Grimo dėsnis

Grimo dėsnis, arba Rasko – Grimo dėsnis (kitas pavadinimas – pirmasis [germanų kalbų] priebalsių poslinkis), – fonetinis germanų prokalbėje įvykęs pokytis, paveikęs indoeuropiečių prokalbės sprogstamuosius priebalsius. Pirmą sykį šis pokytis buvo aprašytas 1814 m. danų kalbininko Rasmuso Rasko, o 1822 m. visiškai suformuluotas ir ištirtas vokiečių filologo Jakobo Grimo, taigi jo vardu šis dėsnis galiausiai ir buvo pavadintas. Pats Grimas vartojo terminą „priebalsių poslinkis“ (vok. Lautverschiebung). Grimo dėsnis (drauge su Vernerio dėsniu) laikomas vienu įžymiausių lyginamosios kalbotyros fonetinių dėsnių.

Dėsnio aprašas

Pirmojo priebalsių poslinkio esmę galima perteikti tokia schema:

Dusliųjų priebalsių virtimas pučiamaisiais (matyt, pereinant tarpinę aspiruotųjų arba afrikatų stadiją):

• ide. *p → germ. prok. *ɸ (vėliau, matyt, jau atskirose germanų kalbose virto *f, tačiau rekonstruojant germanų prokalbės praformas tradiciškai paprastai *ɸ vietoje rašoma *f)
• ide. *t → germ. prok. *þ (θ)
• ide. *k → germ. prok. *x (dažnai žymima kaip χ) → *h
• ide. *kʷ → germ. prok. *xʷ (dažnai žymima kaip χʷ) → *hʷ

Skardžiųjų suduslėjimas:

• ide. *b → germ. prok. *p
• ide. *d → germ. prok. *t
• ide. *g → germ. prok. *k
• ide. *gʷ → germ. prok. *kʷ

Skardžiųjų aspiruotųjų virtimas pučiamaisiais (aspiruotieji priebalsiai germanų prokalbės gyvavimo pabaigoje po nosinių priebalsių virto uždarumos priebalsiais ir geminatomis, *ƀ bei *ð ir žodžio pradžioje, o *ð po *l ir z, tačiau išlaikė pučiamąjį pobūdį kitose padėtyse):

• ide. *bʰ → germ. prok. *ƀ (β) → *ƀ / *b
• ide. *dʰ → germ. prok. *ð → *ð / *d
• ide. *gʰ → germ. prok. *ǥ (ɣ) → *ǥ / *g
• ide. *gʷʰ → germ. prok. *ǥʷ → *ǥʷ / *gʷ

Indoeuropiečių prokalbės priebalsiai

	Lūpiniai	Dantiniai	Gomuriniai	Lūpų gomuriniai
Duslieji sprogstamieji	p	t	k	kʷ
Skardieji sprogstamieji	b	d	g	gʷ
Aspiruotieji	bʰ	dʰ	gʰ	gʷʰ

Germanų prokalbės priebalsiai

	Lūpiniai	Dantiniai	Gomuriniai	Lūpų gomuriniai
Duslieji sprogstamieji	p	t	k	kʷ
Duslieji pučiamieji	ɸ	þ	x	xʷ
Skardieji pučiamieji	ƀ	đ	ǥ	ǥʷ
Skardieji sprogstamieji (pučiamųjų alofonai)	[b]	[d]	[g]	[gʷ]

Šaltiniai

1. Плоткин В. Я. (1990). „Гримма закон“. Лингвистический энциклопедический словарь. М.: 119–120.
2. Красухин К. Г. (2004). Введение в индоевропейское языкознание. М.: Академия. p. 30. ISBN 5-7695-0900-7.
3. Fortson 2004, p. 301.
4. Мейе 2010.
5. Арсеньева et al. 2006.
6. Collinge 1985, p. 64.
7. Ringe 2006, p. 94.
8. Fortson 2004, p. 302.
9. Бруннер, К. (2006). История английского языка. М.: УРСС. p. 55.
10. Moulton W. G. „The stops and spirants of early germanic“. Language. 30, Nr. 1: 41–42.
11. Сравнительная грамматика германских языков 1962. sfn error: no target: CITEREFСравнительная_грамматика_германских_языков1962 ()
12. Семереньи О. (2002). Введение в сравнительное языкознание. М.: УРСС. p. 67.

Literatūra

• Арсеньева, М. Г.; Балашова, С. П.; Берков, В. П.; Соловьёва, Л. Н. (2006). Введение в германскую филологию. М.: ГиС. pp. 61–64. ISBN 5-8330-0102-1.
• Мейе, А. (2010). Основные особенности германской группы языков. М.: УРСС.
• Fortson, B. (2004). Indo-European language and culture. An Introduction. Padstow: Blackwell Publishing.
• Collinge, N. E. (1985). The Laws of Indo-European. Amsterdam — Philadelphia: John Benjamins Publishing Company. pp. 63—76.
• Ringe, D. (2006). From Proto-Indo-European to Proto-Germanic (anglų). N. Y.: Oxford University Press. pp. 93–102.