Maras Lietuvoje

Maras Lietuvoje – maras, pasireiškęs XIII–XVIII a. Lietuvos teritorijoje. Pirmieji atvejai siekia XIII–XIV a., kai ėmė plėtotis santykiai su Vakarų Europa (visų pirma vokiečiais), XVIII a. išnyko. Šias epidemijas dažniausiai lydėdavo raupai, dizenterija, gripas, didindavę mirtingumą, taip pat badas. Marą iš gretimų kraštų atnešdavo vokiečiai, lenkai, totoriai ir kitos tautos.

Dažnai maras Lietuvoje išplisdavo po nederlingų metų ir karų, iškilus badui. Nuo maro mirdavo žmonių, ištuštėdavo sodybos, kartais keisdavosi gyventojų tautinė sudėtis. Siekiant, kad nuo maro mirusieji neužkrėstų likusių gyvų žmonių, maro aukas laidodavo atskirose kapavietėse. Dar ir dabar jos kartais vadinamos Maro kapeliais.

Istorija

Pirmoji maro epidemija baltų kraštuose kilo 1213 m., vėliau 1334, 1400, 1531, 1580–1589, 1625, 1657, 1708–1711 m.

Manoma, kad pirmą kartą Lietuvą maras pasiekė XIII a., tačiau apie to laiko marus Lietuvoje žinių mažai. Tai buvo antroji pasaulinė maro pandemija, ją atnešė kryžiuočiai ir kalavijuočiai. 1307 m. Lietuvon marą atnešė teutonai. Tuo metu liga plito iš šiaurės ir vakarų pusių. Tada nuo jo mirė daug gyventojų Užnemunė ir Mažojoje Lietuvoje, maras laikėsi iki 1315 m. Kitos maro bangos taip pat plito iš vakarų ir šiaurės, bet XVI a. maras į LDK atėjo jau iš rytų – jį užnešė puolantys totoriai. Vėliau epidemijos siautė 1515–1516, 1530–1550, 1571 m. Vilniuje nuo bado ir maro mirė apie 25 000 žmonių. Neretai maras buvo lydimas bado – kartais kaip priežastis, kartais kaip pasekmė.

XVII a. viduryje LDK dėl bado ir maro epidemijos, taip pat dėl karų su Švedija ir Rusija prarado 49 proc. gyventojų. Ypač didelė epidemija buvo Didžiojo Šiaurės karo maras, siautęs 1708–1711 m. ir nuniokojęs visą kraštą. 1710 m. dėl jo Vilniuje mirė apie 33 700 žmonių, mirusiųjų nespėdavo laidoti, nors į vieną kapą buvo guldoma po 70–80 lavonų. Visoje Lietuvoje išmirė daugiau kaip trečdalis, Žemaitijoje – iki pusės gyventojų. Tai buvo paskutinis tokio masto epidemijos protrūkis. Pavyzdžiui, vien Šiaulių ekonomijoje ištuštėjo 58 kaimai. Jonas Basanavičius teigė, kad 1710–1711 m. nuo maro išmirė visi jo gimtojo Ožkabalių kaimo gyventojai, 1738 m. – dauguma Užnemunės gyventojų. Nuo šio maro ypač nukentėjo lietuvninkai – dėl jų didelio mirtingumo į ištuštėjusias sodybas atsikėlė vokiečių valstiečiai kolonistai. Vokiečiai kėlėsi iš Zalcburgo, Pfalco, Šveicarijos, Frankonijos, Nasavos žemių.

Epidemijos

XIII–XVIII a. Lietuvos buvo kilusios kelios dešimtys maro epidemijų. Istorikas teigė, kad 1419–1710 m. Lietuvos teritorijoje buvo 22 maro epidemijos. Epidemijų tikslų skaičių sunku nustatyti, kadangi marui būdavo priskiriamos ir kitos užkrečiamosios ligos. Didesnės epidemijos apimdavo visą kraštą ir su pertraukomis trukdavo kelerius metus. Didžiausios epidemijos:

• 1205–1207 m.
• apie 1279 m.
• 1307–1315 m.
• 1409–1410 m.
• 1419–1420 m.
• 1424–1427 m.
• 1440–1452 m. Lenkijoje ir Latvijoje prasidėjusi epidemija greitai pasiekė ir Lietuvą.
• 1465 m.
• 1473–1474 m.
• 1497–1498 m.
• 1505–1506 m.
• 1530 m.
• 1550–1551 m. epidemija kilo pranciškonų vienuolyne Vilniuje, nuo jos nukentėjo Vilnius, Trakai, Eišiškės, Medininkai, Žiežmariai.
• 1564 m.
• 1570–1571 m. Vilniuje nuo bado ir maro mirė apie 25 tūkst. žmonių.
• 1573 m.
• 1580 m.
• 1588–1589 m.
• 1602–1603 m. maras kilo iš Prancūzijos ir Livonijos, o iš ten lenkų kariuomenė atnešė jį į Lietuvą.
• 1620 m.
• 1624–1625 m. daugiausia nukentėjo Vilnius, bet maras palietė ir kai kurias kitas vietoves. Pavyzdžiui, Pasvalyje išmirė daugybė žmonių, po maro Žemaitijoje ir Trakų apylinkėse po epidemijos liko daug tuščių ūkių.
• 1629 m.
• 1653–1654 m.
• 1657–1658 m. po maro Vilniuje neliko pusės gyventojų – 10 tūkstančių. Be to, ištuštėjo ir daug kaimų. Pavyzdžiui, Jurbarko seniūnijos Ariškėnų vaitijoje rasta 160 tuščių kiemų, Pašaltuonio – 154 kiemai, Užnemunės – 204 kiemai, Pašešupio – 129 kiemai. Varanausko palivarke dauguma valstiečių išnyko, tad palivarko žemės liko dirvonuoti.
• 1668–1669 m.
• 1677–1678 m.
• 1695 m.
• 1708–1711 m. – didžiausia epidemija, Didysis maras
• 1717 m.

