Gyverlaukiai

Gyverlaukiai rus. Никольское vok. Giewerlauken, Hirschflur
Gyverlaukiai 55°00′29″š. pl. 22°15′14″r. ilg. / 55.008°š. pl. 22.254°r. ilg. / 55.008; 22.254 (Gyverlaukiai)
Laiko juosta: (UTC+2)
Valstybė	Rusija
Sritis	Kaliningrado sritis
Rajonas	Krasnoznamensko rajonas
Gyventojų (2021)	23
Pašto kodas	238732
Tel. kodas	+7 40164

Gyverlaukiai (vok. Giewerlauken, nuo 1938 m. Hirschflur, 1945–1946 m. rus. Гиверляукен, nuo 1946 m. Nikolskojė, rus. Никольское) – gyvenvietė Kaliningrado srities šiaurės rytinėje dalyje, Krasnoznamensko rajone, 17 km į šiaurės vakarus nuo Lazdynų, 15 km į pietryčius nuo Ragainės, prie Šešupės.

Istorija

1510 m. miškuose į rytus nuo Ragainės minima Giwerlaugk vietovė, kurią Ragainės komtūras Hansas fon Lėbenas (Hans von Löben) paskyrė dviem lietuvių naujakuriams, neseniai įsikūrusiems Lenkuose (Lenken). 1785 m. Gyverlaukiai buvo Ragainės Sendvario domenų valsčiaus karališkasis valstiečių kaimas su 19 ugniakurų (gyvenamųjų pastatų), 1821 m. – Leskaminio valsčiaus valstiečių kaimas su 130 gyventojų, 1846 m. – 30 sodybų kaimas su 295 gyventojais. 1871 m. kaime minima 31 sodyba ir 258 gyventojai; be to, kaimui priklausė dar dvi sodybų grupės: Kalnio (Kalnų, 12 sodybų, 109 gyv.) ir Birkalnio (16 sodybų ir 138 gyventojai). 1885 m. Kalnis kaip atskira kaimo dalis nebeminima, Birkalnis minimas ir rodomas žemėlapiuose iki pat Antrojo pasaulinio karo.

1818 m. po administracinių reformų Gyverlaukiai priskirti Ragainės apskričiai, nuo 1922 m. – Tilžės-Ragainės apskričiai. 1874 m. pateko į apskrityje suformuotą Galbrasčių valsčių, 1909–1945 m. buvo Raudžių valsčiaus sudėtyje. Tikintieji iki 1898 m. priklausė Viešvilės, vėliau – Didžiųjų Lenkininkų evangelikų liuteronų parapijai. 1905 m. Gyverlaukiuose buvo 81 gyvenamasis namas, gyveno 518 žmonių, iš jų 233 lietuviai (45,0 %); kaimas valdė 527 ha žemės.

XX a. pradžioje Gyvertlaukiai užėmė plotą tarp Šešupės (pietryčiuose) ir Trapėnų girios (šiaurės rytuose); kaimo sodybos grupėmis ir viensėdžiais driekėsi apie 5 km paupiu, kelios sodybos stovėjo kitame upės krante. Apie 60 šeimų vertėsi žemės ūkiu. Du ūkiai buvo didesni, kiti turėjo mažiau nei 25 ha žemės. Nemažai gyventojų papildomas pajamas užsidirbdavo Trapėnų girininkijoje, miško ruošos darbuose. Kaimo laukus ir daržus dažnai nusiaubdavo laukinių gyvulių bandos, kartais sunaikindamos visą derlių. Veikė pradinė mokykla, svečių namai. Per Šešupę buvo nutiestas medinis tiltas, kurį kiekvieną rudenį išardydavo dėl potvynių grėsmės. Vėliau tiltas pakeistas keltu.

