Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti Būtina ištaisyti gramatines klaidas patikrinti rašybą skyrybą stilių ir pan
Bošino karas
| Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą. |
| Bošino karas | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Čošiu daimio samurajai Bošino karo metu | |||||||||
| |||||||||
| Konflikto šalys | |||||||||
| Imperatoriškosios pajėgos, , , | Tokugavos šiogūnatas, , , | ||||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||||
| Imperatorius Meidži, Saigo Takamoris, | Tokugava Jošinobu, Enomoto Takeaki, , , | ||||||||
| Nuostoliai | |||||||||
| 8200 žuvusių karių, daugiau nei 5000 sužeistų | |||||||||
Bošino karas (jap. 戊辰戦争, Boshin Sensō), taip pat žinomas kaip Bošino pilietinis karas arba Japonijos revoliucija, tai keli, vienas po kito sekę mūšiai, po kurių nuverstas Tokugavos šiogūnatas ir atstatyta imperatoriaus valdžia (Meidži restauracija). Prasidėjo nuo 1868 m. sausio 27 d. ir baigėsi 1869 m. birželio 27 d.
Priežastys
Po Sekigaharos mūšio, kurio metu valdžią perėmė Tokugava Iejasu, keletas pralaimėjusių daimijų, tokių kaip Čošiu ar Sacuma, visą Edo laikotarpį laikė nusivylimą ir pyktį prieš Tokugavos šiogūnatą po pralaimėto mūšio dėl suvienytos Japonijos valdymo. Daimijai, kurie nerėmė Tokugavos, lyginant su jo rėmėjais, neteko daugybės privilegijų. Japonijai uždarius sienas, likę prekybiniai uostai su vakarais buvo pietinėje dalyje, kurioje buvo pralaimėję daimijai. Taigi, jie pirmieji gavo galimybę pamatyti vakarų mokslo atradimus.
Pirmojoje XIX a. pusėje amerikiečiai, rusai ir britai kelis kartus siuntė savo ekspedicijas į Japoniją siekdami įkalbėti juos atsidaryti savo sienas, tačiau Japonija pasiliko prie senosios uždaros politikos. Nors šalyje jau buvo studijavusių žmonių, kurie drąsiai siūlė atidaryti sienas prekybai, tačiau didžioji dalis žmonių priešinosi užsieniečių patekimui į jų šalį. Jungtinių Valstijų vyriausybei nusprendus patiems atverti Japonijos duris, 1853 m. amerikiečių komandoro išsilaipinimas Edo uoste tapo Tokugavų valdymo pabaigos pradžia ir žymi Bakumacu laikotarpio pradžią. Jis atgabeno JAV prezidento laišką reikalaujantį atidaryti sienas prekybai, savo ginkluotą ir modernią laivų flotilę panaudodamas siekiant parodyti vakarų viršenybę. Suprasdamas, jog negalėtų kovoti prieš modernius amerikiečių laivus po metų šiogūnas pasirašė taikos ir prekybos sutartį atidarančią du uostus amerikiečių prekybiniams laivams: Šimodą ir Hakodatę. Per sekančius porą metų buvo pasirašytos tokios sutartys ir su kitomis imperialistinėmis valstybėmis. 7-tojo dešimtmečio pradžioje jau buvo atidaryti šeši uostai ir gauti leidimai užsieniečiams apsistoti Edo ir Osakos miestuose. Visos prekybos sutartys buvo stipriai palankesnės vakariečiams negu patiems japonams.
Užsieniečiai į Japoniją atvežė savo ligas, tokias kaip cholerą, kuri pražudė tūkstančius vien tik pietinės Japonijos daimijuose. Vidinis konfliktas dar labiau įsisiūbavo dėl vis naujų atvykstančių užsieniečių ir juos remiančių vietinių gyventojų puldinėjimai tapo norma. Šiogūnato nusižeminimo užsieniečiams supykdyti neturintys šeimininkų samurajai pradėjo puldinėti ir vakariečius. Japonai pradėjo matyti Imperatorių, kaip pasipriešinimo simbolį prieš Vakarus silpnai šiogūno valdžiai. Japonijos ekonomika nusmuko užsieniečiams atvežus auksą ir sidabrą, kurio vertė likusiame pasaulyje stipriai skyrėsi nuo vertės Japonijoje, tekstilės prekyba patyrė smūgį užsieniečiams atvežus pigias, mašinomis pagamintas medžiagas. Prasidėjo ekonominė infliacija.
1863 metais sulaužė tradiciją nesikišti į politiką ir atmesdamas šiogūno sprendimą paskelbė įsaką išmesti barbarus iš Japonijos ir vėl garbinti imperatorių. Pietinis Čošiu daimijas pradėjo puolimus prieš vakariečių laivus, tačiau šie juos įveikė stipriai susilpnindami klaną. Tuo metu mūšį prieš Britanijos imperijos laivyną pralaimėjęs Sacumos daimijas sumokėjo kompensaciją ir nusprendė atnaujinti savo laivyną bei ginkluotę pagal vakarietišką modelį. Kitais metais Čošiu daimijas bandė perimti Kiotą, tačiau tai pasibaigė tuo, jog šiogūnas paleido pirmąją ekspediciją į Čošiu. Konfliktas pasibaigė be kovos, įsikišus Sacumos daimijui.
1865 m. Sacumos, Čošiu, Tosos ir Sagos daimijai pradėjo modernizuotis siekdami įtvirtinti realią Imperatorišką valdžią. Kitais metais šiogūnatas antrą kartą puolė Čošiu daimiją, tačiau buvo įveiktas vakarietiška technika atnaujintų jų pajėgų. Dar po metų Sacuma ir Čošiu jau kontroliavo Kiotą. Karas tapo neišvengiamas, kai 1867 m. šiogūno statuso atsisakiusio Tokugavos Jošinobu būriai siekė įžengti į Kiotą 1868 m. sausį, taip pradėdami Bošino karą.
