Garinė pirtis

Pirtis – apsišvarinimo vieta ir procedūra, skirta kaitintis, pertis ir praustis. Pirtys, su įvairiais vietiniais variantais, nuo gana senų laikų yra žinomos įvairiuose pasaulio regionuose.

Kartais pirties terminas naudojamas ir siaurąja prasme, apibrėžiant lietuvišką pirties tradiciją. Baltų kalbose paplitusią sąvoką pirtis (liet. pirtis, latv. pirts) dauguma kalbininkų sieja su pagrindiniu veiksmu pirtyje, pėrimusi balt. *per- 'perti, mušti, plakti'.

Trys pasaulio pirties tradicijos UNESCO yra pripažintos nematerialiuoju pasaulio paveldu: Suomiška sauna (2020), (2014) ir tibetietiškos (2018).

Garinė (Šiaurės Europos) pirtis

Šiaurinėje Europoje (ir Lietuvoje) tradicine laikoma garinė pirtis, kurioje garas išgaunamas arba pilant vandenį ar augalų nuovirą ant įkaitusių akmenų, arba milinant, t. y., ant įkaitintus akmenis dedant į kubilą su vandeniu.

Garinė pirtis egzistoja nuo akmens amžiaus, pasižymi itin aukštos drėgmės karštu oru, kuris išgaunamas pilant vandenį ant įkaitintų akmenų. Garinėje pirtyje šalia pėrimosi patalpos (temperatūra 55–70 °C, santykinis oro drėgnis 80–100 %) yra garinė (ant įkaitintų iki 70 °C akmenų pilant vandenį oro temperatūra pakyla iki 75 °C, oro drėgnis – iki 100 %). Kaitinamasi du–tris kartus (pirmą kartą 10–15 minučių). Dažnai vanojamasi beržinėmis, ąžuolinėmis vantomis. Užėjus į garinę pirmąjį kartą, patariama tik apšilti, bet ne lipti ant aukščiausios pakopos. Išėjus iš pirties, reikia atvėsti vėsesnėje patalpoje, o tik po to antrą kartą eiti į garinę. Antrąjį kartą užėjus jau periamasi vanta. Paskutinį kartą išėjus iš garinės atsivėsinama šaltame vandenyje, einama į priepirtį, kūną nuprausiama išmuiluota kempine, sausai nusišluostoma ir 20–30 minučių ramiai pailsima.

Be įprastų higienos procedūrų pirtyse atliekamos ir papildomos, skirtos stiprinti odai ir organizmui, tokios kaip kaitinimasis, pėrimasis vanta, grūdinimasis šaltu vandeniu. Be to, jose atliekami masažai, odos įtrynimas moliu, medumi, maltais kaštonais ar kitais tepalais, ar aliejais bei šveitimas druska. Dūminės pirtys laikomos archaiškiausios regione. Daugelio pirties procedūrų terapinis poveikis kol kas moksliškai neįrodytas, įskaitant aromaterapijos. Daugiausia mokslinių tyrimų atlikta su saunoje besilankančiais Suomijos gyventojais.

Garinės pirties tradicija paplitusi (ar buvo paplitusi) Britų salose, Vokietijoje, Skandinavijoje, Baltijos šalyse, Rytų Europoje. Dažnai šioms tradicijoms apibūdinti vartojamas tarptautiniu tapęs suomiškas žodis sauna. Kartu paplitę ir vietiniai terminai: baltų kalbose naudojami terminai pirtis (lt), pirts (lv), slavų kalbose – (ru), lažnia (pl), laznia (uk) ir pan., Skandinavijoje tradicija žinoma kaip badstu, Airijoje – teach allais, tarp žydų – kaip shvitz.

XX a. viduryje iš tradicinės garinės pirties Suomijoje susiformavo sausa sauna, kuriai būdinga ypač didelė temperatūra ir mažiau garo. Tai nulėmė išpopuliarėjusi elektrinė krosnelė ir Žiemos karas, kurio metu reikėdavo nuprausti didelį kiekį žmonių. Tokioje saunoje oras įkaista pučiamas pro įkaitintus akmenis arba elektra šildomus vamzdelius. Oro temperatūra prie grindų būna 40–45 °C, ties patalpų viduriu – 70–80 °C, palubėje – 90–120 °C; santykinis oro drėgnis – 5–25 %. Kaitinamasi du–tris kartus, tarpuose vėsinantis šaltu vandeniu. Nebūna pirtininkų ir nenaudojamos vantos. Šio tipo sauna kaip spa centrų sudėtinė dalis XX a. II pusėje–XXI a. išplito ne tik visoje Europoje, bet ir didelėje dalyje pasaulio.

