Juozo Daugirdo namas

Juozo Daugirdo namas – daugiabutis pastatas Kauno mieste, Naujamiestyje, stovintis smailiakampėje Vytauto pr. ir Bažnyčios g. sandūroje, per vieną pastatą nutolęs nuo Autobusų stoties, priešingoje pusėje nuo Ramybės parko (Senųjų kapinių). 1931 m. pastatytas pagal architekto Vladimiro Dubeneckio biure parengtą projektą. Tai buvo vienas vėlyviausių šio architekto suprojektuotų pastatų, atspindinčių XX a. modernizmo architektūros tendencijas tarpukario Kaune, vyravusias miesto planavimo ir vystymo normas bei tendencijas. 1992 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą, jam suteiktas regioninės reikšmės architektūros ir memorialinio paminklo statusas.

Juozo Daugirdo namas
Pagrindinis fasadas
Juozo Daugirdo namas 54°53′23″š. pl. 23°55′36″r. ilg. / 54.889708°š. pl. 23.926763°r. ilg. / 54.889708; 23.926763 (Juozo Daugirdo namas)
Vieta	Kaunas, Vytauto pr. 30
Statusas	gyvenamoji, komercinė paskirtis
Architektas	Vladimiras Dubeneckis
Statybų pradžia	1930 m.
Statybų pabaiga	1931 m.
Paskirtis	gyvenamasis namas
Stilius	tarpukario modernizmas
Aukštų sk.	4 aukštai su mansarda, rūsys
Plotas	820 m²
Kultūros vertybių registras
Statusas	valstybės saugomas
Reikšmingumo lygmuo	regioninis
Įregistravimo metai	1992 m.
Kodas	1134

Istorija

Namas pastatytas bendrovės „Drobė“ direktoriaus, Amerikos lietuvio Juozo Daugirdo (1879–1947) užsakymu. Jis buvo kilęs iš Čekiškės valsčiaus, Šlapučių kaimo. Po tarnybos rusų kariuomenėje, 1906–1922 m. buvo išvykęs į Ameriką uždarbiauti.

Namo statybos techninę priežiūrą vykdė Vladimiras Dubeneckis su savo biuro architektais Vsevolodu Kopylovu ir Leonidu Jankovičiumi. Pats savininkas taip pat aktyviai dalyvavo statybos darbų priežiūroje, kaip liudija įrašai darbų vykdytojo Boriso Blagoveščenskio vestame statybos žurnale. Pastato statybos tuometiniu adresu Vytauto pr. 14 pradėtos 1930 m., nugriovus sklype stovėjusius senus pastatus. Name buvo suprojektuota 12 butų, 3 krautuvės apatiniame aukšte, sargo, skalbyklos ir kitos pagalbinės patalpos rūsyje ir palėpėje. Daugiabutis baigtas statyti 1931 m. pabaigoje.

1933 m. J. Daugirdo žmonos Elenos Daugirdienės vardu buvo gautas leidimas tame pačiame sklype statyti ir 2 aukštų vilą su garažu (neišlikusi). Suprojektuota tos pačios architektų komandos, bet savo tipologija ir architektūrine išraiška namai labai skyrėsi. Daugiabutis buvo iškilęs ant sklypo ribos, per visą jo plotį, kaip būsimo uždaro perimetrinio gatvės užstatymo dalis ir turėjo tik du fasadus – pagrindinį (Vytauto pr.) ir kiemo. Dviejų aukštų privati vila buvo atitraukta nuo gatvės ir nuo jos atribota tvora, su namą supančiu sodu ir atskirai, kaip sodyboje, išdėstytais pagalbiniais pastatais. Šio tipo užstatymas buvo būdingas gretimoms Trakų, Totorių gatvelėms. Viloje Daugirdai apsigyveno iškart ją pastačius 1934 m., ligi tol gyvenę „Drobės“ fabrike Šančiuose, gyvenamuosiuose trobesiuose fabriko administracijai. Savininkų gyvenamąsias patalpas per du aukštus sudarė septyni kambariai su virtuve, pusrūsyje – atskiras dviejų kambarių su virtuve butas aptarnaujančiam personalui.

Modernėjantis Vytauto prospektas ir stoties apylinkės buvo mėgstamas laikinosios sostinės rajonas, komfortu ir nuomos kainomis prilygęs pagrindinėms centro gatvėms. Keturių aukštų daugiabutis buvo skirtas išimtinai nuomai. Čia butus nuomojosi ir gyveno ilgesnį ar trumpesnį laiką iki 1944 m.: žvalgybininkas Petras Kirlys, vidaus reikalų ministras Kazys Skučas, specialiosios tarnybos vadovas Jonas Žilinskas-Žilius, kariniai veikėjai Antanas Nakas, Romanas Chodakauskas, Antanas Mačiuika, gydytojas Jurgis Karuža, pedagogas Antanas Kasakaitis, Prancūzijos konsulas Paul Py ir kt. Iš krautuvių ilgiausiai name veikė Aleksandro Zuco kirpykla „Viktorija“.

