Komunalinis butas

Komunalinis butas (ntk. komunalka) – butas, esantis valstybės nuosavybėje, apgyvendinamas valstybės pagal gyvenamojo ploto normas, skiriamo vienam žmogui, nepriklausomai nuo žmogaus šeimyninės padėties ir buto konfigūracijos. Dažniausiai viename bute gyvena keletas šeimų ar vienišų žmonių. Kiekviena šeima ar žmogus užima vieną ar keletą kambarių, kartu naudojasi vonia ir virtuve.

Istorija

Iki 1917 m.

Pirmi komunaliniai butai, kaip gyvenamosios vietos, kuriose gyveno po keletą šeimų atsirado XVIII a. pradžioje. Butų savininkai suskirstydavo patalpas į keletą „kampų“ (dažnai pereinamų) ir išnuomodavo. Butai sudarė po 3-6 kambarius su viena virtuve (tualetas – kartais vienas visai ), juose gyveno po 3-6 šeimas. XVIII a. 6 dešimtmetyje išėjus Nikalojaus Černyšėvskio romanui „Ką daryti?“, pasirodė bendrabučiai, kuriuose keletas jaunų žmonių nuomodavo butą iš 2-4 kambarių.

1917–1920 metai

Komunaliniai butai atsirado po Spalio revoliucijos vykdant tankinimą (rus. уплотнение), kai iš turtingų žmonių bolševikai atiminėjo butus ir juose apgyvendindavo naujus žmones. Pagal 1918 m. rugpjūčio 20 d. Visos Rusijos Vykdomojo Komiteto dekretą „Dėl privačios nuosavybės nekilnojamam turtui panaikinimo miestuose“ panaikino privačią nuosavybę miesto žemei ir pastatams, kurių vertė ar pajamos viršijo nurodytą dydį, be to, šitas dydis kiekviename mieste buvo nustatomas vietinių tarybinės valdžios organų. Daugiausiai komunalinių butų buvo Peterburge, kur iki karo buvo daug butų su didele kvadratūra. Į butus taip pat įsikėlė žmonės, kurie buvo aktyvūs tarybinės valdžios šalininkai: komunistai, kariškiai, Centrinio komiteto bendradarbiai. Taip glaustai gyvenant buvo daug lengviau kontroliuoti, kas ką daro, be to, šeimos iš dalies pasidalindavo savo šeimyninėmis tradicijomis.

Vladimiras Leninas savo straipsnyje „Ar išsaugos bolševikai valstybinę valdžią?“ taip aprašė tankinimo tvarką:

Proletarinei valstybei reikia priverstinai įkelti labiausiai skurstančią šeimą į turtingo žmogaus butą. Mūsų milicijos būrys susideda, sakykim, iš 15 žmonių: du jūreiviai, du kareiviai, du susipratę darbininkai (iš kurių tik vienas yra mūsų partijos narys ar prijaučia jai), paskui 1 inteligentas ir 8 žmonės iš dirbančios varguomenės, žinoma, ne mažiau 5 moterų, tarnų, juodadarbių ir t. t. Būrys prisistato į turtingo žmogaus butą, jį apžiūri, suranda 5 kambarius dviem vyrams ir dviem moterims.
– “Jūs susitraukite, piliečiai, į du kambarius šiai žiemai, o du kambarius paruoškite apgyvendinti dvi šeimas iš rūsio. Tuo metu, kai mes inžinierių pagalba (jūs, atrodo, inžinieriai?) nepastatysime gerų butų visiems, jums būtina susitraukti. Jūsų telefonas tarnaus 10 šeimų. Tai sutaupys 100 valandų darbo, bėgiojimo po prekystalius ir t. t. Be to, jūsų šeimoje du neužimti pusiau darbininkai, galintys atlikti lengvą darbą: 55 metų pilietė ir 14 metų pilietis. Jie gali budėti po 3 valandas ir stebėti, kad būtų teisingai paskirstyti produktai 10 šeimų ir tam pildyti reikalingus užrašus. Pilietis studentas, kuris yra mūsų dalinyje, tuojau parašys dviem egzemplioriais šito įsakymo tekstą ir, būkite malonus, pasirašykite, kad tiksliai jį vykdysite”.

