Civilizacijų susidūrimas

Civilizacijų susidūrimas – tarptautinių santykių teorija, kuri teigia, jog žmonių kultūriniai, religiniai ir tautiniai identitetai yra pirminiai konfliktų šaltiniai. Ši teorija tapo populiari mokslininkų tarpe pasibaigus Šaltajam karui. Civilizacijų susidūrimo terminą išpopuliarino amerikiečių politikos mokslų tyrinėtojas . 1993 m. pasirodė minėto amerikiečio mokslininko straipsnis, kuriame jis polemizavo su savo buvusiu studentu (Francis Fukuyama), kad pasibaigus Šaltajam karui ir pasibaigus konfrontacijai tarp dviejų supervalstybių (JAV ir SSRS) taika nenusistovės. Palaikydamas tokią idėją S. P. Huntingtonas įrodinėjo, jog tarptautinėje sistemoje grėsmių nesumažės, o atvirkščiai – jų skaičius išaugs. Grėsmių taikai ir saugumui padaugės, nes vis dažniau kils konfliktai tarp skirtingų civilizacijų.

Bendrieji teorijos teiginiai

S. P. Huntingtonas kritikavo kitus mokslininkus ir analitikus už pernelyg didelį tyrėjų dėmesį žmogaus teisių, liberalios demokratijos, ekonomikos problemoms. Amerikiečių mokslininkas manė, jog ideologijų amžius pasibaigė kartu su Sovietų Sąjungos griūtimi. Tačiau pasaulyje neįsivyravo absoliuti taika, o buvo tarsi grįžta atgal į laikus, kuomet valstybių santykiai buvo charakterizuojami pagal kultūrinius ir tautinius konfliktus. Ši S. P. Huntingtono tezė ir yra pamatinė, vyraujanti jo darbuose – pirminė konfliktų priežastis ateityje bus susijusi su kultūriniais ir ypač religiniais skirtumais.

Anot mokslininko, valstybes kaip svarbiausius tarptautinių santykių veikėjus pakeis civilizacijos. Autorius teigė, jog skirtingų civilizacijų koncepcija, kaip aukščiausias kultūros identiteto vienetas, taps vis svarbesnis analizuojant galimus konfliktus. Civilizacijų susidūrimas, anot S. P. Huntingtono, simbolizuoja istorijos vystymąsi. Ankstesniais laikotarpiais tarptautinėje sistemoje tarpusavyje kovodavo monarchai, valdovai ir ideologijos. Šie konfliktai dažniausiai vykdavo tarp Vakarų civilizacijos valstybių. Tačiau po Šaltojo karo ne Vakarų civilizacijos įgavo vis daugiau galios ir įtakos tarptautinėje sistemoje, o tai skatino Vakarų civilizacijų susidūrimus su kitomis, kurios yra nepatenkintos Vakarų civilizacijos dominavimu civilizacijomis.

Pagrindinės civilizacijos pagal S. P. Huntingtoną

• Vakarų civilizacija, kurią sudaro JAV, Kanada, Vakarų ir Vidurio Europa ir Australija.
• Lotynų Amerikos, kurią iš esmės sudaro Centrinė ir Pietų Amerika, Kuba, Dominikos Respublika bei Meksika.
• Ortodoksų arba stačiatikių pasaulis, kuriam priklauso Rusija, Ukraina, Baltarusija, buvusios Jugoslavijos šalys (išskyrus Kroatiją ir Slovėniją), Bulgarija, Kipras, Graikija ir Rumunija.
• Sinų (arba kinų) civilizacija, kurią sudaro Kinija, abi Korėjos, Singapūras, Taivanas ir Vietnamas.
• Hinduistų civilizacija, kuri apima Indiją, Butaną ir Nepalą.
• Japonų civilizaciją, kuri yra artima sinams.
• Islamo civilizacija.
• Afrikos civilizacija, kurią sudaro valstybės esančios į pietus nuo Sacharos dykumos.