Eiga
1868 metų sausio 27 d. Tokugavos Jošinobu nurodymu šiogūnato daliniai atvykę prie pietinio įėjimo į Kiotą susidūrė su Sacumos ir Čošiu kariais mūšyje. Dauguma iš 13-15 tūkst. šiogūnato karių buvo tradiciniai samurajai, tik dalis jų buvo apmokyti ir apginkluoti vakarietiškais ginklais bei išmanė taktiką. Nors Čošiu ir Sacuma turėjo tik apie 5 tūkst. karių, jie buvo apginkluoti naujausia vakarietiška artilerija ir po dviejų dienų kovos jiems įveikus šiogūnato pajėgas, keletas svarių daimijų perbėgo iš šiogūnato į imperatoriaus rėmėjų gretas.
Vasario 7 d. Tokugava Jošinobu pasitraukė iš Osakos į Edą. Po jo pabėgimo netekę ryžto jo kariai sustabdė Osakos pilies gynybą ir jau kitą dieną pilis buvo imperialistų rankose. Kitas svarbus smūgis šiogūnatui buvo užsienio reikalų ministrams iš vakarų pripažinus imperatoriaus valdžią, kaip teisėtą Japonijos valdžią.
1868 m. gegužę imperatoriaus būriai apsupo Edą. Šiogūnato sostinė netrukus besąlygiškai pasidavė, tačiau nepaisant greito pasidavimo šiogūnato laivyno vadas atsisakė atiduoti savo aštuonis laivus. Jis patraukė į šiaurę, kur tikėjosi sujungti savo pajėgas su Aizu ir kitų daimijų samurajais, kurie tebebuvo ištikimi šiogūnatui.
Nors šiaurinę koaliciją sudarė patyrę samurajai, tačiau jie rėmėsi tradiciniais kovos metodais ir ginklais. Moderniai apginkluotiems imperialistams prireikė kelių mėnesių kol pagaliau nuslopino šiaurinį pasipriešinimą ir 1869 metų lapkritį pasidavė paskutiniai šiaurinės koalicijos ir Aizu samurajai.
Pagrindiniai mūšiai
vyko 1868 m. sausio 27 d., Tokugava Jošinobu su savo būriais patraukė Kioto link per du pagrindinius kelius (Toba ir Fušimi). Iš viso buvo apie 13-15 tūkst. samurajų, tačiau pačiame mūšyje dalyvavo apie 8,5 tūkstančio iš jų. Toba kelyje jie buvo pasitikti Sacumos daimijo samurajų su patrankomis. Sacumos samurajai paleido pirmuosius šūvius, kurie nuo žirgo numetė vieną iš šiogūnato pajėgų vadų ir po kilusios sumaišties bei agresyvios Sacumos klano atakos šiogūnato samurajai buvo priversti atsitraukti, tačiau atsitraukdami jie padegė aplinkui buvusius namus. Tuo metu šiogunato pajėgos Fušimi kelyje susirėmė su Sacumos ir Čošiu kariais, kurie pradėjo puolimą išgirdę patrankų šaudymą Tobos kelyje. Fušimi kelyje šiogūnato pajėgos buvo sudarytos iš šiogūnato samurajų, Šinsengumi ir Aizu būrių. Sausio 28 d. Tokugava Jošinobu ir šiogūnato samurajai buvo paskelbti imperatoriškosios valdžios priešais. Tominomorio ir Takasegavos susidūrimai taip pat pasibaigė šiogūnato atsitraukimu. Šiogūnato būriai pajudėjo link Jodo daimijo, tačiau čia buvo nepriimti, nes daimijas prisijungė prie Imperatoriaus. Šiogūnato samurajai buvo priversti trauktis iki Osakos pilies. Sausio 30 d. Tokugava Osakos pilyje pradėjo rengti naują strategiją, tačiau karo laivu slapta nuo savo būrių pabėgo į Edą.Pastebėję valdovo pabėgimą, samurajai pradėjo trauktis iš pilies, kuri vėliau buvo apsupta Imperatoriaus pajėgų. Pilyje likę kariai pasidavė be didesnio pasipriešinimo. Osakos pilis buvo Tokugavos šiogūnato simbolis vakarinėje Japonijoje.
vyko 1868 m. sausio 28 d. prie Avos įlankos šalia Osakos. Jis vyko tarp Sacumos ir šiogūnato laivų. Tai buvo antrasis jūrų mūšis Japonijos istorijoje. Šiogūnato laivai laimėjo vieną iš nedaugelio savo pergalių per visą Bošino karą.
vyko 1868 m. kovo 29 d.. Po laimėto Toba-Fušimi mūšio imperialistai patraukė link šiogūnato sostinės Edo trimis pagrindiniais keliais. Tuo metu , Šinsengumi ir šiogūnato karinis vadas sukūrė naują karinį būrį. Imperialistai pajudėjo link šiogūno pagrindinės būstinės Kofu ir ją užėmė. Abiejų pusių kariai santykiu 10:1 susidūrė Kacunumos mūšyje, kurį laimėjo imperialistai. Išgyvenę šiogūnato rėmėjai pabėgo, tačiau pats netrukus buvo suimtas ir nukirsdintas. Tai atėmė dar daugiau pasitikėjimo savo jėgomis iš šiogūnato sekėjų ir prisidėjo prie fakto, jog Edo pilis vėliau buvo paimta imperialistų be kraujo praliejimo.
pabaigė Edo užėmimą trukusį nuo gegužės iki liepos mėnesių. Po to miestas atiteko imperatoriaus būriams.
