Timotai-kuikai

Andų tolimosios šiaurės kultūra
Timotocuicas


Šalis	vakarų Venesuela
Tautos	timotai, kuikai



Vikiteka	Timotai-kuikaiTimotocuicas

Timotai-kuikai (isp. Timotocuicas) – indėnų tautų grupė, gyvenusi dabartinės vakarų Venesuelos teritorijoje.

Jie kalbėjo giminingomis timotų kalbomis (arba dialektų grupe), kurios neturi giminaičių ir šiuo metu laikomos išnykusiomis. Tiesa, 1977 m. kalnuose aptiktas kaimas Mutús, kurio gyventojai buvo išlaikę senąją kalbą.2001 m. Venesuelos gyventojų surašymo metu 66 gyventojai save identifikavo kaip timotus.

Teritorija ir kalba

Timotai-kuikai gyveno ten, kur dabar yra Venesuelos Meridos, Truchiljo ir Tačiros valstijos. Per šią teritoriją eina Meridos Kordiljera, šiauriausia Andų kalnų sistemos atkarpa. Ji atsišakoja nuo Rytinės Kordiljeros ir supa Marakaibo ežerą iš rytų. Pietiniuose kalnagūbrio šlaituose prasideda Orinoko baseino upės.

Kalnų šlaituose auga daugiausia rūko miškai, aukštikalnėse pereinantys į paramus (nuo 3200 m).

Rytiniai timotų-kuikų kaimynai buvo įvairios aravakų gentys, į šiaurę nuo jų gyveno chiracharai (isp. jirajara), o Marakaibo ežero baseine – vaju. Pietuose svarbiausi kaimynai buvo muiskai.

Pagrindinės gentys buvo timotai (isp. Timote), daugiausia siejami su Meridos valstija, ir kuikai (isp. Cuica), gyvenę Truchiljo valstijoje. Timotus sudariusios gentys buvo mukučiai (isp. Mucuchíes), miguriai (isp. Miguríes), tapanai (isp. Tapanos) ir mukunjukai (isp. Mucuñuques). Kuikus sudarė tosto (isp. Tostó), eskukiai (isp. Eskuke) ir chacho (isp. Jajó)

Buitis

Timotai-kuikai buvo žemdirbiai ir augino kukurūzus, bulves, pupeles, kakavą, manijokus, uliukus ir kt. Tam sukūrė drėkinimo sistemas kalnuotose vietovėse pastatytose terasose, kurių pakopos buvo sutvirtinamos akmenimis, kad išvengti erozijos. Šis žemdirbystės modelis dažnai pasitaiko Andų civilizacijose. Jie prijaukino kalakutus, kurkasus (Pauxi pauxi).

Gyveno suplanuotose gyvenvietėse, kurias supo laukų terasos. Vanduo buvo laikomas rezervuaruose. Namus statė iš akmenų ir medienos.

Misionierius Pedro de Aguado (1528–1609) savo užrašuose šias Andų gentis aprašo taip:

„Šie slėnio žmonės savo elgesiu ir išvaizda beveik tokie patys kaip ir Santjago slėnio gyventojai, išskyrus tai, kad visi dėvi labai ilgus, prigludusius kabujos (cabuya) pluošto antklodžių maišus, perrištus virvėmis ar siūlais per pečius. Ilgąją dalį suraukia ties juosmeniu. Jie nešioja šiuos maišus surištus ir surauktus.“

Tradicinį gyvenimo būdą ir tapatybę iki XX a. išaugojo timotų gentis mukučiai.

Timotų-kuikų mumija
Gyvenamasis namas
Mukučių moteris
Mukučių apranga

Istorija ir kultūra

Ikikolumbiniu laikotarpiu timotai-kuikai sukūrė gentinę konfederaciją, į ją įjungdami į aplinkines kalnų gentis, kurios perėmė jų kalbą ir kultūrą. Jie gyveno susiskaldę į nedideles kaimų bendruomenes. Buvo ryški socialinė diferenciacija. Žyniai gentyje turėjo tam tikrą svarbą. Kariai kaip ginklus naudojo akmenis, nuodus ir lazdas. Yra žinoma, kad belaisvius laidojo gyvus.

Timotai-kuikai kutūriškai priklausė Andų Tolimosios šiaurės kultūrinei zonai, todėl turėjo daug bendrumų su pietiniais kaimynais muiskais. Iš žolės pluošto audė audinius, gamino papuošalus (ypač aukso dirbinius), ypač dailią antropomorfinę keramiką. Savo technologiniu lygiu pranoko savo kaimynus aravakus lygumose.

Jie prekiavo su kitomis vietinėmis bendruomenėmis, ypač su kaimynais aravakais. Jie keitėsi savo dirbinius į produktus ir vaisius, tokius kaip medvilnė, kakavos pupelės ir druska.

Nuo 1956 m. Meridoje akredituotas Italijos konsulas dr. Renato Pennino savarankiškai atliko keletą archeologinių tyrimų netoli San Rafael de Mucuchíes miesto. Jis atkasė daugybę ikikolumbinių artefaktų, įskaitant keraminę pumą, visą stabą, kelis molinius muzikos instrumentus, angelą primenančią figūrėlę ir titnaginį kaltą. Manoma, kad pastaruosius objektus vietiniai gyventojai nešiojo kaip pakabukus.