Juodkrantės lobis

Juodkrantės lobis – Neringos savivaldybės teritorijoje, Juodkrantės apylinkėse 1860–1881 m. surinktas vidurinio neolito ir bronzos amžiaus gintaro dirbinių lobis.

Kasant įlankos uostą, marių dugne buvo rastas Juodkrantės lobis – įvairūs gintaro dirbiniai. 1860–1881 m. surinktas lobis priskiriamas vidurinio neolito ir bronzos amžiui. Jis dažnai pavadinamas Ričardo Klebso vardo lobiu. „V. Stantien and M. Becker“ įmonės patarėjas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Richardas Klebsas jį aprašė knygoje „Akmens amžiaus gintaro papuošalai“. Lobis tapo žinomas ir išgarsėjo pasaulyje, nes buvo eksponuojamas daugelyje užsienio šalių. Po Antrojo pasaulinio karo iš šio lobio liko vos keli radiniai: trys žmonių figūrėlės, falo formos kabutis, dvigubas ornamentuotas skridinys. Kartu su kitais išlikusiais lobio eksponatais jie saugomi Getingeno universitete.

Atradimas

Lobis 1860–1881 m. surinktas Kuršių marių apie 2,5 km ilgio seklumoje, 2–4 m gylyje, 0,65 km į šiaurę nuo Juodkrantės. Lobis dar vadinamas R. Klebso kolekcija, nes buvo sudarytas jo iniciatyva, priklausė Gintaro įlankoje gintarą kasusiai „W. Stantien & M. Becker“ bendrovei. Rastas kartu su gintaro žaliava. Pirmuosius radinius įvertino geologas G. Berendtas ir archeologas O. Tišleris.

Lobis

Lobį sudarė įvairių formų, ilgi ir siauri, taisyklingi ir įstrižo pagrindo, beveik stačiakampiai, ovalūs kabučiai, apskritos ir ovalios, iki 4,5 cm ilgio laivelio pavidalo lygiu ir taškuotu paviršiumi sagos, vamzdeliniai, retušuotu ir gludintu paviršiumi tiesiais ir šiek tiek išpūstais šonais karoliai, jų grandys ir skridiniai (amuletai), plastinio meno kūriniai – gintarinės žmonių ir gyvulių figūrėlės, priskiriamos įvairioms archeologinėms kultūroms. Pastarosios ypač vertinamos.

Manoma, kad lobio dirbiniai galėjo būti atplauti per prataką, buvusią to meto Kuršių nerijoje, iš Sembos pusiasalio akmens amžiaus gyvenviečių arba čia galėjusi būti ilgalaikė aukojimo vieta. Akmens amžiuje aukos dažnai buvo skandinamos vandenyje.

Kai kurie lobio dirbiniai eksponuoti parodose Berlyne, Sankt Peterburge, Sent Luise, Londone, Čikagoje. 1901 m. didžioji lobio dalis pateko į Karaliaučiaus universiteto lobyną. 1944 m. dalis lobio buvo išvežta į Getingeno universiteto Geologijos ir paleontologijos muziejų, kur saugoma iki šiol. Kita dalis liko Karaliaučiaus universiteto saugyklose ir, kaip manoma, pražuvo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje.

200 lobio dirbinių R. Klebsas aprašė, o jų 155 piešinius (piešė H. Švarzas) pateikė knygoje „Akmens amžiaus gintaro papuošalai, iškasti prie Juodkrantės ir kitose Prūsijos vietose“ (Der Bernsteinschmuck der Steinzeit von der Baggerei bei Schwarzort und anderen Lokalitaten Preussens 1882 m.). Šių dirbinių analogai, kuriuos atkūrė Lietuvos menininkai, saugomi Virginijos ir Kazimiero Mizgirių gintaro galerijoje – muziejuje Nidoje.

Šaltiniai

1. Eugenijus Ivanauskas. Juodkrantės lobis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 18 psl.