Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Heteroglosija terminas apibrėžiantis skirtingų įvairovių egzistavimą vienoje kalboje gr hetero skirtingas ir glōssa kalb
Heteroglosija
Heteroglosija – terminas, apibrėžiantis skirtingų įvairovių egzistavimą vienoje „kalboje“ (gr. hetero- 'skirtingas' ir glōssa 'kalba'). Šiuo atveju terminas išverčia rusišką terminą разноречие („skirtingas kalbiškumas“), kuris buvo pristatytas rusų lingvisto Michailo Bachtino 1934 metų esė „Diskursas romane“ (rus. Слово в романе).
M. Bachtinas teigia, jog romano jėga ir konfliktas kyla iš skirtingų kalbos tipų: veikėjų kalbos, pasakotojų kalbos ir net autoriaus kalbos. Jis apibrėžia heteroglosiją kaip „kito kalbą kito kalboje, tarnaujančia tam, kad išreikštų autoriaus ketinimus, iškreiptu būdu.“ M. Bachtinas akcentuoja autoriaus tiesioginį pasakojimą, užuot akcentavęs tik dialogą tarp veikėjų, kaip pagrindinį šio aspekto konfliktą.
Kalbos požiūriai
M. Bachtinas manė, jog modernus romanas yra geriausia heteroglosijos eksploatacijos forma, visiškai skirtingai nei epas (ir šiek tiek mažesniu laipsniu, nei paprasta poezija). Lingvistinė romano energija buvo matoma savo konflikto ekspresijoje, tarp skirtingų garsų, perteikiančių romano elementus.
M. Bachtino požiūriu, bet kokia kalba, susiskirsto į daug balsų: „socialinius dialektus, charakteristinės grupės elgesį, profesionalius žargonus, bendrąsias kalbas, įvairias amžiaus grupių kalbas, tendencingas kalbas, valdžios institucijų kalbas, kalbas iš įvairių visuomenės sluoksnių ir praeinančių madų“. M. Bachtinas tvirtina, jog ši garsų įvairovė, yra išskirtinė romano kaip žanro savybė.
Tradicinės stilistikos rūšis, kaip epinė poezija, neturi heteroglosijai būdingų savybių. M. Bachtino žodžiais, „poezija nuasmenina 'dienas' kalboje, tuomet proza, kaip mes pamatysime, dažnai sąmoningai dar tik padidina skirtumą tarp jų…“
Išplėsdamas savo argumentą, M. Bachtinas teigia, kad visos kalbos atstovauja skirtingą požiūrį apie pasaulį, charakterizuojamą savo prasmėmis ir vertybėmis. Šiuo požiūriu, kalba yra „persmelkianti visus ketinimus ir instinktus“, ir taip nelieka jokių neutralių žodžių. Net labiausiai niekuo neišsiskiriantis sakinys turi prieskonį, nesvarbu ar apie profesiją, vakarėlį, kartą, vietą ar laiką. M. Bachtinui žodžiai neegzistuoja tol, kol jie yra ištarti, ir nuo to momento jie yra įspausti kalbėtojo parašu.
M. Bachtinas atpažįsta žodžio veiksmą, ar rašybos, kaip literatūros žodinį vaidmenį, tą, kuris reikalauja kalbėtojų ar autorių užimti atitinkamas pozicijas net jei reikia padaryti tik tokį paprastą dalyką kaip pasirinkti dialektą, kuriuo jie kalbės. Skirtingos kalbos yra dažnai atpažįstamos skirtingomis sąlygomis. M. Bachtinas duoda mums neraštingo valstiečio pavyzdį, kuris kalba su Dievu, su savo šeima kalba savitu dialektu, dainuoja dainas kitų dialektu, ir bando sukurti labai aukštos klasės dialektą, kuomet jis rašo peticijas vietinėms valdžios institucijoms. M. Bachtinas teigia, kad prozos rašytojas turi priimti ir apgyvendinti šias visas kalbas savo darbuose.
