Vilniaus siaurasis geležinkelis – buvęs 600 mm vėžės pločio ir 16,31 km ilgio siaurasis geležinkelis, pradėtas tiesti Vilniuje 1920 m. Naudotas keleiviniam eismui, karinėms ir prekinėms reikmėms. Laikui bėgant geležinkelio tinklas trumpėjo, kol 1986 m. buvo galutinai išardytas (nors kai kurie šaltiniai nurodo 1994 m.).[1] Linija ėjo iš Burbiškių per Vingio parką (Vingio parko geležinkelis), Žvėryną, Šnipiškes, Šilo tiltą, Antakalnį į Turniškes.[2] Keleivinis eismas vyko nuo Vilniaus geležinkelio stoties iki J. Basanavičiaus gatvės ir Vilkpėdės.
Istorija
redaguoti1922 m. inžinierius E. Landsbergis Vilniaus magistrate teigė, kad prieš rusų puolimą 1920 m. gegužę kariuomenė nutiesė siaurąjį geležinkelį, kuris nuo Vilniaus prekinės stoties ėjo Naugarduko, Mindaugo, Tauro, Vasario 16-osios, A. Goštauto gatvėmis iki Žaliojo tilto ir nuo jo Žvejų gatve iki Vilniaus elektrinės. Jis turėjo dvi atšakas: 1) nuo Naugarduko ir Mindaugo gatvių sankryžos iki malūno ties Mindaugo ir Kauno gatvių sankryža; 2) nuo Mindaugo ir Švitrigailos gatvių sankryžos iki kariuomenės kepyklos S. Konarskio gatvėje. 1922 m. šis geležinkelis buvo dalinai išardytas nuo Lukiškių aikštės iki Žaliojo tilto ir nenaudojamas. Tuomet kariuomenė naudojo tik geležinkelio dalį įvairiems kroviniams, dažniausiai grūdams ir miltams vežti iš malūno Mindaugo gatvės į kepyklą S. Konarskio gatvėje.[3]
Keleivinis transportas
redaguoti1922 m. buvo pasiūlyta siaurąjį geležinkelį panaudoti keleivių pervežimui. Po kelių pasitarimų magistrate, 1922 m. spalio 5 d. miesto tarybos posėdyje patvirtinta sutartis, kurioje nurodytos dvi linijos:[3]
- 1-asis maršrutas: Geležinkelio stotis – J. Basanavičiaus g. (Geležinkelių direkcija), kuris ėjo Geležinkelio, Algirdo, Naugarduko, Mindaugo gatvėmis iki J. Basanavičiaus gatvės;
- 2-asis maršrutas: J. Basanavičiaus g. – Vilkpėdė, kuris ėjo Mindaugo, Naugarduko, Panerių gatvėmis iki Vilkpėdės ligoninės.
Keleivius planuota vežioti nuo 7 iki 24 valandos kas valandą, turėjo važinėti du atviri vagonai ir vienas uždaras (žieminis). 1922 m. lapkritį bėgių tvarkymo darbai buvo baigti. Bendras siaurojo geležinkelio linijų ilgis buvo 5,8 km: nuo Prekinės stoties iki J. Basanavičiaus g. – 2,5 km; nuo Geležinkelio stoties iki J. Basanavičiaus g. – 2 km (su 0,8 km atšaka į malūną Mindaugo g.); nuo Prekių stoties iki Vilkpėdės – 0,5 km. Vėžė buvo 600 mm pločio, bėgių aukštis 7 cm, bėgiai turėjo neišsikišti virš gatvių dangos, kad netrukdytų kitam transportui. Traukinių greitis buvo 15–18 km/h.[3]
1922 m. gruodžio 10 d. siaurasis geležinkelis oficialiai atidarytas. Bilieto kaina buvo 150 lenkiškų markių. 1923 m. pradžioje Geležinkelių direkcijos kieme atidaryta Miesto prekių stotis turėjo kelis sunkvežimius siuntoms ir prekėms išvežioti, 1924 m. gegužę ji perkelta iš Vilniaus geležinkelių direkcijos pastato į pastatą kitoje gatvės pusėje (A. Vivulskio g. 2). 1924 m. spalį traukiniai nuo direkcijos pastato Mindaugo g. į Geležinkelio stotį važinėjo nuo 6:20 iki 23:40 kas 20 minučių, į Vilkpėdę ir Prekių stotį nuo 7:20 iki 23:25 kas 40 minučių.[4] 1925 m. atnaujintas garvežių parkas, pradėjo važinėti nauji lokomotyvai, bet 1925 m. birželį keleivinių traukinių kursavimas 1-uoju maršrutu laikinai sustabdytas, nors 2-asis maršrutas tebeveikė. Po kelių mėnesių vietoje garvežių traukiamų vagonų pradėjo važinėti keleiviniai vagonai su benzininiais varikliais.[3]
Kol nevažinėjo autobusai, tai buvo vienintelė, nebrangi (nors ir nuostolinga) susisiekimo priemonė tarp miesto, Geležinkelio stoties ir Vilkpėdės, kur buvo Prekių stotis, miesto skerdykla ir geležinkeliečių ligoninė. Dėl konflikto su magistratu, 1927 m. Valstybinei geležinkelių direkcijai atimta teisė naudotis Vilniaus miesto gatvėmis. Tuo pačiu reikalauta išardyti geležinkelio bėgius.[5] Nepaisant to, nuo 1927 m. spalio 1 d. imta pardavinėti laikinus mėnesinius bilietus: 1-uoju maršrutu mėnesinis bilietas kainavo 5 zlotus, 2-uoju – 7 zlotus ir 50 grašių, moksleiviams taikyta 50 proc. nuolaida. Nors siaurukas veikė, bet važiuodavo tik keli traukiniai per dieną. 1928 m. balandžio 23 d. pulkininkas inžinierius Ožynskis laiške magistratui rašė, kad siauruko atšakos, einančios Algirdo ir Naugarduko gatvėmis, negali būti išardytos, kadangi kartu su kariuomenės geležinkeliais sudaro bendrą tinklą. Galiausiai, 1928 m. gruodžio 1 d. traukinių eismas 2-uoju maršrutu buvo nutrauktas.[3]
