Europinis vilpišysEuropinė miškinė katėMokslinė klasifikacijaKaralystė Gyvūnai Animalia Tipas Chordiniai Chordata Klasė

Europinis vilpišys

Europinė miškinė katė

Karalystė:	Gyvūnai ( Animalia)
Tipas:	Chordiniai ( Chordata)
Klasė:	Žinduoliai ( Mammalia)
Būrys:	Plėšrieji žinduoliai ( Carnivora)
Šeima:	Katiniai ( Felidae)
Pošeimis:	Mažosios katės ( Felinae)
Gentis:	Rainuotosios katės ( Felis)
Rūšis:	Miškinė katė ( Felis silvestris)
Porūšis:	Europinė miškinė katė ( Felis silvestris silvestris)

Binomas

Felis silvestris
, 1777

Paplitimas

Europinių miškinių kačių apytikslis, natūralus, išlikęs paplitimo arealas 1985 m.

Europinė miškinė katė, arba europinis vilpišys (Felis silvestris silvestris) – katinių (Felidae) šeimos plėšrus žinduolis, miškinės katės (Felis silvestris) porūšis. Šio porūšio natūralus arealas labai sumažėjęs; iš dalies europinės miškinės katės išlikusios Vakarų, Pietų, Vidurio ir Rytų Europos miškuose, jų arealas pietryčiuose siekia Kaukazo kalnus. Skandinavijos šalyse jų nėra, o Anglijoje ir Velse išnykusios.

Charakteristika

Europinės miškinės katės vilpišiai yra didesni ir stambesni už namines kates, jų kailis tankesnis, ilgesnio plauko. Uodega trumpesnė, nesmailėjanti, vešliai apaugusi, su tamsiais skersiniais dryžiais, juodu galu. Kailis dryžuotas, su tamsia nugaros juosta. Patinai didesni, vidutiniškai sveria nuo 5 iki 8 kg, patelės - 3,5 kg. Jų svoris sezoniškai svyruoja iki 2,5 kg. Nėštumas trunka 63-68 dienas. Balandžio-birželio mėnesiais įprastai gimsta 2-4 jaunikliai. Didelių individų Ispanijoje kūnas siekia 65 cm dydį, turi 34,5 cm ilgio uodegą ir sveria iki 7,5 kg. Jų kailio juostos ryškesnės, mažiau išsklaidytos, dantys palyginti didesni, todėl dažniau minta laukiniais triušiais, nei laukiniai gentainiai, gyvenantys į šiaurę nuo Duero ir Ebro upių Pirėnų pusiasalio šiaurėje ir labiau priklausantys nuo smulkių graužikų. Medžioja pavieniui, naršydami po maždaug 100 ha dydžio teritoriją. Vilpišio nagai įtraukiami, kad neatšiptų. Gyvūnas vaikščioja žeme ir laipioja medžių šakomis labai tyliai, mindamas tik minkštomis pėdų pagalvėlėmis.

Kadangi europinės miškinės katės kryžminasi su naminėmis, sunku teisingai atskirti miškines kates ir dryžuotus hibridus, remiantis tik morfologiniais požymiais. Nepaisant to, kad miškinės katės gana artimos naminėms, tačiau jos turi reputaciją kaip nepasiduodančios prijaukinimui, jų negalima auginti kaip naminių gyvūnų. Gamtininkė Frances Pitt rašė: „buvo laikas, kai aš tuo netikėjau ... mano optimizmas žlugo“, bandant auginti miškinę katę, kurią pavadino „Belzebubu“.

Paplitimas

Europiniai vilpišiai daugiausia gyvena miškingose vietovėse – brandžiuose plačialapiuose ir mišriuose miškuose. Jos vengia intensyviai dirbamų žemės ūkio plotų ir gyvenviečių. Toliausiai į šiaurę gyvenančios katės sutinkamos šiaurinėje ir rytinėje Škotijos dalyse. Prancūzijoje gyvuoja dvi atskiros populiacijos. Pirmoji paplitusi Ardėnuose, šalies šiaurės rytuose iki Liuksemburgo, Vokietijos ir Belgijos. Kita Prancūzijos pietuose gali būti per Pirėnus susijusi su Ispanijos ir Portugalijos populiacijomis. Vokietijoje Reino barjeras yra pagrindinė kliūtis tarp Aifelio ir kalnų į vakarus ir rytus nuo upės, kur plitimui trukdo nutiestas šešių juostų greitkelis. Lenkijos Karpatų kalnų populiacija tęsiasi į Šiaurės Slovakiją ir Vakarų Ukrainą. Šveicarijoje gyvena Juros kalnuose. Tris išsklaidytas populiacijas Italijoje sudaro viena šalies centrinėje ir pietinėje dalyse, viena Rytų Alpėse, kuri gali būti susijusi su katėmis, gyvenančiomis Slovėnijoje ir Kroatijoje. Sicilijos pouliacija yra vienintelė Viduržemio jūros salų populiacija, kuri nebuvo introdukuota.