Hibridinė kalbėsena
Hibridinė kalbėsena, kaip teigia M. Bachtinas, yra ištrauka, kuri įdarbina tik vieną kalbėtoją – pavyzdžiui, autorių – ir vieną ar daugiau jo kalbos rūšių. Dviejų skirtingų kalbų suderinimas su savimi atneša prieštaravimus ir konfliktus tikėjimo sistemose.
Tiriant anglų komiškuosius romanus, ypač Čarlio Dikenso darbus, M. Bachtinas atpažino šio argumento pavyzdžius. Č. Dikenso parodijos, tiek apie „bendrąja kalbą“, tiek apie Parlamento kalbą arba aukštos klasės banketus, naudojasi paslėptomis kalbos rūšimis, tam, kad sukurtų savotišką humorą. Viename skyriuje Č. Dikensas pakeičia savo kalbą iš autorinės pasakojimo kalbos į formalizuotą kalbą, beveik epinį toną, aprašydamas nieko neišsiskiriančio biurokrato kalbą. Jo parodijos tikslas buvo biurokrato savimylos jausmo ir pasipūtimo aprašymas. Paslėptos kalbos naudojimas, be kalbėtojo ypatingo kalbos tono pokyčio, yra būtent tai, kas suteikia parodijai veiksmingumo. Tai M. Bachtino nuomone, yra hibridinė kalba. Šiuo atveju vyrauja konfliktas tarp faktinio pasakojimo ir čaižios hiperbolės naujo, epinio/formalistinio tonų.
M. Bachtinas veda mus toliau tam, kad aptartume pokalbio sąsajas. Jo požiūriu, net paprastas dialogas yra pilnas citatų ir nuorodų, dažniausiai, „visi sako“ arba „aš tai girdėjau“. Nuomonė ir informacija yra perduota darant nuorodą į neapibrėžtą bendrą šaltinį. Šių nuorodų būdais, žmonės atrankos būdu įsisaviną kitų kalbas ir paverčią jas savomis.
M. Bachtinas identifikuoja specifinį kalbos tipą, „autoritetingą kalbą“, kuri prašosi būti įsisavinama skaitytojo arba klausytojo; pavyzdžiais galėtų būti: religinė dogmą, arba mokslinė teorija, arba populiari knyga. Šis diskurso kaip buvo manyta seniau yra, užbaigtas, hierarchiškai tobulesnis, ir reikalauja „besąlygiškos ištikimybės“ užuot priimdamas skirtingas interpretacijas. Būtent todėl, M. Bachtinas teigia, jog autoritetinga kalba vaidina nežymų vaidmenį romane. Dėl to, jog pastaroji nėra atvira interpretacijoms, ir negali tapti hibridine kalbėsena.
M. Bachtinas daro išvadas, teigdamas, kad pagrindinis romano vaidmuo yra nupiešti autoritetingą klausimą, ir leisti, jog pastarasis būtų laikomas tikru ir atviru įvairioms interpretacijos. Tiesa sakant, romanai ne tik veikia, heteroglosijos metodais, bet ir skatina juos naudoti kuo dažniau; nes juk kurti priešingai, būtų artistinė nesėkmė.
Koncepcijos įtaka
M. Bakhtinas mano, jog heteroglosija buvo dažnai įdarbinama postmoderniosios kritikos, suvokiamos teologiniu ir autoritariniu pobūdžiu, kultūros kontekste. Ypatingai pastarosios stipri panieka populiariosioms meno ir literatūros formoms – archetipiškai išreikšta T. Adorno ir M. Horkheimerio kultūros pramonės analizėje – jos buvo kritikuojamas kaip „monoglosijos“ šalininkės; praktikuojančios kultūros mokslus, ir naudojančios M. Bachtino pagrindinę koncepciją teorizuoti kritišką masiškai gaminamų visuomenės pramogų įsisavinimą.
