Afrikanistika mokslinių disciplinų visuma apie Afrikos kalbas kultūras istoriją ekonomiką archeologiją teisę etnologiją

Afrikanistika – mokslinių disciplinų visuma apie Afrikos kalbas, kultūras, istoriją, ekonomiką, archeologiją, teisę, etnologiją, meną ir literatūrą.

Didelį indelį į Afrikos tyrinėjimus viduramžiais įnešė arabų mokslininkai, keliautojai ir pirkliai Ibn Khaldun, Al-Masudis, Muhammad al-Idrisi, Leo Africanus; kurių žemyno aprašymai europiečiams ilgą laiką buvo vieninteliais šaltiniais. Europietiškoji afrikanistika prasidėjo su krikščioniškoms misijoms reikalingais Afrikos kalbų tyrinėjimais. Viena iš pirmųjų pasirodė kikongo kalbos gramatika, sudaryta italo Brusciotto. Beveik tuo pačiu metu išleistas kenzi dialekto žodynėlis, kurį sudarė . Šiek tiek vėliau išleido gezo kalbos gramatiką.

Lietuvos afrikanistika

Pietų Rodezijoje dirbo misionierius, tuo metu dar vadinamas pasiuntiniu, (1841–1910), kilęs iš Mažosios Lietuvos, iš Tilžės. E. Švelnius gyveno tarp bavenda genties žmonių, jų gyvenimą aprašė savo raportuose Berlyno misijos vadovybei, iliusruodamas tai nuotraukomis. Savo korespondencijas apie misijos kraštų etnografiją, kalbas ir gamtą jis kartu su kitais lietuvininkais misionieriais spausdino lietuviškuose laikraščiuose Nusidawimai apie Ewangelijos praplatinimą…, Pasiuntinystės Laiszkelis, Pasiuntinystės Prietelis. Erdmono Švelniaus sūnus išvertė Bibliją į bavendų kalbą, redagavo Bibliją sepedi (dar vad. Šiaurės Soto) kalba. Už nuopelnus jam suteiktas Pretorijos universiteto filosofijos garbės daktaro laipsnis.

Vienu pirmųjų lietuvių, susidomėjusių Afrikos tyrimais, buvo ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Kazys Pakštas (1893–1960), kuris 1930 metais surengė kelionę aplink kontinentą, aprašė ją dvitomyje „Aplink Afriką“. Profesorius net šešis skyrius iš 25 paskelbtų knygoje paskyrė Angolai, į kurią siūlė lietuviams emigruoti bei pateikė nemažai informacijos apie šios šalies naudingąsias iškasenas, dirbamas žemes, klimatą ir kt. Ryšiai tarp mūsų šalies ir šio žemyno sustiprėjo, kai 1930 m. vasario 1 d. buvo įsteigtas Lietuvos konsulatas Pietų Afrikoje. Rašytojas Karolis Vairas-Račkauskas konsulu išbuvo iki 1932 m. balandžio 19 d. ir buvo atsakingas ne tik už Pietų Afriką, bet ir už Rodeziją, Ugandą.

Anykštėnas (1826–1891) keliavo po Madagaskarą ir kitus kraštus, o savo pastebėjimus aprašė knygose. Savo veikale lenkų kalba „Istorinė kelionė po Abisiniją, Adel, Soa, Nubiją su Nilo versmių ir jo krioklių aprašymu, taip pat po prieekvatorines šalis, į Meką ir Mediną, Siriją, Palestiną, Konstantinopolį ir archipelagą…“ jis aprašė kelionę aplink Viktorijos ežerą, tai atlikęs net vienuolika metų anksčiau nei garsusis keliautojas Henris Stenlis. I. Žiogelis sakėsi pirmasis iš europiečių atradęs Nilo ištakas. Vėliau nustatyta, kad Žiogelis buvo mistifikatorius. Bene žinomiausias Lietuvos afrikanistas yra telšiškis Romualdas Neimantas (1939-2009), ilgą laiką dirbęs . Viena iš jo tyrinėjimo sričių yra Afrikos ir Rytų šalių kultūros ryšiai su Lietuva. Po savo kelionių po kontinentą R. Neimantas ruošė ir išleido keletą knygų. aštuonerius metus Kenijoje tyrinėjo, fotografavo masajų bei bušmėnų buitį, šventes; 2008 m. Vilniuje surengė fotografijų parodą ir išleido knygą „Mama Afrika“.

Profesionaliai Kamerūną tyrinėjo vokiečių keliautojas Eduardas Robertas Flegelis (1852–1886), Afrikos tautų kultūrų ir kalbų giminystės ryšius nagrinėjo Dmitrijus Olderoggė (1903–1987), vadinamas tarybinės afrikanistikos pradininku. Abu kilę iš Lietuvos, gimę Vilniuje.

Afrika paliko pėdsakų ir Lietuvos kultūroje. Dar 1644 m. Vilniaus Žemutinės pilies operos teatre buvo pastatytas vaidinimas apie Etiopijos karaliaus Kefejos dukters Andromedos tragišką likimą. Tapytojas Pranas Domšaitis (1880–1965) beveik 20 metų gyveno Pietų Afrikoje. Jo sukurti paveikslai savotiškai sujungia lietuvių, vokiečių ir afrikiečių kultūrines tradicijas. Dailininkė yra nutapiusi Kamerūno karaliaus Fosijos portretą, paveikslų afrikietiškais motyvais yra sukūręs . Poetai Antanas Drilinga, Jurgis Savickis, Vytautas Sirijos Gira, Juozas Nekrošius, Antanas Drilinga paskelbė eilėraščių apie šį žemyną, o kompozitorius Julius Juzeliūnas parašė simfoninę poemą „Afrikietiški eskizai“. 1986 metų kelionės po Pietų Afriką ir Zimbabvę platoką dienoraštį paskelbė Tomas Venclova. Afrikos tautų ritualinių kaukių, ginklų ir liaudies meno dirbinių turi Kauno Vytauto Didžiojo karo, M. K. Čiurlionio dailės muziejai.

XXI a. pr. afrikanistinės studijos pradėtos dėstyti Vilniaus universiteto Orientalistikos centre (zulų, suahilių kalbos – dr. Gediminas Degėsys),

Šaltiniai

Romualdas Neimantas. Nuo Nemuno iki Kongo Archyvuota kopija 2012-05-25 iš Wayback Machine projekto.
Nuo Šatrijos iki Fudzijamos. (Mariaus Masiulio interviu su Romualdu Neimantu) Archyvuota kopija 2009-04-09 iš Wayback Machine projekto.
Algirdas Žemaitaitis. Pasiuntinystės tėvas H. T. Wangemannas^{[neveikianti nuoroda]}