Europinės miškinės katės Lietuvoje

Lietuvos miškuose gyvenusios europinės miškinės katės, prof. Tado Ivanausko buvo pavadintos vilpišiais, kurie išnyko XIX a. Jų dabartiniai konkurentai dėl maisto būtų mangutai, meškėnai, kurie yra invaziniai, darantys didelę žalą vietinei gyvūnijai, todėl tėra tik laiko klausimas, kada jie Lietuvoje įsitvirtins. Vilpišiai buvo natūrali Lietuvos vietinės ekosistemos dalis.

Evoliucija

Pleistoceno epochos nuosėdose aptinkama mažųjų kačių iškasenų nedaug, tačiau jos parodo jų giminingą ryšį su europiniu vilpišiu. Savo knygoje „Pleistocene Mammals of Europe“ (1963) paleontologas Björn Kurtén nurodė, kad Pirėnų pusiasalyje gyvenančios stambiausios katės pleistoceno epochoje buvo paplitusios visoje Europoje.

Grėsmės

Daugelyje Europos šalių miškinės katės tapusios retomis. Nors joms taikoma teisinė apsauga, tačiau jos vis dar medžiojamos, painiojant su benamėmis katėmis, manant apie jų keliamą grėsmę smulkesniems žvėreliams ir ant žemės lizdus sukantiems paukščiams. Vienas iš nedaugelio natūralių priešų yra lūšis. Škotijos aukštumose, kur 2004 m. laisvėje dar gyveno apie 400 miškinių kačių, kryžminimasis su naminėmis sulaukėjusiomis katėmis kelia didelę grėsmę laukinės populiacijos išskirtinumui. Didžiausios miškinių kačių populiacijos įsikūrusios Ispanijoje ir Portugalijoje, tačiau joms kyla grėsmė iš benamių kačių ir prarandamų buveinių. Sulaukėjusios naminės katės konkuruoja su miškinėmis dėl grobio ir erdvės, perduoda pastarosioms ligas. 1990–aisiais labiausiai į rytus nutolusioms miškinių kačių buveinėms Ukrainoje, Moldovoje ir Kaukaze kilo grėsmė iškertant plačialapius miškus, dėl ko mažėja populiacijų plotai. Tik nedidelis skaičius kačių priauga saugomose teritorijose.

Taksonomija

Daugelis biologų apriboja porūšio F. s. silvestris paplitimą Europos žemyno ribose. Pagal senąją klasifikaciją, kurioje buvo priimta keletas skirtingų porūšių, maža Škotijos miškinių kačių populiacija laikoma F. s. grampia, Kaukazo (taip pat ir Turkijos) – F. s. caucasica, galbūt išnykusi Kretos miškinė katė yra F. s. Cretensis, Balearų miškinė katė yra F. s. jordansi ir galbūt išnykusi korsikietiška miškinė katė yra F. s. Reyi. Tačiau pagal 2007 m. genetinį tyrimą, tai porūšiai, priskiriami europinių miškinių kačių populiacijoms, įskaitant įsikūrusias Sicilijoje, Anatolijoje ir Kaukazo kalnuose. Kita vertus, paaiškėjo, kad populiacijos Korsikoje, Sardinijoje, Kretoje ir Kipre yra introdukuotos afrikinės miškinės katės.

Dažnai dvi skirtingos formos identifikuojamos Iberijos pusiasalyje: įprasta europinė forma į šiaurę nuo Duero ir Ebro upių, ir „didžiųjų“ kačių Iberijos forma, kartais priskiriama skirtingam porūšiui F. s. tartessia, likusioje regiono dalyje. Paleontologas Björn Kurtén pažymėjo, kad ginčijamas tartessia vienareikšmiškai išlaikė tokį pat dydį ir proporcijas, kaip forma, kuri buvo nustatyta visoje žemyninėje Europoje per pleistoceno ledynmečius. Abiejų formų buveinės taip pat skirtingos: šiaurinė tipiška populiacija gyvena daugiausia lapuočių miškuose su vyraujančiais ąžuolais Quercus robur ir pietinė – Viduržemio jūros regiono miškuose su visžaliais Quercus Ilex.

Taip pat skaitykite

Istoriniais laikais išnykusios vietinės Lietuvos žinduolių rūšys
Norvegų miškinė katė