1940 m. J. Daugirdo gyvenimo planus nubraukė sovietų ir vokiečių okupacijos, iš jo atėmusios viską – turtą ir šeimą. Prie sovietų buvo nacionalizuotas jam priklausęs nekilnojamas turtas. 1942 m. prie nacių okupacinės valdžios ėmėsi žingsnių atgauti prarastą nuosavybę. Galiausiai dėl liberalaus požiūrio į žydus jis ir įdukra pateko sunkiųjų darbų kalėjimą. Vyrui kalint palikimu nesėkmingai rūpinosi E. Daugirdienė, kuri sunkiai susirgusi 1943 m. mirė. 1944 m. vasarą kartu su artėjančiu frontu įdukra žydaitė Lilija Daugirdaitė pasitraukė į Vakarus. Pasilikęs Lietuvoje, J. Daugirdas gyveno nebeilgai – 1947 m. buvo palaidotas Senosiose kapinėse, vėliau jas naikinant giminaičių iškeltas į Čekiškės kapines.

Sovietmečiu namą nacionalizavus, pirmajame aukšte įsikūrė „Maistprekybos“ parduotuvės, kituose aukštuose įrengti bendrabučio tipo butai su bendromis virtuvėmis. Planinė namo struktūra pasikeitė, nes daugelis butų buvo sumažinti, suskaidyti į mažesnius.

Laikmečio bėgyje nepavyko išsaugoti abiejų gyvenamųjų namų ansamblio, nes šeimininkų bauhauzo stilistikos vila sovietmečiu ir vėliau, Nepriklausomybės metais, pasikeitė neatpažįstamai. Jos pirmajame aukšte veikė įvairios administracinės ir verslo įmonės, aukščiau buvę prabangūs kambariai padalinti į mažus butus su bendromis patalpomis, juose gyveno daugybė žmonių. Vilos išorinį vaizdą sudarkė naujieji priestatai ir antstatai, kurių dauguma buvo gyvenamosios paskirties.

Architektūra

J. Daugirdo namas – 4 aukštų, su mansarda ir rūsiu, kompaktiškas, netaisyklingo stačiakampio plano, tinkuoto mūro pastatas. Kiemo pusėje yra metaliniai laiptai į antro aukšto balkoną. Pagrindinis pastato tūris uždengtas dvišlaičiu stogu, mansarda ir rizalitas - trišlaičiais stogais. Autentiška skardos lakštų danga pakeista.

Pagrindinis fasadas pasižymi išraiškinga modernistine architektūra su art deco bruožais. Jis reprezentatyvus, su dekoro elementais paradinio įėjimo portale, iškylančiu ažūriniu parapetu, akcentuota centrine ašimi. Gatvės fasade art deco rombais suskaidytas, profiliuotu apvadu dekoruotas pagrindinės laiptinės langas, ažūrinis erkerių parapetas. Kiemo fasade dominuoja į išorę iškeltas laiptinės su užapvalintais kampais tūris – rizalitas. Saikingi puošybiniai elementai („tautinio stiliaus“ tulpės) neužgožia modernistinės raiškos. Išsiskiria modernus ir vizualiai patrauklus elementas – juostiniai erkerių langai. Kartu su dideliais vitrininiais pirmojo aukšto langais, tai buvo nemažas techninis pasie­kimas to meto Lietuvoje.

Aukštai name išplanuoti simetriškai, su lifto kabina, 2 laiptinėmis – paradine ir ūkine bei simetriškai išdėstytais butais abipus jų. Name buvo 12 nuomojamų butų. II-IV aukštų šešiuose butuose reprezentacinės patalpos nukreiptos į gatvę, virtuvės ir miegamieji - į kiemą. Kambariai išdėstyti abipus buto centre esančių vidinių koridorių. Po namo nacionalizacijos didieji butai dalinti į du, o palėpė, skalbyklos ir lyginimo patalpos pritaikytos gyvenamiesiems būstams. Rūsyje buvo įrengta slėptuvė.

Name įrengta techninė įranga atitiko aukščiausius standartus: modernus centrinis šildymas, reguliuojama ventiliacija vidaus sienose integruotais kanalais, naujausia sanitarinė ir virtuvių įranga, elektra, telefonas. Tarp vonių ir tarnaičių kambarių veikė vidinis skambučių ryšys su tamsoje šviečiančiais mygtukais. Namo liftas kėlė keturis asmenis. Statybų eigoje atsisakyta kiemo laiptinėje įrengti numatytą krovininį liftą.

2006 m. duomenimis, dar buvo išlikęs vienas nepakitusio išplanavimo butas trečiame aukšte, kur gyveno J. Daugirdo šeima. Čia dar buvo galima aptikti nemažai autentiškų interjero detalių: nuo pastatymo vaškuotas (ne lakuotas) grindų parketas, erkerio (didysis kambarys) lenktas stiklo kampinis langas, vonios kambario ir tualeto grindų plytelės, pati vonia, sulankstomos durys, jungiančios didžiuosius kambarius su koridoriumi, apšildymo radiatoriai, šviestuvas, J. Daugirdo autentiški miegamojo baldai (išsaugoti giminaičių).