1944 m. spalio 12 d., artėjant frontui, kaimo gyventojams liepta palikti namus ir trauktis į Šalmėjaus (Schalmey) bažnytkaimį Braunsbergo apskrityje. Šalmėjuje pabėgėliai išbuvo iki 1945 m. vasario, kai turėjo trauktis giliau į Vokietiją. Po karo į ištuštėjusį kaimą atkelta kolonistų iš Sovietų Sąjungos. Dauguma senųjų sodybų apleista, iki XXI a. pradžios liko tik kelios. 1946–1947 m. kaimas priklausė Pilkalnio, vėliau – Krasnoznamensko rajonui; 1947–2008 m. buvo Timofejevo apylinkėje, 2008–2015 m. – Aleksejevkos kaimo gyvenvietėje.

Gyverlaukių apylinkėse, Šešupės kranto antrojoje terasoje žinomos keturios akmens amžiaus gyvenvietės. Vieną jų apie 1975 m. tyrinėjo archeologas Vladimiras Timofejevas (rasta titnago dirbinių).

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1905 m. ir 2010 m.
1905 m.	1910 m.	1933 m.	1939 m.	2010 m.
518	530	479	419	32
Demografinės raidos histograma

Šaltiniai

1. Paul Karge, Die Litauerfrage in Altpreußen. Memeler Dampfboot, Nr. 23, Oldenburg, 1968-12-5, p. 311. Nuoroda tikrinta 2024-09-30.
2. Johann Friedrich Goldbeck, Volständige Topographie des Königreichs Preussen, Volständige Topographie vom Litthauischen Kammer=Departement, p. 41. Karaliaučius ir Leipcigas, 1785. Nuoroda tikrinta 2024-09-30.
3. Alexander A. Mützell, Leopold Krug, Neues topographisch-statistisch-geographisches Wörterbuch des preussischen Staats, T. 2 (G–Ko), p. 34. Kümmel, Halle, 1821. Nuoroda tikrinta 2024-09-30.
4. Eduard Messow, Topographisch-statistisches Handbuch des Preussischen Staats, T. 1 (A–K), p. 233. Baensch, Magdeburgas, 1846. Nuoroda tikrinta 2024-09-30.
5. Emilijus Kraštinaitis, Mažoji Lietuva, kokia ji buvo paskutiniuoju laiku. Lietuvininkų žodis, Kaunas: 1995 m., p. 578. Nuoroda tikrinta 2024-10-01.
6. Die Gemeinden und Gutsbezirke des Preussischen Staates und ihre Bevölkerung. 1, Die Gemeinden und Gutsbezirke der Provinz Preussen und ihre Bevölkerung, p. 218. Berlin : Verl. d. Königl. Statist. Bureaus, 1874 m. Nuoroda tikrinta 2024-10-01.
7. Amtsbezirk Sandkirchen, Territoriale Veränderungen in Deutschland und deutsch verwalteten Gebieten 1874–1945. Nuoroda tikrinta 2024-09-30.
8. Gemeindelexikon für das Königreich Preußen, Heft I, Provinz Ostpreußen, p. 250, 251. Verlag des Königlichen Statistischen Landesamts, Berlin SW, 1907.
9. Giewerlauken, Informationszentrum Ostpreußen. Nuoroda tikrinta 2024-09-30.
10. Hirschflur, Bildarchiv Ostpreußen. Nuoroda tikrinta 2024-09-28.
11. Iš Emil Schigat atsiminimų. Ernst Hofer, „Am Memelstrom und Ostfluß”. Düsseldorf, 1967.
12. Valdemaras Šimėnas, Gyverlaukių gyvenvietės, Mažosios Lietuvos enciklopedija, 2000. Nuoroda tikrinta 2024-09-30.
13. Landkreis Ragnit, Gemeindeverzeichnis Deutschland 1900. Suarchyvuota 2023-07-07. Nuoroda tikrinta 2025-05-16.
14. Stadt Tilsit und Landkreis Tilsit-Ragnit/Pogegen, verwaltungsgeschichte.de. Suarchyvuota 2016-03-14. Nuoroda tikrinta 2024-09-30.

Nuorodos

• Gyverlaukiai, GenWiki