Ispaninis šalavijas

Salvia officinalis

Ispaninis šalavijas (Salvia hispanica)

Karalystė:	Augalai ( Plantae)
Skyrius:	Magnolijūnai ( Magnoliophyta)
Klasė:	Magnolijainiai ( Magnoliopsida)
Šeima:	Notreliniai ( Lamiaceae)
Gentis:	Šalavijas ( Salvia)
Rūšis:	Ispaninis šalavijas ( Salvia hispanica)

Ispaninis šalavijas (Salvia hispanica), taip pat žinomas kaip čija, – notrelinių (Lamiaceae) šeimos, šalavijų (Salvia) genties žydinčių augalų rūšis, kilusi iš centrinės ir pietų Meksikos bei Gvatemalos. Auginamas dėl valgomų sėklų, naudojamų maistui Lotynų Amerikos šalyse, Meksikoje ir JAV pietvakariuose.

Žodžio kilmė

Žodis „čija“ yra kilęs iš actekų kalbos ir reiškia „aliejingas“.

Lietuviškas augalo pavadinimas yra ispaninis šalavijas.

Aprašymas

Ispaninis šalavijas yra vienmetis žolinis augalas, užaugantis iki 1,75 metro aukščio, su 4–8 cm ilgio ir 3–5 cm pločio lapais. Žiedai purpurinės arba baltos spalvos, žydi kekėmis kiekvieno stiebo gale.

Sėklos mažos, ovalios, maždaug 1 mm skersmens, margos spalvos: rudos, pilkos, juodos ir baltos. Sėklos yra hidrofilinės: jos gali sugerti iki 12 kartų daugiau skysčio, negu pačios sveria.

Istorija

XVI amžiaus actekų rankraščiuose (Mendosos kodekse ir Florencijos kodekse) nurodoma, jog actekai augino ispaninį šalaviją prieš Kolumbą, ir pateikiama daug informacijos apie augalo naudojimą. Šalia kukurūzų tai buvo svarbi maistinė kultūra: 21 iš 38 actekų imperijos provincijų gyventojai kasmet mokėdavo mokesčius čija sėklomis. Šventikams sėklomis atlygindavo už aukojamas pamaldas. Ispaninius šalavijus augino Teotihuakano gyventojai, veliau toltekai.Jėzuitų metraštininkai laikė ispaninius šalavijus trečiuoju pagal svarbą actekų augalu – po kukurūzų ir pupelių.

Mitybai buvo naudojamos sveikos ir sumaltos sėklos, taip pat sėklų gleivės ir aliejus. Buvo įprasta skrudinti sėklas ir sumalti į miltus, kartais sumaišant su kukurūzais. Iš miltų buvo gaminami paplotėliai coaliai (vyniotiniai su kukurūzų lapais) ir įvairūs gėrimai.

Augalas taip pat buvo naudojamas actekų medicinoje, tačiau metraščiuose gydomos ligos apibūdinamos netiksliai, todėl sunku jas identifikuoti. Aliejus naudotas kosmetikos ir meno tikslais.

Žlugus Actekų imperijai čijos auginimas smarkiai sumažėjo. XVIII–XIX amžiais Meksikoje išpopuliarėjo gaivieji gėrimai, pagaminti iš nesmulkintų sėklų, pridedant citrinų ir cukraus arba vaisinių sulčių. Šis gėrimas ir šiandien žinomas kaip „čijos vanduo“ (isp. agua de chia) arba „čijos gaiva“ (isp. chia fresca).

XX a. pab. ispaninio šalavijo sėklomis susidomėta po Christopher McDougall 1997 metais JAV išleistos knygos „Gimęs bėgioti“ (angl. Born to Run), kurioje tarp kito ko nagrinėjama tarahumara indėnų genties gyvensena ir dieta.

Sėklų miltai arba nesmulkintos sėklos tradiciškai naudojamos Argentinoje, Bolivijoje, Gvatemaloje, Meksikoje ir Paragvajuje maistingams gėrimams ir maistui gaminti. Šiandien ispaninis šalavijas nedideliu mastu auginamas jo gimtinėje Meksikoje ir Gvatemaloje, o komerciniais tikslais – Argentinoje, Bolivijoje, Ekvadore, Gvatemaloje, Meksikoje ir kt.