Hakodatės mūšis vyko 1868 m. gruodžio 4 d. iki 1869 m. birželio 27 d. Hokaido saloje ir buvo paskutinė Bošino karo stadija. Mūšis vyko tarp šiogūnato armijos likučių, apmokytų prancūzų karių, ir imperialistų iš Čošiu ir Sacumos daimijų. Jis vyko ir sausumoje, ir jūroje. Šiame mūšyje abiejose pusėse buvo naudojama moderniausia XIX a. pabaigos karinė technika. Mūšis pasibaigė visiška imperialistų pergale.
Pasekmės
Po daugiau nei dviejų su puse šimtmečių Tokugavos šiogūnatas, kuris per savo laiką tapo atgyvenęs ir netvirtas tiek iš administracinės, tiek iš ideologinės pusės, sąlyginai nesunkiai sugriuvo kaip po ilgo taikos periodo vėl susidūrė su stipriais oponentais.
1868 m. rudenį buvusi šiogūnato sostinė Edas oficialiai pervadintas į rytinę sostinę – Tokiją, ir ateinantį pavasarį Imperatorius oficialiai persikėlė iš visą šiogūnato laiką Imperatoriaus miestu buvusio Kioto, į buvusį šiogūnato centrą ir naująją sostinę. Nors pati restauracija ir vadinosi jauno Imperatoriaus vardu ir oficialiai valdžia buvo grąžinta į Imperatoriaus rankas, patys aukščiausi naujosios vyriausybės postai atiteko aukščiausiems rūmų valdytojams ir prie šiogūnatą kariavusių daimijų lyderiams, tačiau reali valdymo galia priklausė grupei jaunų samurajų ir rūmų biurokratų, kurie pradėjo keisti šalies valdymą pagal vakarietišką modelį. Žinomiausi ir įtakingiausi iš jų laikomi Čošiu klano ir Sacumos klano bei Saigo Takamoris. Jie užėmė postus kaip tarybų nariai ar vice-ministrai naujai sudarytose ministerijose. Kitaip nei dažnai vykdavo po revoliucijų, nei vienas iš jų niekada nebandė įgauti diktatorišką valdžią naujojoje vyriausybėje. Jų įvykdyti pokyčiai visiškai apleido feodalinę šiogūnato visuomenės ir valdžios struktūrą ir iš vakarų perėmė modernųjį centralizuotą valdymo būdą.
Bošino karo metu gyvavusį šūkį sonno joi („gerbti imperatorių, išvyti barbarus“) po restauracijos pakeitė fukoku kyohei („turtinga šalis ir stipri kariuomenė“), nes japonai suprato, jog kol jie neturės stiprios kariuomenės ir nuo savęs pačių priklausančios ekonomikos, jie negalės „išvyti barbarų“, nes nors Meidži restauracijos metu Japonijai oficialiai teko atsisakyti joi politikos, sonno buvo palikta kaip esminis paaiškinimas naujiems pokyčiams, nes tiek karas, tiek ir pati restauracija buvo paremta Imperatoriaus valdžios grąžinimu.
Po restauracijos 1869 m. kovą nauja valdžia pradėjo įkalbintėti, jog Sacumos, Čošiu, Tosos, Hizeno ir kiti likę daimijai grąžintų savo teritorijas imperatoriui, ir atgautų jų valdymą kaip gubernatoriai. Dauguma sutiko, o prieštaravusieji buvo priversti sekti jų pavyzdžiu. 1871 m. rugpjūtį naujoji vyriausybė panaikino visus daimijus ir paskyrė buvusias teritorijas centrinės valdžios paskirtiems gubernatoriams. Daimijų panaikinimas, kaip struktūros gyvavusios kelis šimtmečius panaikinimas įvyko gana lengvai, tačiau sunkesnė užduoti pasirodė iš samurajų atimti jų iš feodalinio valdymo išlikusias privilegijas. 1871 m. valdžia oficialiai panaikino klasių nelygybę, o 1873 m. įvykdė vieną iš didžiausią šoką Japonijos visuomenėje sukėlusių įsakų - tapo įvesta privaloma karinė tarnyba, taip pasibaigė samurajų kaip privilegijuotos karinės klasės suvokimas. Tai dar labiau paryškėjo 1876 m. samurajams uždraudus nešioti kardus. Iki 1878 m. vadovaujant buvusio Čošiu daimijo samurajaus buvo sukurta nauja armija privalomų šauktinių karių, iš pradžių pagal prancūzišką, vėliau pagal Prūsišką modelį
Svarbiausios asmenybės
Tokugavos šiogūnato šalininkai
Tokugava Jošinobu (jap. 徳川 慶喜, Tokugawa Yoshinobu; 1837 m. spalio 28 d. – 1913 m. lapkričio 22 d.) – 15-tasis Tokugavų ir paskutinis Japonijos šiogūnas. Nuo vaikystės buvo laikomas talentingu, ir lyginamas su Tokugava Iejasu. Jis siekdamas išsaugoti Tokugavos šiogūnatą, padedamas Prancūzijos vyriausybės priėmė kelis drastiškus sprendimus. 1867 m. lapkričio 9 d. jis pateikė Imperatoriui savo pozicijos išsižadėjimą ir grąžino politinę galią į Imperatoriaus rankas ir pasitraukė iš Kioto į Osaką. Iš jo buvo atimti titulai ir žemės, nepaisant to, jog jis nusikalstamos veiklos prieš Imperatorių nevykdė. Jis išsiuntė savo karių būrius su protesto žinia į Imperatoriaus rūmus, tačiau jie susidūrė su Sacumos ir Čošiu daliniais Toba-Fušimi mūšyje. Pamatęs situaciją krypstant ypač nepalankiai jam, Tokugava Jošinobu pabėgo laivu iš Osakos pilies į Edą, savo noru izoliavosi ir pasidavė Imperatoriaus vyriausybei. Po Meidži restauracijos bijodamas būti nužudytas savo buvusių tiesioginių pavaldinių (jap. ), kurie be šiogūno nebegalėjo savęs išlaikyti, pasitraukė iš publikos akiračio ir pasinėrė į menus. Kadangi jis buvo paklusnus Meidži vyriausybei, Imperatorius jam suteikė princo statusą.