Visgi, anot S. P. Huntingtono kai kurios valstybės yra unikalios ir jas yra itin sunku ar net neįmanoma priskirti kuriai nors civilizacijai, pvz. Izraelis.

Šeši S. P. Huntingtono teiginiai, kodėl įvyks civilizacijų susidūrimai

1. Skirtingumas tarp civilizacijų yra nulemtas skirtingos istorijos, kalbos, kultūros, o visų svarbiausia – religijos.
2. Pasaulis dėl globalizacijos tampa vis mažesnė vieta. To pasekmėje tarpusavio ryšiai išaugo, ir padidėjo civilizacinis sąmoningumas ir baimė kitų civilizacijų atžvilgiu.
3. Dėl ekonominės modernizacijos ir socialinių pokyčių, žmonės yra atskiriami nuo ilgalaikio lokalaus identiteto (pvz., kaime visą gyvenimą gyvenusi šeima persikrausto į miestą, kur gyvenimo būdas yra visiškai priešingas negu jie buvo pratę). Atsiradusią tuštumą dažniausiai užpildo religija, kuri tampa pagrindiniu tapatybės skiriamuoju bruožu. Religija taip pat padeda suvienyti plačias mases, valstybės ir dėl savo konservatyvumo yra itin atspari kitų civilizacijų įtakai.
4. Augantis civilizacinis sąmoningumas yra stiprinamas dvipusio Vakarų civilizacijos vaidmens. Viena vertus Vakarai yra galingiausia civilizacija pasaulyje. Tačiau tuo pačiu Vakarai su savo galia ir moderniomis vertybėmis konfrontuoja su ne Vakarų valstybėmis, kurios stengiasi perimti technologinius Vakarų pasiekimus, tačiau atmeta jų vertybes bei kovoja su jų plitimu.
5. Kultūrinės charakteristikos ir skirtumai yra mažiau pastovūs ir sunkiau išsprendžiami lyginant su politinėmis ir ekonominėmis problemomis.
6. Ekonominis regionalizmas vis sparčiau didėja. Sėkmingas ekonominis regionalizmas palaiko civilizacinį sąmoningumą. Ekonominis regionalizmas gali būti sėkmingas tik tuo atveju, kai visos regiono valstybės priklauso tai pačiai civilizacijai.

Vakarai ir kitos civilizacijos

S. P. Huntingtonas teigė, jog ateityje pagrindiniai konfliktai kils tarp Vakarų ir likusių civilizacijų. Jis pateikia tris pagrindines veiksmų formas, kurių ne Vakarų civilizacijos gali imtis kaip atsaką Vakarų civilizacijos galios ir įtakos ekspancijai.

1. Ne Vakarų civilizacijos valstybės gali imtis izoliacinės politikos, siekdamos išsaugoti savo vertybes ir apsisaugoti nuo Vakarų invazijos. Nepaisant to, amerikiečių mokslininkas mano, jog tokių veiksmų kaina yra per didelė ir tik nedaugelis ryžtųsi tokiems veiksmams.
2. Remiantis Prisišliejimo teorija, kai kurios ne Vakarų civilizacijos valstybės gali bandyti prisijungti prie Vakarų ir perimti šios civilizacijos vertybes siekdamos naudos (pvz., ekonominės, karinės, technologinės).
3. Kitos civilizacijos gali bandyti jungtis į tarpcivilizacines sąjungas, siekdamos atsverti galią ir įtaką bei bandydami stabdyti vakariečių nešamą demokratizaciją. Ne vakariečių civilizacijos gali bandyti plėtoti ekonomiką, karinę pramonę ir bendradarbiauti tarpusavyje. Vis dėlto, S. P. Huntingtonas mano, jog yra tikimybė, kad ateityje civilizacijos sugebės taikai sugyventi, jeigu supras ir pripažins tarpusavio civilizacinius skirtumus.