Petrogrado gyvenamasis fondas dalinosi į lygius ploto gabaliukus – 20 kv. aršinų (10 m²) suaugusiam ir vaikui iki 2 metų ir 10 kv. aršinų (5 m²) vaikui nuo 2 iki 12 metų . Nuo 1924 m. norma buvo sumažinta nuo 16 kv. aršinų (8 m²) nepriklausomai nuo gyventojų amžiaus. Jei plotas viršydavo normą, tai bute apgyvendindavo naujus gyventojus.

Taip iki 1919 m. balandžio mėnesio Centrinė gyvenamojo ploto komisija Petrograde įkėlė apie 36 000 darbininkų ir jų šeimos narių į butus.. Kai kuriais atvejais darbininkai atsisakydavo įsikelti į naujus butus. To priežastis buvo: ekonominiai motyvai (išlaidos didelių butų šildymui), psichologinis diskomfortas bendraujant su kitų socialinių sluoksnių atstovais, didelis atstumas nuo darbo vietos, nėra galimybės laikyti pagalbinį ūkį miesto centre (daržą, paukščius ir gyvulius).

To rezultatu buvo darbininkų gyvenamųjų sąlygų pagerėjimas ir žinoma gyvenamųjų sąlygų pablogėjimas šeimų, kurios buvo „tankinamos“. 1922 m. palyginus su 1908 m. vienišų darbininkų, gyvenusiu viename kambaryje, padaugėjo nuo 29 % iki 67 %, užimančiu daugiau kaip vieną kambarį ar butą – nuo 1 % iki 10 %. Darbininkų, turėjusių daugiau vieno kambario ar butą, padaugėjo nuo 28 % iki 64 %, turėjusių vieną kambarį – nuo 17 % iki 33 %. 1908 m. 52 % darbininkų šeimų turėjo mažiau kaip vieną kambarį, tada, kai 1922 m. tokių šeimų jau nebuvo užregistruota..

Lišencų iškeldinimas

Pagal TSRS konstituciją iš daug buvusių butų savininkų buvo atimtos rinkimo ir daug kitų teisių. Tokie žmonės buvo pavadinti (rus. Лишенец – atimtasis). 20-30-aisiais metais lišencus iškeldindavo iš municipalinio fondo butų. Tokiu būdu daug buvusių butų savininkų prarado net tuos kambarius, kurie buvo likę po tankinimų ir išvis buvo iškeldinti iš kažkada jiems priklausiusių butų..

NEP’o periodas

Mokesčių už gyvenamąją vietą nerinkimas privedė prie to, kad valdžios organai pradėjo jausti lėšų trūkumą išlaikyti gyvenamąjį fondą. Per NEPą iš dalies buvo atstatyta nuoma ir privati nuosavybė gyvenamajam plotui, įkurti gyvenamieji kooperatyvai. Būtų savininkai gyvena vienoje ar keliose kambariuose, o likusius galėjo nuomoti rinkdami gyventojus pagal asmenines simpatijas. Buvo nustatyta mokesčio už butą tarifas skirtingoms gyventojų kategorijoms. Pagal tą tarifą butų savininkai įnešdavo mokestį į namų valdybą, skirtumas tarp nuomos mokesčio ir tarifo sudarė jų pajamas.

Namai, kurie nebuvo išnuomoti ir liko vietinių valdžios organų valdžioje (komunskyrių rus. коммунотделов), pradėti vadinti komunaliniais rus. коммунальными.