(jap. 近藤 勇, Kondo Isami; 1834 m. spalio 9 d. – 1868 m. gegužės 17 d.) – Šinsengumi būrio vadas, kovojęs šiogūnato pusėje, taip pat vienas iš šiogūnato pajėgų lyderių. Po Toba-Fušimi mūšio, jis grįžo į Edą ir buvo paaukštintas pareigose jau byrančiame Tokugavos šiogūnate. Jo būriai kovojo Košu-Kacunumos ir mūšiuose, tačiau pralaimėjo. Jis pasidavė imperijos pajėgoms ir buvo nukirsdintas Itabašyje 1868 m. gegužės 17 d.. Jo nukirsdinimas buvo labiausiai pagrįstas nužudymu, tačiau iki šių laikų tai nėra visiškai įrodyta.
Enomotas Takeakis (jap. 榎本 武揚, Enomoto Takeaki; 1836 m. spalio 5 d. – 1908 spalio 26 d.) – buvo šiogūnato laivyno admirolas, kuris kovojo prieš Meidži šalininkus iki pat Bošino karo pabaigos. 1868 m. gegužės mėn. Imperatoriaus šalininkams užėmus Edo pilį Enomoto, kartu su aštuoniais karo laivais kartu su keliais šiogūnatui ištikimais būriais ir penkiais prancūzų patarėjais išplaukė iš Edo uosto į šiaurėje esantį Ezo (dab. Hokaido sala). Enomoto armija salą pasiekė gruodį ir greitai užėmė kelis miestus ir įkūrė savo būstinę modernioje tvirtovėje vadinomoje Gorjokaku, Hakodatės uoste. 1869 sausio 27 d. jis paskelbė Ezo, kaip nepriklausomą respubliką, kuri netrukus gavo salyginį pripažinimą iš britų ir prancūzų eskadronų buvusių Hakodatėje, tačiau šis bandymas ilgai netruko, 1869 m. gegužę generolo vadovaujama karinė ekspedicija pasiekė Hokaido salą ir po Hakodatės mūšio birželio 27 d. Enomoto pasidavė su sąlyga, jog jis vienintelis prisiims atsakomybę. Po Bošino karo Enomotas Takeakis trejus metus buvo įkalintas Tokijuje, 1872 m. jam suteikta speciali malonė, kaip manoma generolo Kurodos siūlymu. Jis iš karto buvo paskirtas generaliniu sekretoriumi Hokaido kolonizacijos biure, kuriame Kuroda buvo vice-direktorius. Dar po dvejų metų jam buvo suteiktas vice-admirolo rangas ir jis paskirtas vykti į Rusijos imperiją, su kuria tuo metu augo konfliktas dėl Sachalino salos. 1875 m. jis pasirašė Sankt Peterburgo sutartį su Rusijos imperija, jai atiduodamas visas teises į salą mainais į dalį Kurilų salyno. 1880 m. jis buvo paskirtas laivyno ministru. Jis taip pat žinomas kaip vienas iš imperatoriškojo laivyno įkūrėjų.
Imperatorius Meidži šalininkai
Imperatorius Meidži (jap. 明治天皇, Meiji tenno; 1852 m. lapkričio 3 d. – 1912 m. liepos 30 d.) – 122-asis Japonijos Imperatorius, į sostą atsisėdo būdamas 15 metų 1867 m. sausio 30 d. mirus jo tėvui, Imperatoriui Komei. Jo vardo revoliucija įvyko jam esant 17-likos metų.
(jap. 坂本 龍馬, Sakamoto Ryōma; 1836 m. sausio 3 d. – 1867 m. gruodžio 10 d.) – Tosos klano samurajus vykdęs svarbų vaidmenį Meidži revoliucijoje. Jis Japonijos modernizavimą iškėlė aukščiau savo klano interesų. Jis kaip ir Saigo Takamoris įvykdė svarbų vaidmenį sudarant koaliciją tarp nesutariančių Sacumos ir Čošiu klanų, taip pat jis prisidėjo prie modernaus Japonijos laivyno sukūrimo. 1866 m. pradėjus byrėti šiogūnatui, Sakamoto buvo vienas iš pagrindinių derybininkų siekiant jog Tokugava savanoriškai atsisakyti posto. Trisdešimt vienerių jis buvo nužudytas šiogūnato šalininkų.
Saigo Takamoris (jap. 西郷隆盛, Saigō Takamori; 1828 m. sausio 23 d. – 1877 m. rugsėjo 24 d.) – žinomas kaip paskutinis ir garsiausias Japonijos samurajus. Jis buvo žemo rango Sacumos samurajaus sūnus. Prasidėjus neramumams tapo vienu iš imperialistų lyderių ir įvykdė esminį vaidmenį kuriant koaliciją tarp Sacumos ir Čošiu klanų, taip pat Edo pilies paėmime. Kartu su Sakamoto Rijoma jis laikomas vienu iš Meidži revoliucijos didvyrių. Vėliau gavęs pareigas Meidži vyriausybėje jis bandė kovoti prieš naujos valdžios trūkumus, 1873 m. pasitraukė iš vyriausybės ir prisidėjo prie 40 tūkst. samurajų sukilimo prieš naująją valdžią, tačiau pralaimėjus prieš naują šauktinių armiją, įvykdė savižudybę. Nors pati restauracija pavertė jį nacionaliniu herojumi, tačiau taip pat ir panaikino jo paties luomą ir jo svarbą.