Civilizacijų susidūrimo teorijos kritika

Nepaisant nemažų teigiamų vertinimų S. P. Huntingtono Civilizacijų susidūrimo teorija susilaukė ir kritikos. Mokslininkas A. Senas teigė, jog skirtingumas yra daugumos kultūrų bruožas, o Vakarų civilizacija nėra išimtis. Demokratijos, kuri anot S. P. Huntingtono yra bene svarbiausias Vakarų civilizacijos pasiekimas ir vertybė, kurios užuomazgas galime įžvelgti nuo Apšvietos laikotarpio. Tačiau tai nėra tūkstantmetė Vakarų vertybė, o palyginti visai neseniai Vakarų valstybių tarpe paplitusi valdymo sistema, tad lyginti šią civilizaciją su kitomis per demokratijos prizmę yra klaidinga ir neleidžia suprasti kultūrų skirtingumo. Anot kritiko, demokratijos aspektas nebuvo problema JAV palaikyti glaudžius santykius su nedemokratiniais režimais Šaltojo karo metu, todėl per didelis susikoncentravimas ties šiuo indikatoriumi gali nuvesti prie klaidingų išvadų analizuojant civilizacijų konfliktus.

JAV mokslininkas Noam Chomsky kritikavo Civilizacijų susidūrimo teoriją dėl jos tuštybės. Anot jo, JAV reikalingi nauji priešai, sunkumai ir dirbtinės grėsmės, su kuriomis šiai valstybei reikia būtinai kovoti, nes Šaltasis karas pasibaigė ir Sovietų Sąjunga, pagrindinė JAV grėsmė ir varžovė subyrėjo, tad pavojaus nebeliko, o JAV jo reikia.

Realizmo atstovai taip pat kritikavo S. P. Huntingtoną, teigdami, jog ne kultūriniai ar religiniai skirtumai yra svarbiausi, o valstybių interesai, galios siekimas ir saugumo užsitikrinimas. Realistų teiginius patvirtina tai, kad S. P. Huntingtono išpranašautas Japonijos ir Kinijos suartėjimas bei jų bendra konfrontacija prieš JAV neįvyko. Greičiau priešingai, nes Japonija suartėjo su JAV siekdama stabdyti Kinijos galios plitimą.

Šaltiniai

1. Huntington P. Samuel, Civilizacijų susidūrimas ir pasaulio pertvarka, Vilnius, 2011, p. 22–24.
2. Sen A (1999). „Democracy as a Universal Value“. Journal of Democracy 10 (3): 3–17. doi:10.1353/jod.1999.0055.
3. Russett, B. M.; Oneal, J. R.; Cox, M. (2000). „Clash of Civilizations, or Realism and Liberalism Déjà Vu? Some Evidence“. Journal of Peace Research 37: 583–608.
4. Murden S. Cultures in world affairs. In: Baylis J, Smith S, Owens P, editors. The Globalization of World Politics. 5th ed. New York: Oxford University Press; 2011. p. 416–426.
5. Huntington, Samuel P., The Clash of Civilizations?, in „Foreign Affairs“, vol. 72, no. 3, Summer 1993, pp. 22–49.
6. Hungtington SP, The Clash of Civilzations? In: Lechner FJ, Boli J, editors. The globalization reader. 4th ed. West Sussex: Wiley-Blackwell; 2012. 37-44.
7. Fox, J. (2005). Paradigm Lost: Huntington’s Unfulfilled Clash of Civilizations Prediction into the 21st Century. International Politics, 42, pp. 428–457.
8. Mungiu-Pippidi, A., & Mindruta, D. (2002). Was Huntington Right? Testing Cultural Legacies and the Civilization Border. International Politics, 39(2), pp. 193 213.
9. Henderson, E. A., & Tucker, R. (2001). Clear and Present Strangers: The Clash of Civilizations and International Conflict. International Studies Quarterly, 45, pp. 317 338.
10. Russett, B. M.; Oneal, J. R.; Cox, M. (2000). „Clash of Civilizations, or Realism and Liberalism Déjà Vu? Some Evidence“. Journal of Peace Research 37: 583–608.
11. Chomsky, Noam, Hegemony or Survival: America’s Quest for Global Dominance (Penguin, 2003) p. 143.