Tikėjimo laisvė

Tikėjimo laisvė, religijos laisvė arba religijos ir tikėjimo laisvė – asmens ar bendruomenės teisė išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, mokant, praktikuojant tikėjimą, laikant pamaldas ir atliekant apeigas. Tikėjimo laisvė apibrėžta 1948 m. priimtoje Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 18 straipsnyje. Taip pat apima teisę keisti savo religiją ar tikėjimą, neišpažinti jokios religijos ar tikėjimo.

Religijos laisvės sąvoka apima, o kai kurių teigimu, ir reikalauja, sekuliaraus liberalizmo ir neapima autoritarinių sekuliarizmo versijų.

Religijos laisvę daugelis žmonių ir tautų laiko .

Tikėjimo laisvė saugoma visose svarbiausiose tarptautinėse žmogaus teisių konvencijose, pvz., , Europos žmogaus teisių konvencijoje, ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje.

Žymiais tikėjimo ir religijos laisvės simboliais laikomi Laisvės statula Niujorke (JAV), simbolizuojanti viltį pabėgėliams dėl religinių priežasčių, Rodo saloje, atspindinti ankstyvąjį JAV įsipareigojimą religinei tolerancijai, ir Auksinė šventykla Amritsare, Indijoje, religinės įtraukties ir tikėjimo laisvės simbolis. Kiti reikšmingi objektai – Haifoje, Izraelyje, pabrėžiantys žmonijos vienybę ir tikėjimo laisvę, ir liuteronų paminklai Vitenberge, Vokietijoje, kur Martyno Liuterio veiksmai davė ištakas Reformacijai, kovos už religinę reformą ir laisvę simboliui.

Istorija

Tikėjimo laisvė neatskiriama nuo religinės tolerancijos. Žmonijos istorijoje laisvė į religinius įsitikinimus buvo praktiškai ribojama (t.y., kitatikiai diskriminuojami) baudžiamaisiais mokesčiais, represiniais socialiniais įstatymais ir politinių teisių atėmimu. Pavyzdžiai – statusas pagal islamo šariato teisę, žydų diskriminacija Viduramžių Vakarų Europoje, hugenotų persekiojimai ir kita.

Vienas ankstyviausių tikėjimo laisvės pavyzdžių – , išleistas Kyrojo Didžiojo, 550 m. pr. m. e. įkūrusio ir inicijavusio bendrą religijos laisvės visoje imperijoje politiką. Religinę toleranciją LDK skatino Vytautas Didysis. LDK žemes įjungus į Rusijos imperiją katalikai tapo diskriminuojama grupe, o didžiausią valdžios prielankumą pelnė Stačiatikių bažnyčia. Atkūrus nepriklausomybę, katalikybė tapo valstybine religija ir nors 1922 m. bei 1928 m. garantavo tikėjimo laisvę, daugiausia privilegijų turėjo Katalikų bažnyčia. Lietuvą okupavus SSRS tikėjimo laisvę garantavo , tačiau realybėje buvo aktyviai skleidžiama ateistinė propaganda, griežtai kontroliuojamos ir persekiojamos visos religinės organizacijos. Dabartinėje Lietuvoje tikėjimo laisvę saugo šalies Konstitucijos 26-as straipsnis.

Katalikų bažnyčia ilgą laiką priešinosi tikėjimo laisvei, kol 1965 m. popiežius Paulius VI Vatikano II susirinkime paskelbė „“', kuriame išdėstyti tikėjimo laisvės bendrieji principai, aptariamas tikėjimo laisvės klausimas. Dar 1864 m. Popiežius Pijus IX paskelbė dokumentą, pavadintą „Klaidų sąvadu“, kuriame pateiktas „smerktinų teiginių“ sąrašas. Į šį sąrašą pateko tikėjimas visuotine religijos laisve, teigiant, kad nekatalikai neturi teisės praktikuoti savo tikėjimų laikydami pamaldas ir atlikdami apeigas. 1892 m. bažnyčia sušvelnino savo poziciją sutikdama su Tomo Akviniečio mokymu apie toleranciją kitoms religinėms apeigoms. 2000 m. Popiežius Jonas Paulius II Bažnyčios vardu atsiprašė už šios praeities nuodėmes, tarp kurių išskyrė religinius persekiojimus.

Šaltiniai

1. Religijos ir tikėjimo laisvė (Žmogaus teisių gidas)
2. „CCPR General Comment No. 22: Article 18 (Freedom of Thought, Conscience or Religion)“. refworld.org. 1993-07-30.
3. Andrew Koppelman, How could religious liberty be a human right?, International Journal of Constitutional Law, Volume 16, Issue 3, July 2018, Pages 985–1005, https://doi.org/10.1093/icon/moy071
4. „Is the liberal state secular? How much state-religion separation is necessary to secure liberal-democratic ideals“. Religion and Global Society. 2017-04-05. Nuoroda tikrinta 2024-03-07.
5. Rosentiel, Tom (2007-12-03). „Religion and Secularism: The American Experience“. Pew Research Center. Nuoroda tikrinta 2024-03-07.
6. Davis, Derek H. „The Evolution of Religious Liberty as a Universal Human Right“. Suarchyvuotas originalas 1 February 2008. Nuoroda tikrinta 2006-12-05.
7. Congress, U. S. (2008). Congressional Record #29734 – 19 November 2003. U.S. Government Printing Office. ISBN 978-0160799563. Nuoroda tikrinta 2011-09-03.
8. „The story behind 'The New Colossus' poem on the Statue of Liberty and how it became a symbol of immigration“. ABC News (anglų). Nuoroda tikrinta 2024-09-13.
9. „Touro Synagogue — the country's oldest synagogue — sees increase in visitors, both Jewish and non-Jewish, coming to reflect - The Boston Globe“. BostonGlobe.com (amerikiečių anglų). Nuoroda tikrinta 2024-09-13.
10. Heim, Kristi (2009-08-16). „Visitors find a lot to worship in India's historic, friendly Amritsar“. The Seattle Times (amerikiečių anglų). Nuoroda tikrinta 2024-09-13.
11. „PEOPLE: Religious Freedom“. embassies.gov.il. Nuoroda tikrinta 2024-09-13.
12. Hawkins, Benjamin (2020-10-31). „Luther's 500-year-old 'On Christian Liberty' lays foundation for modern religious freedom“. Pathway (amerikiečių anglų). Nuoroda tikrinta 2024-09-13.
13. Richard A. Taylor; E. Ray Clendenen (2004). Haggai, Malachi. B&H Publishing Group. pp. 31–32. ISBN 978-0805401219.
14. [1]
15. [2]
16. [3]
17. Geoffrey Blainey; A Short History of Christianity; Viking; 2011; p.494"
18. [4]
19. . „The Syllabus“. EWTN. Suarchyvuotas originalas 2018-01-02. Nuoroda tikrinta 2013-08-26., Global Catholic Network
20. Novak, Michael; Brailsford, William; Heesters, Cornelis, eds. (2000). A Free Society Reader: Principles for the New Millennium. New York: Lexington Books. ISBN 0-7391-0143-9.
21. Vatican. Va, 3-12-00 Day of Pardon Homily by Pope John Paul II

Taip pat skaitykite

• Sąžinės laisvė