Tikėjimo laisvė, religijos laisvė arba religijos ir tikėjimo laisvė – asmens ar bendruomenės teisė išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, mokant, praktikuojant tikėjimą, laikant pamaldas ir atliekant apeigas. Tikėjimo laisvė apibrėžta 1948 m. priimtoje Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 18 straipsnyje. Taip pat apima teisę keisti savo religiją ar tikėjimą, neišpažinti jokios religijos ar tikėjimo.
Religijos laisvės sąvoka apima, o kai kurių teigimu, ir reikalauja, sekuliaraus liberalizmo ir neapima autoritarinių sekuliarizmo versijų.
Religijos laisvę daugelis žmonių ir tautų laiko pamatine žmogaus teise.
Tikėjimo laisvė saugoma visose svarbiausiose tarptautinėse žmogaus teisių konvencijose, pvz., Jungtinių Tautų Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte, Europos žmogaus teisių konvencijoje, JAV žmogaus teisių konvencijoje ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje.
Žymiais tikėjimo ir religijos laisvės simboliais laikomi Laisvės statula Niujorke (JAV), simbolizuojanti viltį pabėgėliams dėl religinių priežasčių,Touro sinagoga Rodo saloje, atspindinti ankstyvąjį JAV įsipareigojimą religinei tolerancijai, ir Auksinė šventykla Amritsare, Indijoje, religinės įtraukties ir tikėjimo laisvės simbolis. Kiti reikšmingi objektai – Bahajų sodai Haifoje, Izraelyje, pabrėžiantys žmonijos vienybę ir tikėjimo laisvę, ir liuteronų paminklai Vitenberge, Vokietijoje, kur Martyno Liuterio veiksmai davė ištakas Reformacijai, kovos už religinę reformą ir laisvę simboliui.
Istorija
Tikėjimo laisvė neatskiriama nuo religinės tolerancijos. Žmonijos istorijoje laisvė į religinius įsitikinimus buvo praktiškai ribojama (t. y., kitatikiai diskriminuojami) baudžiamaisiais mokesčiais, represiniais socialiniais įstatymais ir politinių teisių atėmimu. Pavyzdžiai – dhimmis statusas pagal islamo šariato teisę, žydų diskriminacija Viduramžių Vakarų Europoje, hugenotų persekiojimai ir kita.
Vienas ankstyviausių tikėjimo laisvės pavyzdžių – Kyro manifestas, išleistas Kyrojo Didžiojo, 550 m. pr. m. e. įkūrusio Achemenidų imperiją ir inicijavusio bendrą religijos laisvės visoje imperijoje politiką. Religinę toleranciją LDK skatino Vytautas Didysis. LDK žemes įjungus į Rusijos imperiją katalikai tapo diskriminuojama grupe, o didžiausią valdžios prielankumą pelnė Stačiatikių bažnyčia. Atkūrus nepriklausomybę, katalikybė tapo valstybine religija ir nors 1922 m. bei 1928 m. garantavo tikėjimo laisvę, daugiausia privilegijų turėjo Katalikų bažnyčia. Lietuvą okupavus SSRS tikėjimo laisvę garantavo SSRS konstitucija, tačiau realybėje buvo aktyviai skleidžiama ateistinė propaganda, griežtai kontroliuojamos ir persekiojamos visos religinės organizacijos. Dabartinėje Lietuvoje tikėjimo laisvę saugo šalies Konstitucijos 26-as straipsnis.
Katalikų bažnyčia ilgą laiką priešinosi tikėjimo laisvei, kol 1965 m. popiežius Paulius VI Vatikano II susirinkime paskelbė „Dignitatis humanae“', kuriame išdėstyti tikėjimo laisvės bendrieji principai, aptariamas tikėjimo laisvės klausimas. Dar 1864 m. Popiežius Pijus IX paskelbė dokumentą, pavadintą „Klaidų sąvadu“, kuriame pateiktas „smerktinų teiginių“ sąrašas. Į šį sąrašą pateko tikėjimas visuotine religijos laisve, teigiant, kad nekatalikai neturi teisės praktikuoti savo tikėjimų laikydami pamaldas ir atlikdami apeigas. 1892 m. bažnyčia sušvelnino savo poziciją sutikdama su Tomo Akviniečio mokymu apie toleranciją kitoms religinėms apeigoms. 2000 m. Popiežius Jonas Paulius II Bažnyčios vardu atsiprašė už šios praeities nuodėmes, tarp kurių išskyrė religinius persekiojimus.
Taip pat skaitykite
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Tikėjimo laisvė, Kas yra Tikėjimo laisvė? Ką reiškia Tikėjimo laisvė?