Dorota Heilė (angl. Dorothy Hale) pritaikė heteroglosijos koncepciją afroamerikiečių literatūroje „M. Bachtinas afroamerikiečių literatūros teorijoje“, aprašančią apie vergą pasakotoją, kuris prisimena savo nelaisvę ar rasinius bliuzo pasakojimus, kaip aiškius afroamerikiečių balsus, kurie konfliktuoja su kitais dialektais. D. Heilės požiūriu, heteroglosija yra tokia pati kaip ir požiūris apie afroamerikiečių dvigubą sąmonė, perplėštą tarp amerikietiškos patirties ir afrikietiško paveldo. Afroamerikiečių literatūra, iš prigimties, turi labai galingą ir pastovią heteroglosijos formą. D. Heilei tai yra ne tik literatūrinė forma, bet ir afroamerikiečių lingvistinės tapatybės ženklas.
D. Heilė kritikuoja W. E. B. Du Bois dėl afroamerikiečių dvigubos sąmonės ribojimo, identifikuojant afroamerikiečių sąmonę, kaip ypatingai universalų heteroglosijos atvejį, ir lyginant afroamerikiečių padėtį su M. Bachtino hipotetiniu valstiečiu. D. Heilė teigė, jog pats faktas, kad heteroglosija yra socialinė konstrukcija, kuri suteikė lygybės viltį afroamerikiečiams, nes pastaroji pareiškia, jog jie yra kitokie ir nelygūs tik todėl, kad visuomenė juos tokius padarė, o ne dėl to, jog jie paveldėjo šiuos būdingus bruožus.
Šaltiniai
- Bakhtin, M.M. (1981). Michael Holquist (red.). The Dialogic Imagination: Four Essays. Austin: University of Texas Press. ISBN 0-292-71534-X.
- Bakhtin, M.M. (1993). Caryl Emerson; Michael Holquist (eds.). Speech Genres, and other Late Essays. Austin: University of Texas Press. ISBN 978-0-292-72046-6.
- Bakhtin, M.M. (1994). Pam Morris (red.). The Bakhtin Reader. Oxford: Oxford University Press. ISBN 0-340-59267-2.
- Bakhtin, M.M. (2004). Rivkin, J; Ryan, M. (eds.). Literary Theory: An Anthology. New York: Blackwell. ISBN 978-1-4051-0696-2.
- During, S., red. (1993). The Cultural Studies Reader. London: Routledge. ISBN 0-415-07709-5.
- Hale, D. (1994). „Bakhtin in African American Literary Theory“. English Literary History. 2: 445–471.
- Zbinden, K (1998). „Traducing Bakhtin and Missing Heteroglossia“. Dialogism: An International Journal of Bakhtin Studies. 2.
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Heteroglosija, Kas yra Heteroglosija? Ką reiškia Heteroglosija?
Heteroglosija terminas apibreziantis skirtingu įvairoviu egzistavima vienoje kalboje gr hetero skirtingas ir glōssa kalba Siuo atveju terminas isvercia rusiska termina raznorechie skirtingas kalbiskumas kuris buvo pristatytas rusu lingvisto Michailo Bachtino 1934 metu ese Diskursas romane rus Slovo v romane M Bachtinas teigia jog romano jega ir konfliktas kyla is skirtingu kalbos tipu veikeju kalbos pasakotoju kalbos ir net autoriaus kalbos Jis apibrezia heteroglosija kaip kito kalba kito kalboje tarnaujancia tam kad isreikstu autoriaus ketinimus iskreiptu budu M Bachtinas akcentuoja autoriaus tiesioginį pasakojima uzuot akcentaves tik dialoga tarp veikeju kaip pagrindinį sio aspekto konflikta Kalbos poziuriaiM Bachtinas mane jog modernus romanas yra geriausia heteroglosijos eksploatacijos forma visiskai skirtingai nei epas ir siek tiek mazesniu laipsniu nei paprasta poezija Lingvistine romano energija buvo matoma savo konflikto ekspresijoje tarp skirtingu garsu perteikianciu romano elementus M Bachtino poziuriu