Šaltiniai

1. Maras. Mažosios Lietuvos enciklopedija (tikrinta 2025-07-20).
2. Maras. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 688
3. Pranė Dundulienė. Badas ir maras Lietuvoje feodalizmo laikais. Istorija, 1963, t. 4, psl. 105–122
4. Maciej Stryjkowski. Kronika polska, litewska, żmudzka i wszystkiej Rusi, tom 1. – Warszawa, 1846. // psl. 352
5. Maras. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. II tomas (L–Ž). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. // psl. 281
6. Maras Lietuvoje. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2025-07-20).
7. Maras. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 506 psl.
8. Arūnas Milašius. Didžiosios epidemijos, kurias teko išgyventi Lietuvai, pakeitė viso regiono veidą. 2020-02-13, Delfi.lt (tikrinta 2025-07-20).
9. Maras. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VII: Lietuvos-Mordvių, 236 psl.
10. Jan Długosz. Opera omnia, tom 12, psl. 572–573.
11. Codex epistolaris Vitoldi. – Kraków, 1882, psl. 169, 187, 476, 985.
12. Maciej Stryjkowski. Kronika polska, litewska, żmudzka i wszystkiej Rusi, tom 2. – Warszawa, 1846, psl. 165.
13. Jan Długosz. Opera omnia, tom 13, psl. 623.
14. Jan Długosz. Opera omnia, tom 14, psl. 118.
15. Antoni Walawender. Kronika klęsk elementarnych w Polsce i w krajach sąsiednich w latach 1450–1586, tom 1. – Lwów, 1932, psl. 38, 60, 76, 80, 84.
16. Józef Kraszewski. Wilno od początków jego do r. 1750, tom 2. – Wilno, 1840, psl. 175, 198.
17. Maciej Stryjkowski. Kronika polska, litewska, żmudzka i wszystkiej Rusi, tom 2. – Warszawa, 1846, psl. 406–407.
18. Antoni Walawender. Kronika klęsk elementarnych w Polsce i w krajach sąsiednich w latach 1450–1586, tom 1. – Lwów, 1932, psl. 66.
19. В. Загорский. Чума в Литве. – Vilnius, 1897, psl. 18.
20. Antoni Walawender. Kronika klęsk elementarnych w Polsce i w krajach sąsiednich w latach 1450–1586, tom 1. – Lwów, 1932, psl. 66.
21. Maciej Stryjkowski. Kronika polska, litewska, żmudzka i wszystkiej Rusi, tom 2. – Warszawa, 1846, psl. 419.
22. Jerzy Giedrojc. Mór w Polsce. psl. 32.
23. Antoni Walawender. Kronika klęsk elementarnych w Polsce i w krajach sąsiednich w latach 1450–1586, tom 1. – Lwów, 1932, psl. 69–70.
24. Maciej Stryjkowski. Kronika polska, litewska, żmudzka i wszystkiej Rusi, tom 2. – Warszawa, 1846, psl. 420.
25. Józef Kraszewski. Wilno od początków jego do r. 1750, tom 1. – Wilno, 1840, psl. 283.
26. Antoni Walawender. Kronika klęsk elementarnych w Polsce i w krajach sąsiednich w latach 1450–1586, tom 1. – Lwów, 1932, psl. 93–95.
27. Józef Kraszewski. Wilno od początków jego do r. 1750, tom 1. – Wilno, 1840, psl. 285.
28. Jerzy Giedrojc. Mór w Polsce. psl. 53.
29. LTSR MA Centrinės bibliotekos rankraščių skyrius, VKF-3142, 2199.
30. В. Загорский. Чума в Литве. – Vilnius, 1897, psl. 19.
31. Raimonda Ragauskienė. Maro epidemija 17 a. Vilniuje – užrakintas miestas ir dezinfekcija laužo dūmais. 2022-01-08, Lrt.lt (tikrinta 2025-07-20).
32. S. Niemaczyńska. Kronika klęsk elementarnych w Polsce i krajach sąsiednich w latach 1648–1696. – Lwów, 1937, psl. 36.

Literatūra

• Pranė Dundulienė. Badas ir maras Lietuvoje feodalizmo laikais. Istorija, 1963, t. 4, psl. 105–122.