Krovininis transportas
redaguotiVilnių okupavusi Lenkija 1923 m. pradėjo įtvirtintos teritorijos „Vilnius“ (lenk. Oboz warowny „Wilno“) įrengimą, 1923–1924 m. nutiesta Burbiškių–Turniškių geležinkelio linija.[1] Ratu aplink miestą išdėstyti požeminiai ir antžeminiai amunicijos sandėliai, susisiekimui tarp kurių nutiestas 600 mm vėžės pločio[6] siaurasis geležinkelis, ties Burbiškėmis atsišakojęs nuo Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio. Pagrindinė geležinkelio linija driekėsi į šiaurę nuo Burbiškių, kirto Vingio parką, tiltu per Nerį į Žvėryną, sukosi į rytus pro antžeminių bunkerių kompleksą, Šnipiškių bunkerius, toliau tiesėsi į rytus ir antrą sykį kirto Nerį ties dabartiniu Šilo tiltu, už kurio baigėsi ties Antakalnio bunkeriais. Trumpa geležinkelio atšaka tiesėsi ir į pietus nuo plačiojo geležinkelio link Burbiškėse buvusių antžeminių amunicijos sandėlių.[7]
1939 m. Turniškių hidroelektrinės statybos metu įrengta 5 km ilgio atšaka iš Antakalnio. Už tilto per Nerį geležinkelis ėjo dabartine Smėlio gatve, kirto Vilniaus miesto klinikinės ligoninės teritoriją, Žolyno gatvę, tęsėsi lygiagrečiai Antakalnio gatvei ir maždaug ties dabartine Švyturio gatve įsijungė į Antakalnio gatvę. Už dabartinio viešojo transporto žiedo linija ėjo Valakampių gatve link hidroelektrinės. Vietomis galima aptikti likusius grindinio ir geležinkelio pylimo fragmentus.[8]
Be karinių reikmių siaurasis geležinkelis buvo naudojamas kuro tiekimui į Vilniaus elektrinę. 1962 m. elektrinę pradėjus kūrenti dujomis ir mazutu siaurojo geležinkelio poreikis išnyko. Dešiniajame Neries krante buvę bėgiai išardyti, o atkarpa Burbiškės–Vingio parkas buvo perdaryta į vaikų geležinkelį, kurį aptarnavo jaunieji geležinkeliečiai. Po Vingio parko rekonstrukcijos panaikinta ir ši linija.[9]
Vaikų geležinkelis
redaguoti1946 m. linija iš dalies atstatyta jau 750 mm vėžės, nukreipiant trasą link Vilniaus elektrinės. Vaikų geležinkeliui buvo paskirtas Vingio parko ruožas nuo Neries iki Gerosios Vilties gatvės, statybos pradėtos 1946 m. pradžioje. Įrengtos 4 stotelės – „Pergalės“, „Sporto“, „Komjaunimo“ ir „Pionierių“. Pradinis ilgis buvo 3,6 km. 1946 m. pabaigoje vaikų geležinkelis pailgintas iki 12 km. Tuo metu geležinkelis buvo priskirtas prie Vilniaus miestui gyvybiškai svarbių strateginių objektų, todėl ilgą laiką jį buvo uždrausta rodyti žemėlapiuose. 1954 m. paleidus šiluminę stotį, kuro vežimas vaikų geležinkeliu buvo nutrauktas. Vaikų geležinkelis veikė iki 1980 m.[1]
- V. Lukoševičius. Lietuvos geležinkeliai senuosiuose žemėlapiuose. – Geodesy & Cartography. Vilnius; Abingdon: Vilnius Gediminas Technical University; Taylor & Francis Ltd. 2012, t. 38, no. 1, p. 41-56. ISSN 2029-6991
- Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 64
- Ričardas Žičkus. Siaurasis Vilniaus miesto geležinkelis 1922–1928 m. 2019-03-16, Gatvesgyvos.lt (tikrinta 2026-01-17).
- Wileński rozkład jazdy pociągów. Obejmujący wszystkie zmiany i uzupełnienia do dnia 20/X 1924 r.
- LCVA 64.8.44.
- „Lenkų gynybinis žiedas“. 2014-04-28. Nuoroda tikrinta 2018-10-01.
- Darius Pocevičius (2016). 100 istorinių Vilniaus reliktų. pp. 594–598.
- Dumalakas, Arūnas (2016-01-21). . lrytas.lt. Suarchyvuotas originalas 2016-03-06. Nuoroda tikrinta 2018-10-01.
- Darius Pocevičius (2018). Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990. I dalis. pp. 47–60.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Vilniaus siaurasis geležinkelis, Kas yra Vilniaus siaurasis geležinkelis? Ką reiškia Vilniaus siaurasis geležinkelis?