Nuo 1929 m. namų savininkų institutas buvo panaikintas ir visi butai tapo komunaliniais. Vykstant industrializacijai kaimo gyventojai masiškai pradėjo keltis į miestus, skatindami naujų komunalinių butų kūrimą ir naujų tankinimų vykdymą. Taip sanitarinė norma Leningrade sumažėjo nuo 13,5 m² 1926 m. iki 9 m² 1931 m.

1937 m. panaikinamos gyvenamųjų butų draugijos, kurios vadovavo 90 % gyvenamojo fondo ir visas fondas pereina į vietinių tarybų žinią.

1950–1960 metai

Nuo 50–ųjų metų TSRS politinė vadovybė pradėjo vesti naują gyvenamojo ploto politiką, nukreipta į atskirų butų masinę statybą. Pagal TSKP CK (Tarybų Sąjungos komunistų partijos Centrinio komiteto) ir TSRS Ministrų Tarybos 1957 m. liepos 3 d. nutarimą „Dėl gyvenamojo ploto TSRS vystymo“ buvo patvirtintas kursas apgyvendinti šeimas gerai įrengtose butuose. Tokio kurso ideologiniai ir moksliniai paaiškinimai buvo tokie:

• komunalinis butas nėra tarybinės valdžios projektas, o lėšų taupymas per industrializaciją;
• kelių šeimų gyvenimas viename būte – nenormalu ir yra socialinė problema;
• komunalinis būtas – ekonomiškai nenaudingas gyvenimo tipas, nepatenkinantis dabartinių reikalavimų;
• naujų butų problema gali būti išspręsta masinių statybų būdu panaudojant naujas technologijas.

Buvo sukurta atitinkama gamybinė bazė ir infrastruktūra: statybos kombinatai, gamyklos ir t. t. Tai leido kasmet pastatyti po 110 mln. kvadratinių metrų gyvenamojo ploto . Pirmi namų kombinatai buvo sukurti 1959 m. Glavlengradstoja (rus. Главленинградстроя – Pagrindinis Leningrado statytojas) sistemoje, 1962 m. organizuoti Maskvoje ir kituose miestuose. Konkrečiai per 1966–1970 m. Leningrade 942 tūkst. žmonių gavo gyvenamąjį plotą, iš kurių 809 tūkst. buvo įkelti į naujus namus, ir 133 tūkst. gavo plotą senuose namuose. Be to, apgyvendinant naujus butus buvo taikomas „įkeldintojo“ principas (vienas kaimynas vienai šeimai). 80 – ųjų metų viduryje komunalinių butų dalis centriniuose Leningrado rajonuose sudarė 40 % nuo bendro skaičiaus.

Be to, iki 1980 m. vidurio egzistavo tarnybinio (žinybinio) ploto sistema, tai apsunkino žmonių įkeldinimą į komunalinius būtus.

1990 metai

Nuo 90-tųjų metų pradžios po gyvenamojo ploto privatizacijos stambiuose miestuose buvo pradėtas žmonių iš centrinių miestų rajonų žmonių iškeldinimas. Komunalinių butų gyventojai galėjo privatizuoti būtus tik sutikus visiems kaimynams. Žmonių iš komunalinių būtų iškeldinimu pradėjo užsiiminėti . Žmonių iškeldinimas iš vieno buto Realtorinei įmonei atnešdavo apie 100 % pelno. Peterburge iškeldinimo pikas buvo 1993 m. – 1996 m. Peterburge buvo 200 025 komunalinių butų, kas sudarė 14 % nuo viso gyvenamojo ploto. Juose gyveno 587 099 žmonių.

Buitis komunaliniuose butuose

Kelių šeimų gyvenimas viename bute didindavo konfliktų ir ginčų tikimybę. Daug komunalinių butų buvo neremontuojami ilgus metus.