Šaltiniai

Yamaguchi, N.; Kitchener, A.; Driscoll, C. & Nussberger, B. (2015). „Felis silvestris“. The IUCN Red List of Threatened Species. IUCN. 2015: e.T60354712A50652361. doi:10.2305/IUCN.UK.2015-2.RLTS.T60354712A50652361.en. Nuoroda tikrinta 14 January 2018.
Condé, B.; Schauenberg, P. (1971). „Le poids du chat forestier d ́Europe (Felis silvestris Schreber, 1777)“ [Weight of the European forest wildcat]. Revue Suisse de Zoologie. 78: 295–315. ISSN 0035-418X.
Garcia-Perea, R. (2006). "Felis silvestris Schreber, 1777". Pp. 333–338 in Atlas y Libro Rojo de los Mamíferos Terrestres de España (Spanish)]. Ministerio de Agricultura, Alimentación y Medio Ambiente, Gobierno de Espagna.
John Bradshaw (15 August 2013). Cat Sense: The Feline Enigma Revealed. Penguin Books Limited. pp. 36–7. ISBN 978-0-241-96046-2.
Davis, A.R. and Gray, D. (2010). The distribution of Scottish wildcats (Felis silvestris) in Scotland (2006-2008). Scottish Natural Heritage Commissioned Report.
Mattucci F., Oliveira R., Bizzarri L., Vercillo F., Anile S., Ragni B., Lapini L., Sforzi A., Alves P.C., Lyons L.A., Randi E. (2013). „Genetic structure of wildcat (Felis silvestris) populations in Italy“. Ecology and Evolution. 3 (8): 2443–2458. doi:10.1002/ece3.569.{{cite journal}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
Vilpišys (lkz.lt)
Kurtén, B. (1965). „On the evolution of the European Wild Cat, „Felis silvestris“ Schreber“. Acta Zoologica Fennica. 111: 3–34.
Driscoll, C. A.; Menotti-Raymond, M.; Roca, A. L.; Hupe, K.; Johnson, W. E.; Geffen, E.; Harley, E. H.; Delibes, M.; Pontier, D.; Kitchener, A. C.; Yamaguchi, N.; O’Brien, S. J.; Macdonald, D. W. (2007). „The Near Eastern Origin of Cat Domestication“ (PDF). Science. 317 (5837): 519–523. doi:10.1126/science.1139518. PMC 5612713. PMID 17600185.
Purroy, F. J. and Varela, J. M. (2003). Guía de los Mamíferos de España. Península, Baleares y Canarias. Lynx Edicions, Barcelona.

Nuorodos

Ar gali į Lietuvą sugrįžti miškiniai katinai – vilpišiai?
Išgelbėkime Škotijos kates Archyvuota kopija 2012-09-17 iš Wayback Machine projekto.

Galerija

Iškamša
Škotijos miškinė katė
Katė su jaunikliu
Žiovaujanti katė
Čekijos zoologijos sode
Vokietijos miško parke

Vikiteka: Europinis vilpišys – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

[iucn-1] Yamaguchi, N.; Kitchener, A.; Driscoll, C. & Nussberger, B. (2015). „Felis silvestris“. The IUCN Red List of Threatened Species. IUCN. 2015: e.T60354712A50652361. doi:10.2305/IUCN.UK.2015-2.RLTS.T60354712A50652361.en. Nuoroda tikrinta 14 January 2018.

[2] Condé, B.; Schauenberg, P. (1971). „Le poids du chat forestier d ́Europe (Felis silvestris Schreber, 1777)“ [Weight of the European forest wildcat]. Revue Suisse de Zoologie. 78: 295–315. ISSN 0035-418X.

[magrama.gob.es-3] Garcia-Perea, R. (2006). "Felis silvestris Schreber, 1777". Pp. 333–338 in Atlas y Libro Rojo de los Mamíferos Terrestres de España (Spanish)]. Ministerio de Agricultura, Alimentación y Medio Ambiente, Gobierno de Espagna.

[Bradshaw2013-4] John Bradshaw (15 August 2013). Cat Sense: The Feline Enigma Revealed. Penguin Books Limited. pp. 36–7. ISBN 978-0-241-96046-2.

[5] Davis, A.R. and Gray, D. (2010). The distribution of Scottish wildcats (Felis silvestris) in Scotland (2006-2008). Scottish Natural Heritage Commissioned Report.

[6] Mattucci F., Oliveira R., Bizzarri L., Vercillo F., Anile S., Ragni B., Lapini L., Sforzi A., Alves P.C., Lyons L.A., Randi E. (2013). „Genetic structure of wildcat (Felis silvestris) populations in Italy“. Ecology and Evolution. 3 (8): 2443–2458. doi:10.1002/ece3.569.{{cite journal}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)

[7] Vilpišys (lkz.lt)

[Kurten-8] Kurtén, B. (1965). „On the evolution of the European Wild Cat, „Felis silvestris“ Schreber“. Acta Zoologica Fennica. 111: 3–34.

[driscoll07-9] Driscoll, C. A.; Menotti-Raymond, M.; Roca, A. L.; Hupe, K.; Johnson, W. E.; Geffen, E.; Harley, E. H.; Delibes, M.; Pontier, D.; Kitchener, A. C.; Yamaguchi, N.; O’Brien, S. J.; Macdonald, D. W. (2007). „The Near Eastern Origin of Cat Domestication“ (PDF). Science. 317 (5837): 519–523. doi:10.1126/science.1139518. PMC 5612713. PMID 17600185.

[10] Purroy, F. J. and Varela, J. M. (2003). Guía de los Mamíferos de España. Península, Baleares y Canarias. Lynx Edicions, Barcelona.