bet kokia kalba susiskirsto į daug balsu socialinius dialektus charakteristines grupes elgesį profesionalius zargonus bendrasias kalbas įvairias amziaus grupiu kalbas tendencingas kalbas valdzios instituciju kalbas kalbas is įvairiu visuomenes sluoksniu ir praeinanciu madu M Bachtinas tvirtina jog si garsu įvairove yra isskirtine romano kaip zanro savybe Tradicines stilistikos rusis kaip epine poezija neturi heteroglosijai budingu savybiu M Bachtino zodziais poezija nuasmenina dienas kalboje tuomet proza kaip mes pamatysime daznai samoningai dar tik padidina skirtuma tarp ju Isplesdamas savo argumenta M Bachtinas teigia kad visos kalbos atstovauja skirtinga poziurį apie pasaulį charakterizuojama savo prasmemis ir vertybemis Siuo poziuriu kalba yra persmelkianti visus ketinimus ir instinktus ir taip nelieka jokiu neutraliu zodziu Net labiausiai niekuo neissiskiriantis sakinys turi prieskonį nesvarbu ar apie profesija vakarelį karta vieta ar laika M Bachtinui zodziai neegzistuoja tol kol jie yra istarti ir nuo to momento jie yra įspausti kalbetojo parasu M Bachtinas atpazįsta zodzio veiksma ar rasybos kaip literaturos zodinį vaidmenį ta kuris reikalauja kalbetoju ar autoriu uzimti atitinkamas pozicijas net jei reikia padaryti tik tokį paprasta dalyka kaip pasirinkti dialekta kuriuo jie kalbes Skirtingos kalbos yra daznai atpazįstamos skirtingomis salygomis M Bachtinas duoda mums nerastingo valstiecio pavyzdį kuris kalba su Dievu su savo seima kalba savitu dialektu dainuoja dainas kitu dialektu ir bando sukurti labai aukstos klases dialekta kuomet jis raso peticijas vietinems valdzios institucijoms M Bachtinas teigia kad prozos rasytojas turi priimti ir apgyvendinti sias visas kalbas savo darbuose Hibridine kalbesenaHibridine kalbesena kaip teigia M Bachtinas yra istrauka kuri įdarbina tik viena kalbetoja pavyzdziui autoriu ir viena ar daugiau jo kalbos rusiu Dvieju skirtingu kalbu suderinimas su savimi atnesa priestaravimus ir konfliktus tikejimo sistemose Tiriant anglu komiskuosius romanus ypac Carlio Dikenso darbus M Bachtinas atpazino sio argumento pavyzdzius C Dikenso parodijos tiek apie bendraja kalba tiek apie Parlamento kalba arba aukstos klases banketus naudojasi pasleptomis kalbos rusimis tam kad sukurtu savotiska humora Viename skyriuje C Dikensas pakeicia savo kalba is autorines pasakojimo kalbos į formalizuota kalba beveik epinį tona aprasydamas nieko neissiskiriancio biurokrato kalba Jo parodijos tikslas buvo biurokrato savimylos jausmo ir pasiputimo aprasymas Pasleptos kalbos naudojimas be kalbetojo ypatingo kalbos tono pokycio yra butent tai kas suteikia parodijai veiksmingumo Tai M Bachtino nuomone yra hibridine kalba Siuo atveju vyrauja konfliktas tarp faktinio pasakojimo ir caizios hiperboles naujo epinio formalistinio tonu M Bachtinas veda mus toliau tam kad aptartume pokalbio sasajas Jo poziuriu net paprastas dialogas yra pilnas citatu ir nuorodu dazniausiai visi sako arba as tai girdejau Nuomone ir informacija yra perduota darant nuoroda į neapibrezta bendra saltinį Siu nuorodu budais zmones atrankos budu įsisavina kitu kalbas ir pavercia jas savomis M Bachtinas identifikuoja specifinį kalbos tipa autoritetinga kalba kuri prasosi buti įsisavinama skaitytojo arba