Komunaliniai butai mene

TSRS mene komunalinio buto išplanavimas praktiškai visada buvo toks: didelis koridorius, iš kurio galima patekti į bet kokį kambarį, žmonių santykiai tokiose būtuose buvo labai įvairūs, nuo draugiškų iki piktybiškų, virtuvė taip pat dar buvo bendravimo vieta. Vakaru mene komunalinio buto išplanavimas dažniausiai buvo toks: norint patekti į kitą kambarį, virtuvę ar tualetą reikėjo pereiti kaimyno kambarį. Bet kokiu metu žmogus galėjo įeiti į tavo kambarį. Juose gyvenę žmonės dažniausiai mažai bendravo, buvo labai uždari.

• Komunaliniame name vyksta Michailo Bulgakovo pjėsė „Zoikino butas“ (1925). Apsakyme „Šuns širdis“ aprašomas bandymas tankinti (1925).
• 1918 m. pagal Antolijaus Lunačarskio pjesę buvo nufilmuotas filmas „Tankinimas“ rus. Уплотнение.
• 1995 m. grupė „Diuna“ išleido albumą „Dideliame mieste“, kurioje yra daina „Komunalinis butas“.
• Gyvenimą komunaliniame bute su humoru aprašoma Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romane „“.

Komunalinių butų analogijos Vokietijoje

Žodžių junginys „komunalinis butas“ atsirado TSRS, nors gyvenimas kelių šeimų viename bute nėra išimtimi ir kituose valstybėse. Tarybinių komunalinių butų analogas yra Vokietijoje – Wohngemeinschaft (WG), kai kelios šeimos ar žmonės nuomoja vieną butą. Specifinių komunalinių butų bruožu buvo jų priklausymas valstybei, jų apgyvendinimas pagal nustatytus ploto normatyvus, taip pat vidaus gyvenimo kontrolė iš valdžios organų.

Šaltiniai

1. T. Kuznecova. Apie revoliucinį gyvenamojo ploto paskirstymą Maskvoje // TSRS istorija. 1963. Nr. 5. Psl. 43
2. Gyventojas. 1924. Nr. 8. Psl. 4
3. E. Gerasimova. Komunalinio buto istorija Leningrade Archyvuota kopija 2006-10-08 iš Wayback Machine projekto.
4. G. Poliakas. Darbininkų ir tarnautojų biudžetai 1923 m. pradžiai.
5. Ant socialinių struktūrų lūžių: marginalai porevoliucinėje Rusijos visuomenėje Archyvuota kopija 2007-09-27 iš Wayback Machine projekto.
6. NKVD cirkuliaras Nr. 248 1930-04-24. Archyvuota kopija 2008-06-09 iš Wayback Machine projekto.
7. Miestas – tai ne namai, o žmonės // Gubernijos miestas, 2006-04-14 Archyvuota kopija 2007-09-29 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos

• Virtualus muziejus. Komunalinis butas Archyvuota kopija 2006-10-08 iš Wayback Machine projekto.
• Ilja Utehinas. Komunalinės buities apybraižos. M.: „O. G. I.“, 2001 m.
• Komunaliniai butai enciklopedijoje CPб Archyvuota kopija 2008-06-05 iš Wayback Machine projekto.
• A. Bezubcevas-Kondakovas. Mūsų žmogus komunaliniame bute. // Uralas. 2005. Nr. 10
• E. J. Gerasimova. Kandidatinės disertacijos auto referatas „Tarybinis komunalinis butas: istorinė – sociologinė analizė(pagal Petrogrado-Leningrado medžiagą, 1917–1991) Archyvuota kopija 2007-09-28 iš Wayback Machine projekto.
• A. I. Černyj. Gyvenamojo ploto perskirstymas. 20 – tųjų metų gyvenamojo ploto sferos politika. // Sociologiniai tyrimai. 1995 m. Nr. 10. Psl. 71-78. Archyvuota kopija 2007-01-25 iš Wayback Machine projekto.
• Komunalinio rojaus ratai // Naujasis laikraštis, 2003
• Komunalkos // Laisvės radijas, 2002 m.