Literatūra
- Kodansha Encyclopedia of Japan. Tokyo: Kodansha. 1983. ISBN 0-87011-620-7. OCLC 9854358;
- Nihon Kōtsū Kōsha, Who's who of Japan: 100 historical personages. Tokyo: Japan Travel Bureau. 1999. ISBN 4-533-00798-8. OCLC 44129385
- Reischauer, Edwin O., Japan: The Story of a Nation. New York: McGraw-Hill. 1990. ISBN 0-07-557074-2. OCLC 898851305
Nuorodos
- New World Encyclopedia
- Encyclopedia Britannica
- Azijos žinynas 'Bakumacu'
- Azijos žinynas 'Meidži restauracija'
Šaltiniai
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Bošino karas, Kas yra Bošino karas? Ką reiškia Bošino karas?
Sį straipsnį ar jo skyriu reiketu perziureti Butina istaisyti gramatines klaidas patikrinti rasyba skyryba stiliu ir pan Istaise pastebetas klaidas istrinkite sį pranesima Bosino karasCosiu daimio samurajai Bosino karo metuData 1868 m sausio 27 d 1869 m birzelio 27 d Vieta Japonijos salynasRezultatas Imperijos pergale Tokugavos siogunato pabaiga Imperatoriaus valdzios grazinimasPriezastis Susilpnejus siogunato valdzia Sakoku politikos pabaigaKonflikto salysImperatoriskosios pajegos Tokugavos siogunatas Vadovai ir kariniai vadaiImperatorius Meidzi Saigo Takamoris Tokugava Josinobu Enomoto Takeaki Nuostoliai8200 zuvusiu kariu daugiau nei 5000 suzeistu Bosino karas jap 戊辰戦争 Boshin Sensō taip pat zinomas kaip Bosino pilietinis karas arba Japonijos revoliucija tai keli vienas po kito seke musiai po kuriu nuverstas Tokugavos siogunatas ir atstatyta imperatoriaus valdzia Meidzi restauracija Prasidejo nuo 1868 m sausio 27 d ir baigesi 1869 m birzelio 27 d PriezastysPo Sekigaharos musio kurio metu valdzia pereme Tokugava Iejasu keletas pralaimejusiu daimiju tokiu kaip Cosiu ar Sacuma visa Edo laikotarpį laike nusivylima ir pyktį pries Tokugavos siogunata po pralaimeto musio del suvienytos Japonijos valdymo Daimijai kurie nereme Tokugavos lyginant su jo remejais neteko daugybes privilegiju Japonijai uzdarius sienas like prekybiniai uostai su vakarais buvo pietineje dalyje kurioje buvo pralaimeje daimijai Taigi jie pirmieji gavo galimybe pamatyti vakaru mokslo atradimus Pirmojoje XIX a puseje amerikieciai rusai ir britai kelis kartus siunte savo ekspedicijas į Japonija siekdami įkalbeti juos atsidaryti savo sienas taciau Japonija pasiliko prie senosios uzdaros politikos Nors salyje jau buvo studijavusiu zmoniu kurie drasiai siule atidaryti sienas prekybai taciau didzioji dalis zmoniu priesinosi uzsienieciu patekimui į ju salį Jungtiniu Valstiju vyriausybei nusprendus patiems atverti Japonijos duris 1853 m amerikieciu komandoro issilaipinimas Edo uoste tapo Tokugavu valdymo pabaigos pradzia ir zymi Bakumacu laikotarpio pradzia Jis atgabeno JAV prezidento laiska reikalaujantį atidaryti sienas prekybai savo ginkluota ir modernia laivu flotile panaudodamas siekiant parodyti vakaru virsenybe Suprasdamas jog negaletu kovoti pries modernius amerikieciu laivus po metu siogunas pasirase taikos ir prekybos sutartį atidarancia du uostus amerikieciu prekybiniams laivams Simoda ir Hakodate Per sekancius pora metu buvo pasirasytos tokios sutartys ir su kitomis imperialistinemis valstybemis 7 tojo desimtmecio pradzioje jau buvo atidaryti sesi uostai ir gauti leidimai uzsienieciams apsistoti Edo ir Osakos miestuose Visos prekybos sutartys buvo stipriai palankesnes vakarieciams negu patiems japonams Uzsienieciai į Japonija atveze savo ligas tokias kaip cholera kuri prazude tukstancius vien tik pietines Japonijos daimijuose Vidinis konfliktas dar labiau įsisiubavo del vis nauju atvykstanciu uzsienieciu ir juos remianciu vietiniu gyventoju puldinejimai tapo norma Siogunato nusizeminimo uzsienieciams supykdyti neturintys seimininku samurajai pradejo puldineti ir vakariecius Japonai pradejo matyti Imperatoriu kaip pasipriesinimo simbolį pries Vakarus silpnai sioguno valdziai Japonijos ekonomika nusmuko uzsienieciams atvezus auksa ir sidabra kurio verte likusiame pasaulyje stipriai skyresi nuo vertes Japonijoje tekstiles prekyba patyre smugį uzsienieciams atvezus pigias masinomis pagamintas medziagas Prasidejo ekonomine infliacija 1863 metais sulauze tradicija nesikisti į politika ir atmesdamas sioguno sprendima paskelbe įsaka ismesti barbarus is Japonijos ir vel garbinti imperatoriu Pietinis Cosiu daimijas pradejo puolimus pries vakarieciu laivus taciau sie juos įveike stipriai susilpnindami klana Tuo metu musį pries Britanijos imperijos laivyna pralaimejes Sacumos daimijas sumokejo kompensacija ir nusprende atnaujinti savo laivyna bei