Davidas Simansonas (latv. Dāvids Sīmansons, 1859 m. balandžio 4 d. – 1933 m. sausio 13 d.) – pirmasis vyriausiasis Latvijos kariuomenės vadas, Lačplėsio karo ordino kavalierius.
| Dāvids Sīmansons | |
|---|---|
| Gimė | 1859 m. balandžio 4 d. Valmieros valsčius, Vidžemės gubernija, Rusijos imperija |
| Mirė | 1933 m. sausio 13 d. (73 metai) Ryga, Latvija |
| Tautybė | latvis |
| Veikla | karininkas |
| Aktyvumo metai | 1880–1917 1919–1925 |
| Žymūs apdovanojimai | |
| | |
Biografija
D. Simansonas gimė ūkininkų šeimoje Valmieros valsčiuje, Rusijos imperijoje. Baigė Limbažių apskrities mokyklą. 1880 m. pradėjo karinę tarnybą, savanoriškai įstodamas į Rusijos imperijos kariuomenę, 115-ąjį Viazmos pėstininkų pulką. Tarnybos metu buvo išsiųstas į junkerių mokyklą, kurią baigęs gavo karininko laipsnį. Po mokymų grįžo į Viazmos pėstininkų pulką. 1894 m. baigė Nikolajaus generalinio štabo akademiją ir po jos baigimo pradėjo vadovauti pulkui. Simansonas dalyvavo Rusijos–Japonijos kare, kur patyrė kontuziją. 1910 m. paaukštintas į pulkininką. 1912 m. balandžio mėn. buvo paskirtas 66-ojo Butyrsko pulko vadu. Vėliau Simansonas dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo veiksmuose. 1914 m. spalio 27 d. jam suteiktas Šv. Jurgio ordino kardas. 1915 m. gegužę paaukštintas į generolą majorą, tuo pačiu metu paskirtas 17-osios pėstininkų divizijos 2-osios brigados vadu. 1917 m. spalio mėn. išėjo į pensiją.
Iki 1918 m. pabaigos jis gyveno Vitebske, bet vėliau persikraustė į Oriolą. 1919 m. sausio mėn. Simansonas atvyko į Rygą, o birželio 6 d. prisijungė prie Latvijos ginkluotųjų pajėgų. Liepos 10 d., suvienijus Šiaurės Latvijos ir Pietų Latvijos brigadas bei suformavus Latvijos kariuomenę, buvo paskirtas pirmuoju jos vyriausiuoju vadu. Nuo liepos 15 d. iki rugsėjo 10 d. taip pat ėjo gynybos ministro pareigas (nuo 1923 m. – karo ministro).
Po to, kai Pavelo Bermonto-Avalovo pajėgos pajudėjo Rygos link, fronto vadas Jorģis Zemitāns įsakė pasitraukti iš Rygos į pozicijas Jugloje. Naktį iš spalio 9-osios į 10-ąją generolas Simansonas atšaukė šį įsakymą, nes nusprendė priešintis Bermonto pajėgoms ir ginti Rygą. Savo energingais veiksmais jis pertvarkė kariuomenės pozicijas ir padėjo apginti Rygą nuo bermontininkų.
1919 m. spalio 16 d. pulkininkas Jānis Balodis, kuris buvo Rytų fronto ir Kuršo divizijos vadas, buvo paskirtas Latvijos kariuomenės vyriausiuoju vadu, pakeisdamas Simansoną.
Iki 1922 m. vasario Simansonas buvo Aukščiausiojo karo teismo narys. Pasitraukęs iš vyriausiojo vado pareigų, jis tęsė tarnybą Latvijos karo taryboje. 1925 m. vasarį (dėl ligos) išėjo į pensiją. Po tarnybos gyveno ramų gyvenimą, vengė aktyvios politinės ir visuomeninės veiklos.
1926 m. lapkričio 11 d. jam turėjo būti suteiktas trečiojo laipsnio Lačplėsio karo ordinas, tačiau Simansonas nedalyvavo ceremonijoje ir buvo apdovanotas vėliau.
1932 m. birželio mėn. karininko sveikata pablogėjo, gydytojai jam diagnozavo aterosklerozę. Liepos mėnesį dėl ligos paūmėjimo buvo perkeltas į Rygos karo ligoninę, kur praleido likusį savo gyvenimą. 1933 m. sausio 13 d., 14:10 val., 73 metų amžiaus Davidas Simansonas mirė Rygos karo ligoninėje. Sausio 18 d. buvo palaidotas Rygos Brolių kapų kapinėse už nuopelnus Latvijai.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Dāvids Sīmansons, Kas yra Dāvids Sīmansons? Ką reiškia Dāvids Sīmansons?