Maistinė vertė ir naudojimas

Ispaninis šalavijas auginamas dėl savo sėklų, kuriose gausu Omega-3 riebalų rūgščių; iš sėklų gaunama 25–30 % aliejaus, įskaitant α-linoleno rūgštį. Tipinė aliejaus riebalų sudėtis yra 55 % ω-3, 18 % ω-6, 6 % ω-9 ir 10 % sočiųjų riebalų.

Iš skrudintų sėklų gaunami miltai naudojami maistingiems gėrimams gaminti. Iš miltų pagamintus grūstmilčius, sumaišytus su vandeniu ir pipirais, juos alima ilgai laikyti, jie maistingi ir gerai malšina alkį. Sėklų aliejus greitai džiūsta ir naudojamas dažams gaminti. Europos Sąjungoje leidžiama naudoti ispaninio šalavijo sėklas ir aliejų neviršijant leistinos normos, išreikštos procentais arba gramais per dieną.

Ispaninis šalavijas priskiriamas prie javams prilyginamų grūdų. Tai augalai, kurie nėra tikrieji javai (migliniai), tačiau naudojami panašiai kaip javai: pavyzdžiui, grikiai, burnočiai, bolivinė balanda.

Auginimas

Ispaninis šalavijas komerciniais tikslais auginamas ir vartojamas gimtojoje Meksikoje ir Gvatemaloje, taip pat Bolivijoje, Ekvadore, Kolumbijoje, Nikaragvoje, šiaurės vakarų Argentinoje, kai kuriose Australijos srityse ir JAV pietvakariuose. Kentukyje buvo išvestos naujos augalo rūšys, skirtos auginti šiaurinėse JAV platumose. Augalas auginamas tik vietose, kuriose nebūna labai daug kritulių, kurie sukelia puvinį.

Vegetacijos laikorarpis nuo sėjos iki derliaus nuėmimo trunka 120–180 dienų. Tipinė sėjos norma 6 kg/ha, vidutinis derlius yra apie 600 kg/ha Laukai gali būti įrengiami iki 2200 m aukštyje. Atstumas tarp augalų 0,5–0,8 m, atstumas tarp eilių 0,7–0,8 m.

Ispaninio šalavijo auginimui reikia švelniai ar vidutiniškai molingo arba smėlingo dirvožemio. Augalas mėgsta gerai nusausintas, vidutiniškai derlingas dirvas, tačiau gali susidoroti su rūgščiomis dirvomis ir vidutiniškai stipria sausra. Pasėliams reikia drėgmės daigams įsitvirtinti, o augimo metu bręstantis augalas nepakenčia drėgnos dirvos.

Ispaniniam šalavijui reikia mažai trąšų: 100 kg/ha azoto, arba kai kuriais atvejais trąšos išvis nenaudojamos. Lapuose esantys eteriniai aliejai atbaugina vabzdžius, todėl nereikia naudoti priemonių nuo kenkėjų pasėliams apsaugoti. Tam tikrų problemų gali sukelti virusinės infekcijos, kurias gali pernešti Baltasparniai. Taip pat ankstyvam pasėlių vystymuisi gali pakenkti piktžolės, pašalinamos daugiausiai mechaniškai, nes augalas yra jautrus herbicidams.

Ispaninis šalavijas Lietuvoje

Lietuvoje šias sėklas duodantis augalas neauga ir nėra plačiai žinomas. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2015/2283 apibūdina ispaninį šalaviją kaip naują maisto produktą visos Europos mastu.

Platintojai ir entuziastai pristato ispanini šalavijų kaip madingą, sveiką maisto produktą, supermaistą, turintį sveikatai naudingų savybių.

Dekoratyvinis naudojimas

Nuo 1990-ųjų JAV išpopuliarėjo „čija gyvūnėliai“ (angl. Chia pets) – sėklos, pasodintos į gyvūnėlio formos molinį pagrindą. Laistomi daigai išauga per porą savaičių ir primena gyvūno kailį ar plaukus.