ginkluote pagal vakarietiska modelį Kitais metais Cosiu daimijas bande perimti Kiota taciau tai pasibaige tuo jog siogunas paleido pirmaja ekspedicija į Cosiu Konfliktas pasibaige be kovos įsikisus Sacumos daimijui 1865 m Sacumos Cosiu Tosos ir Sagos daimijai pradejo modernizuotis siekdami įtvirtinti realia Imperatoriska valdzia Kitais metais siogunatas antra karta puole Cosiu daimija taciau buvo įveiktas vakarietiska technika atnaujintu ju pajegu Dar po metu Sacuma ir Cosiu jau kontroliavo Kiota Karas tapo neisvengiamas kai 1867 m sioguno statuso atsisakiusio Tokugavos Josinobu buriai sieke įzengti į Kiota 1868 m sausį taip pradedami Bosino kara Eiga1868 metu sausio 27 d Tokugavos Josinobu nurodymu siogunato daliniai atvyke prie pietinio įejimo į Kiota susidure su Sacumos ir Cosiu kariais musyje Dauguma is 13 15 tukst siogunato kariu buvo tradiciniai samurajai tik dalis ju buvo apmokyti ir apginkluoti vakarietiskais ginklais bei ismane taktika Nors Cosiu ir Sacuma turejo tik apie 5 tukst kariu jie buvo apginkluoti naujausia vakarietiska artilerija ir po dvieju dienu kovos jiems įveikus siogunato pajegas keletas svariu daimiju perbego is siogunato į imperatoriaus remeju gretas Vasario 7 d Tokugava Josinobu pasitrauke is Osakos į Eda Po jo pabegimo neteke ryzto jo kariai sustabde Osakos pilies gynyba ir jau kita diena pilis buvo imperialistu rankose Kitas svarbus smugis siogunatui buvo uzsienio reikalu ministrams is vakaru pripazinus imperatoriaus valdzia kaip teiseta Japonijos valdzia 1868 m geguze imperatoriaus buriai apsupo Eda Siogunato sostine netrukus besalygiskai pasidave taciau nepaisant greito pasidavimo siogunato laivyno vadas atsisake atiduoti savo astuonis laivus Jis patrauke į siaure kur tikejosi sujungti savo pajegas su Aizu ir kitu daimiju samurajais kurie tebebuvo istikimi siogunatui Nors siaurine koalicija sudare patyre samurajai taciau jie remesi tradiciniais kovos metodais ir ginklais Moderniai apginkluotiems imperialistams prireike keliu menesiu kol pagaliau nuslopino siaurinį pasipriesinima ir 1869 metu lapkritį pasidave paskutiniai siaurines koalicijos ir Aizu samurajai Pagrindiniai musiai vyko 1868 m sausio 27 d Tokugava Josinobu su savo buriais patrauke Kioto link per du pagrindinius kelius Toba ir Fusimi Is viso buvo apie 13 15 tukst samuraju taciau paciame musyje dalyvavo apie 8 5 tukstancio is ju Toba kelyje jie buvo pasitikti Sacumos daimijo samuraju su patrankomis Sacumos samurajai paleido pirmuosius suvius kurie nuo zirgo numete viena is siogunato pajegu vadu ir po kilusios sumaisties bei agresyvios Sacumos klano atakos siogunato samurajai buvo priversti atsitraukti taciau atsitraukdami jie padege aplinkui buvusius namus Tuo metu siogunato pajegos Fusimi kelyje susireme su Sacumos ir Cosiu kariais kurie pradejo puolima isgirde patranku saudyma Tobos kelyje Fusimi kelyje siogunato pajegos buvo sudarytos is siogunato samuraju Sinsengumi ir Aizu buriu Sausio 28 d Tokugava Josinobu ir siogunato samurajai buvo paskelbti imperatoriskosios valdzios priesais Tominomorio ir Takasegavos susidurimai taip pat pasibaige siogunato atsitraukimu Siogunato buriai pajudejo link Jodo daimijo taciau cia buvo nepriimti nes daimijas prisijunge prie Imperatoriaus Siogunato samurajai buvo priversti trauktis iki Osakos pilies Sausio 30 d Tokugava Osakos pilyje pradejo rengti nauja strategija taciau karo laivu slapta nuo savo buriu pabego į Eda Pastebeje valdovo pabegima samurajai pradejo trauktis is pilies kuri veliau buvo apsupta Imperatoriaus pajegu Pilyje like kariai pasidave be didesnio pasipriesinimo Osakos pilis buvo Tokugavos siogunato simbolis vakarineje Japonijoje vyko 1868 m sausio 28 d prie Avos įlankos salia Osakos Jis vyko tarp Sacumos ir siogunato laivu Tai buvo antrasis juru musis Japonijos istorijoje Siogunato laivai laimejo viena is nedaugelio savo pergaliu per visa Bosino kara vyko 1868 m kovo 29 d Po laimeto Toba Fusimi musio imperialistai patrauke link siogunato sostines Edo trimis pagrindiniais keliais Tuo metu Sinsengumi ir siogunato karinis vadas sukure nauja karinį burį Imperialistai pajudejo link sioguno pagrindines bustines Kofu ir ja uzeme Abieju pusiu kariai santykiu 10 1 susidure Kacunumos musyje kurį laimejo imperialistai Isgyvene siogunato remejai pabego taciau pats netrukus buvo suimtas ir nukirsdintas Tai ateme dar daugiau pasitikejimo savo jegomis is siogunato sekeju ir prisidejo prie fakto jog Edo pilis veliau buvo paimta imperialistu be kraujo praliejimo pabaige Edo