Stango dėsnis

Stango dėsnis – fonetinis dėsnis, atrastas norvegų kalbininko Kristiano Stango (Christian Stang). Pasak šio dėsnio, dviejų sonantų arba laringalo ir sonanto grupė, uždaranti paskutinį žodžio skiemenį, būdavo supaprastinama šalinant pirmąjį sonantą arba laringalą ir kompensuojamai ilginant prieš jį einantį balsį.

Pavyzdžiai:

• ide. *dyeum 'dangų' > *dyēm > vedų skr. द्याम्} (dyām^?), sen. gr. Ζήν arba Ζῆν, lot. diem;
• ide. *gʷoum 'jautį' > gʷōm > vedų skr. गाम् (gām^?), sen. gr. βῶν;
• ide. *dʰoHnéh₂ 'grūdai, duona', galininkas *dʰoHnā́m, o ne **dʰoHnéh₂m.

Literatūra

• Fortson B. Indo-European language and culture. An Introduction. — Padstow: Blackwell Publishing, 2004.
• Kapović M. Uvod u indoeuropsku lingvistiku. — Zagreb: Matica Hrvatska, 2008. — S. 269