Viduržemio jūros pirtys

Manoma, pirmosios pirtys senovės Grakijoje (hebr. ‏βαλανεῖον‏‎ = balaneion) ėmė rastis XIV–XII a. pr. m. e., tikėta jų gydomuoju poveikiu. Iki VI a. pr. m. e. pirtys išplito visoje Graikijoje. Ddideji miestai turėjo savo viešas pirtis, kur buvo ne tik maudomasi, bet ir atliekama daug grožio procedūrų, masažai.

Romėnų pirtys buvo labiau panašios į sporto klubus: čia būdavo susitinkama su pažįstamais, aptariami svarbūs reikalai, sportuojama, net puotaujama. Jos plačiai garsino Romos imperiją ir pasižymėjo puikiais architektūriniais bei technologiniais pasiekimais, taip pat specifine savo kultūra. Garas termoje buvo išgaunamas pilant vandenį ant įkaitusių grindų (po grindų danga buvo karšto oro kanalai). Modernioje termoje yra trys gretimos patalpos, kurių palubėje pučiamas 90–100 °C oras. Patalpų temperatūra didėja: pirmosios būna 45–50 °C (joje po vonios apšylama), antrosios – 55–60 °C (čia kaitinamasi ir geriama daug vandens), trečiosios – 65–80 °C (joje toliau kaitinamasi, išprakaituojama). Po to prausiamasi šiltu dušu, maudomasi baseine, prausiamasi vėsiu dušu.

() yra antikinė terma, kuri buvo perimta iš senųjų graikiškų, vėliau romėniškų, kolonijų, kurių buvo gausu visoje vakarinėje dabartinės Turkijos (Mažosios Azijos) pakrantėje. Paplitusi islamo kraštuose, kur labai svarbų vaidmenį atlieka masažo ir įtrynimo aliejais procedūros. Modernioje hammam pirtyje iš apačios kylantis karštas oras grindis ir suolus įkaitina iki 40–60 °C. Priepirtyje palyginti vėsu (28–34 °C), iš jo pereinama į vis karštenes patalpas (iki 70–100 °C). Galiausiai gulima ant šiltų akmeninių gultų, ilsimasi, atsipalaiduojama.

Kitos tradicijos

• – nuo II tūkst. pr. m. e. fiksuojama maudynių kultūra Kinijos civilizacijoje.
• Furo – japoniško tipo pirtis. Nuo kitų pirčių tipų jis skiriasi tuo, kad čia kaitinamasi ne karštu oru ar garais, o karštu vandeniu. Kaitinamasi 45–50 °C vandenyje sėdint pusiau gulomis ant specialių suolų mediniame kubile; vanduo kaitinamas kubilo viduje įrengta krosnele. Sento komplekso dalis;
• (hanjeungmak) – korėjietiška tradicinė garinė pirtis, žinoma nuo XV a.;
• ((hom yaa) – Laose paplitusi tradicija, naudojant vandens garą ir įvairius augalus;
• ir – dvi pirties tradicijos Sumatroje;
• (temazcalli) – Mezoamerikos tautų tarpe paplitusi tradicija, vis dar naudojama Meksikoje. Patalpos išorėje esanti krosnis kaitina iš lavos akmens pagamintą sieną, dėl kurios šyla pirties patalpa. Pirtininkas ant jos pila vandenį sukeldamas garą, naudoja šakeles reguliuoti garui ir masažuoti odai;
• – Šiaurės Amerikoje paplitusi ritualinė tradicija kaitintis garo palapinėje;
• – ritualinė žydų pirtis.

Taip pat skaitykite

• Vanta

Šaltiniai

1. Pirtis. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-02-19.
2. Baltiškieji pirties pavadinimai. Onomasiology Online, t. 5, 2004.
3. „Paprotinės pirties soteriologiniai aspektai“. pirtis.lt. Nuoroda tikrinta 2024-02-19.
4. „Lietuviška pirtis“. pirtis.lt. Nuoroda tikrinta 2024-02-19.
5. „Dūminė pirtis“. pirtis.lt. Nuoroda tikrinta 2024-02-19.
6. Hussain, Joy; Cohen, Marc (2018-04-24). „Clinical Effects of Regular Dry Sauna Bathing: A Systematic Review“. Evidence-based Complementary and Alternative Medicine. 2018: 1857413. doi:10.1155/2018/1857413. ISSN 1741-427X. PMC 5941775. PMID 29849692.{{cite journal}}: CS1 priežiūra: unflagged free DOI (link)
7. „Saunos terapinis poveikis“. Emedicina. 2018-09-18. Nuoroda tikrinta 2024-02-19.
8. „Furo“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2024-02-19.
9. Noriega Hernández, Joana Cecilia (March 2004). "El baño temascal novohispano, de Moctezuma a Revillagigedo. Reflexiones sobre prácticas de higiene y expresiones de sociabilidad" (PDF). www.izt.uam.mx. Archived from the original (PDF) on 2013-04-06.

Nuorodos

• Viskas apie pirtis