uzemima trukusį nuo geguzes iki liepos menesiu Po to miestas atiteko imperatoriaus buriams Hakodates musis vyko 1868 m gruodzio 4 d iki 1869 m birzelio 27 d Hokaido saloje ir buvo paskutine Bosino karo stadija Musis vyko tarp siogunato armijos likuciu apmokytu prancuzu kariu ir imperialistu is Cosiu ir Sacumos daimiju Jis vyko ir sausumoje ir juroje Siame musyje abiejose pusese buvo naudojama moderniausia XIX a pabaigos karine technika Musis pasibaige visiska imperialistu pergale PasekmesPo daugiau nei dvieju su puse simtmeciu Tokugavos siogunatas kuris per savo laika tapo atgyvenes ir netvirtas tiek is administracines tiek is ideologines puses salyginai nesunkiai sugriuvo kaip po ilgo taikos periodo vel susidure su stipriais oponentais 1868 m rudenį buvusi siogunato sostine Edas oficialiai pervadintas į rytine sostine Tokija ir ateinantį pavasarį Imperatorius oficialiai persikele is visa siogunato laika Imperatoriaus miestu buvusio Kioto į buvusį siogunato centra ir naujaja sostine Nors pati restauracija ir vadinosi jauno Imperatoriaus vardu ir oficialiai valdzia buvo grazinta į Imperatoriaus rankas patys auksciausi naujosios vyriausybes postai atiteko auksciausiems rumu valdytojams ir prie siogunata kariavusiu daimiju lyderiams taciau reali valdymo galia priklause grupei jaunu samuraju ir rumu biurokratu kurie pradejo keisti salies valdyma pagal vakarietiska modelį Zinomiausi ir įtakingiausi is ju laikomi Cosiu klano ir Sacumos klano bei Saigo Takamoris Jie uzeme postus kaip tarybu nariai ar vice ministrai naujai sudarytose ministerijose Kitaip nei daznai vykdavo po revoliuciju nei vienas is ju niekada nebande įgauti diktatoriska valdzia naujojoje vyriausybeje Ju įvykdyti pokyciai visiskai apleido feodaline siogunato visuomenes ir valdzios struktura ir is vakaru pereme modernujį centralizuota valdymo buda Bosino karo metu gyvavusį sukį sonno joi gerbti imperatoriu isvyti barbarus po restauracijos pakeite fukoku kyohei turtinga salis ir stipri kariuomene nes japonai suprato jog kol jie netures stiprios kariuomenes ir nuo saves paciu priklausancios ekonomikos jie negales isvyti barbaru nes nors Meidzi restauracijos metu Japonijai oficialiai teko atsisakyti joi politikos sonno buvo palikta kaip esminis paaiskinimas naujiems pokyciams nes tiek karas tiek ir pati restauracija buvo paremta Imperatoriaus valdzios grazinimu Po restauracijos 1869 m kova nauja valdzia pradejo įkalbinteti jog Sacumos Cosiu Tosos Hizeno ir kiti like daimijai grazintu savo teritorijas imperatoriui ir atgautu ju valdyma kaip gubernatoriai Dauguma sutiko o priestaravusieji buvo priversti sekti ju pavyzdziu 1871 m rugpjutį naujoji vyriausybe panaikino visus daimijus ir paskyre buvusias teritorijas centrines valdzios paskirtiems gubernatoriams Daimiju panaikinimas kaip strukturos gyvavusios kelis simtmecius panaikinimas įvyko gana lengvai taciau sunkesne uzduoti pasirode is samuraju atimti ju is feodalinio valdymo islikusias privilegijas 1871 m valdzia oficialiai panaikino klasiu nelygybe o 1873 m įvykde viena is didziausia soka Japonijos visuomeneje sukelusiu įsaku tapo įvesta privaloma karine tarnyba taip pasibaige samuraju kaip privilegijuotos karines klases suvokimas Tai dar labiau paryskejo 1876 m samurajams uzdraudus nesioti kardus Iki 1878 m vadovaujant buvusio Cosiu daimijo samurajaus buvo sukurta nauja armija privalomu sauktiniu kariu is pradziu pagal prancuziska veliau pagal Prusiska modelįSvarbiausios asmenybesTokugavos siogunato salininkai Tokugava Josinobu jap 徳川 慶喜 Tokugawa Yoshinobu 1837 m spalio 28 d 1913 m lapkricio 22 d 15 tasis Tokugavu ir paskutinis Japonijos siogunas Nuo vaikystes buvo laikomas talentingu ir lyginamas su Tokugava Iejasu Jis siekdamas issaugoti Tokugavos siogunata padedamas Prancuzijos vyriausybes prieme kelis drastiskus sprendimus 1867 m lapkricio 9 d jis pateike Imperatoriui savo pozicijos issizadejima ir grazino politine galia į Imperatoriaus rankas ir pasitrauke is Kioto į Osaka Is jo buvo atimti titulai ir zemes nepaisant to jog jis nusikalstamos veiklos pries Imperatoriu nevykde Jis issiunte savo kariu burius su protesto zinia į Imperatoriaus rumus taciau jie susidure su Sacumos ir Cosiu daliniais Toba Fusimi musyje Pamates situacija krypstant ypac nepalankiai jam Tokugava Josinobu pabego laivu is Osakos pilies į Eda savo noru izoliavosi ir pasidave Imperatoriaus vyriausybei Po Meidzi restauracijos bijodamas buti nuzudytas savo buvusiu tiesioginiu pavaldiniu jap kurie be sioguno nebegalejo saves