Kretos arkivyskupija: Kretos sala
• Kanados stačiatikių arkivyskupija: Kanada,
• Italijos stačiatikių arkivyskupija: Italija, Pietų Europa.
• Didžiosios Britanijos stačiatikių arkivyskupija: Jungtin Karalystė, Airija, Britanijos karūnos valdos;
• Australijos stačiatikių arkivyskupija: Australija, Melanezija
• Amerikos stačiatikių arkivyskupija: JAV, Polinezija.

Taip pat patriarchatas tiesiogiai administruoja metropolijas ir egzarchatus, kurie išsimėtę visame pasaulyje: Austrijos, Vengrijos ir Vidurio Europos; Belgijos, Nyderlandų ir Liuksemburgo; Prancūzijos; Vokietijos; Švedijos ir visos Skandinavijos; Ispanijos, Portugalijos ir Viduržemio jūros; Šveicarijos; Buenos Airių ir visos Pietų Amerikos; Meksikos ir visos Centrinės Amerikos bei Karibų; Honkongo ir Pietryčių Azijos bei Filipinų; Korėjos ir visų Tolimųjų Rytų; Naujosios Zelandijos ir visos Okeanijos; Singapūro ir visos Pietų Azijos; Vinipego ir centrinės Kanados; Ukrainiečiai stačiatikiai JAV; Lietuvos egzarchatas.

Su Konstantinopolio stačiatikių bažnyčia save sieja autonominės Suomijos stačiatikių bažnyčia ir Estijos stačiatikių bažnyčia. Jai taip pat pavaldi Autonominė monastinė Šventojo Kalno valstybė.

vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Konstantinopolio stačiatikių bažnyčia, Kas yra Konstantinopolio stačiatikių bažnyčia? Ką reiškia Konstantinopolio stačiatikių bažnyčia?