klausytojo pavyzdziais galetu buti religine dogma arba moksline teorija arba populiari knyga Sis diskurso kaip buvo manyta seniau yra uzbaigtas hierarchiskai tobulesnis ir reikalauja besalygiskos istikimybes uzuot priimdamas skirtingas interpretacijas Butent todel M Bachtinas teigia jog autoritetinga kalba vaidina nezymu vaidmenį romane Del to jog pastaroji nera atvira interpretacijoms ir negali tapti hibridine kalbesena M Bachtinas daro isvadas teigdamas kad pagrindinis romano vaidmuo yra nupiesti autoritetinga klausima ir leisti jog pastarasis butu laikomas tikru ir atviru įvairioms interpretacijos Tiesa sakant romanai ne tik veikia heteroglosijos metodais bet ir skatina juos naudoti kuo dazniau nes juk kurti priesingai butu artistine nesekme Koncepcijos įtakaM Bakhtinas mano jog heteroglosija buvo daznai įdarbinama postmoderniosios kritikos suvokiamos teologiniu ir autoritariniu pobudziu kulturos kontekste Ypatingai pastarosios stipri panieka populiariosioms meno ir literaturos formoms archetipiskai isreiksta T Adorno ir M Horkheimerio kulturos pramones analizeje jos buvo kritikuojamas kaip monoglosijos salininkes praktikuojancios kulturos mokslus ir naudojancios M Bachtino pagrindine koncepcija teorizuoti kritiska masiskai gaminamu visuomenes pramogu įsisavinima Dorota Heile angl Dorothy Hale pritaike heteroglosijos koncepcija afroamerikieciu literaturoje M Bachtinas afroamerikieciu literaturos teorijoje aprasancia apie verga pasakotoja kuris prisimena savo nelaisve ar rasinius bliuzo pasakojimus kaip aiskius afroamerikieciu balsus kurie konfliktuoja su kitais dialektais D Heiles poziuriu heteroglosija yra tokia pati kaip ir poziuris apie afroamerikieciu dviguba samone perplesta tarp amerikietiskos patirties ir afrikietisko paveldo Afroamerikieciu literatura is prigimties turi labai galinga ir pastovia heteroglosijos forma D Heilei tai yra ne tik literaturine forma bet ir afroamerikieciu lingvistines tapatybes zenklas D Heile kritikuoja W E B Du Bois del afroamerikieciu dvigubos samones ribojimo identifikuojant afroamerikieciu samone kaip ypatingai universalu heteroglosijos atvejį ir lyginant afroamerikieciu padetį su M Bachtino hipotetiniu valstieciu D Heile teige jog pats faktas kad heteroglosija yra socialine konstrukcija kuri suteike lygybes viltį afroamerikieciams nes pastaroji pareiskia jog jie yra kitokie ir nelygus tik todel kad visuomene juos tokius padare o ne del to jog jie paveldejo siuos budingus bruozus SaltiniaiBakhtin M M 1981 Michael Holquist red The Dialogic Imagination Four Essays Austin University of Texas Press ISBN 0 292 71534 X Bakhtin M M 1993 Caryl Emerson Michael Holquist eds Speech Genres and other Late Essays Austin University of Texas Press ISBN 978 0 292 72046 6 Bakhtin M M 1994 Pam Morris red The Bakhtin Reader Oxford Oxford University Press ISBN 0 340 59267 2 Bakhtin M M 2004 Rivkin J Ryan M eds Literary Theory An Anthology New York Blackwell ISBN 978 1 4051 0696 2 During S red 1993 The Cultural Studies Reader London Routledge ISBN 0 415 07709 5 Hale D 1994 Bakhtin in African American Literary Theory English Literary History 2 445 471 Zbinden K 1998 Traducing Bakhtin and Missing Heteroglossia Dialogism An International Journal of Bakhtin Studies 2