islaikyti pasitrauke is publikos akiracio ir pasinere į menus Kadangi jis buvo paklusnus Meidzi vyriausybei Imperatorius jam suteike princo statusa jap 近藤 勇 Kondo Isami 1834 m spalio 9 d 1868 m geguzes 17 d Sinsengumi burio vadas kovojes siogunato puseje taip pat vienas is siogunato pajegu lyderiu Po Toba Fusimi musio jis grįzo į Eda ir buvo paaukstintas pareigose jau byranciame Tokugavos siogunate Jo buriai kovojo Kosu Kacunumos ir musiuose taciau pralaimejo Jis pasidave imperijos pajegoms ir buvo nukirsdintas Itabasyje 1868 m geguzes 17 d Jo nukirsdinimas buvo labiausiai pagrįstas nuzudymu taciau iki siu laiku tai nera visiskai įrodyta Enomotas Takeakis jap 榎本 武揚 Enomoto Takeaki 1836 m spalio 5 d 1908 spalio 26 d buvo siogunato laivyno admirolas kuris kovojo pries Meidzi salininkus iki pat Bosino karo pabaigos 1868 m geguzes men Imperatoriaus salininkams uzemus Edo pilį Enomoto kartu su astuoniais karo laivais kartu su keliais siogunatui istikimais buriais ir penkiais prancuzu patarejais isplauke is Edo uosto į siaureje esantį Ezo dab Hokaido sala Enomoto armija sala pasieke gruodį ir greitai uzeme kelis miestus ir įkure savo bustine modernioje tvirtoveje vadinomoje Gorjokaku Hakodates uoste 1869 sausio 27 d jis paskelbe Ezo kaip nepriklausoma respublika kuri netrukus gavo salyginį pripazinima is britu ir prancuzu eskadronu buvusiu Hakodateje taciau sis bandymas ilgai netruko 1869 m geguze generolo vadovaujama karine ekspedicija pasieke Hokaido sala ir po Hakodates musio birzelio 27 d Enomoto pasidave su salyga jog jis vienintelis prisiims atsakomybe Po Bosino karo Enomotas Takeakis trejus metus buvo įkalintas Tokijuje 1872 m jam suteikta speciali malone kaip manoma generolo Kurodos siulymu Jis is karto buvo paskirtas generaliniu sekretoriumi Hokaido kolonizacijos biure kuriame Kuroda buvo vice direktorius Dar po dveju metu jam buvo suteiktas vice admirolo rangas ir jis paskirtas vykti į Rusijos imperija su kuria tuo metu augo konfliktas del Sachalino salos 1875 m jis pasirase Sankt Peterburgo sutartį su Rusijos imperija jai atiduodamas visas teises į sala mainais į dalį Kurilu salyno 1880 m jis buvo paskirtas laivyno ministru Jis taip pat zinomas kaip vienas is imperatoriskojo laivyno įkureju Imperatorius Meidzi salininkai Imperatorius Meidzi jap 明治天皇 Meiji tenno 1852 m lapkricio 3 d 1912 m liepos 30 d 122 asis Japonijos Imperatorius į sosta atsisedo budamas 15 metu 1867 m sausio 30 d mirus jo tevui Imperatoriui Komei Jo vardo revoliucija įvyko jam esant 17 likos metu jap 坂本 龍馬 Sakamoto Ryōma 1836 m sausio 3 d 1867 m gruodzio 10 d Tosos klano samurajus vykdes svarbu vaidmenį Meidzi revoliucijoje Jis Japonijos modernizavima iskele auksciau savo klano interesu Jis kaip ir Saigo Takamoris įvykde svarbu vaidmenį sudarant koalicija tarp nesutarianciu Sacumos ir Cosiu klanu taip pat jis prisidejo prie modernaus Japonijos laivyno sukurimo 1866 m pradejus byreti siogunatui Sakamoto buvo vienas is pagrindiniu derybininku siekiant jog Tokugava savanoriskai atsisakyti posto Trisdesimt vieneriu jis buvo nuzudytas siogunato salininku Saigo Takamoris jap 西郷隆盛 Saigō Takamori 1828 m sausio 23 d 1877 m rugsejo 24 d zinomas kaip paskutinis ir garsiausias Japonijos samurajus Jis buvo zemo rango Sacumos samurajaus sunus Prasidejus neramumams tapo vienu is imperialistu lyderiu ir įvykde esminį vaidmenį kuriant koalicija tarp Sacumos ir Cosiu klanu taip pat Edo pilies paemime Kartu su Sakamoto Rijoma jis laikomas vienu is Meidzi revoliucijos didvyriu Veliau gaves pareigas Meidzi vyriausybeje jis bande kovoti pries naujos valdzios trukumus 1873 m pasitrauke is vyriausybes ir prisidejo prie 40 tukst samuraju sukilimo pries naujaja valdzia taciau pralaimejus pries nauja sauktiniu armija įvykde savizudybe Nors pati restauracija paverte jį nacionaliniu herojumi taciau taip pat ir panaikino jo paties luoma ir jo svarba LiteraturaKodansha Encyclopedia of Japan Tokyo Kodansha 1983 ISBN 0 87011 620 7 OCLC 9854358 Nihon Kōtsu Kōsha Who s who of Japan 100 historical personages Tokyo Japan Travel Bureau 1999 ISBN 4 533 00798 8 OCLC 44129385 Reischauer Edwin O Japan The Story of a Nation New York McGraw Hill 1990 ISBN 0 07 557074 2 OCLC 898851305NuorodosNew World Encyclopedia Encyclopedia Britannica Azijos zinynas Bakumacu Azijos zinynas Meidzi restauracija SaltiniaiReischauer Edwin O Japan The Story of a Nation 1990 p 95 100 New World Encyclopedia 1 Who s who of Japan 100 historical personages 1999 m p 145 Britannica Enomoto Takeaki 2