Rygos Miško kapinės

Koordinatės

56°59′15″š. pl. 24°08′49″r. ilg. / 56.987381°š. pl. 24.146936°r. ilg.

Vieta

Ryga

Vieta

Latvija

Plotas

~85 ha

Naudotas

nuo 1913 m.

Rygos Miško kapinės (latv. Rīgas Meža kapi) – vienos žymiausių kapinių, esančių Rygoje, Latvijoje. Kapinės išsidėsčiusios miesto šiaurės vakarinėje dalyje tarp Čiekurkalno ir Mežaparko rajonų, oficialiai yra padalytos į 1-ąsias (Aizsaules g. 2) ir 2-ąsias Miško kapines (Gaujas g. 12). Bendras jų plotas yra apie 85 ha. Kapinėse palaidoti žymūs Latvijos politikai, kariškiai ir visuomenės veikėjai, nusipelnę žmonės, tarp jų – trys pirmieji Latvijos prezidentai.

Kapinių teritorijoje gausu memorialinių skulptūrų, kurias sukūrė žinomi skulptoriai (Arta Dumpė, Karlis Jansonas ir kt.), įvairių vertingų antkapinių paminklų. Miško kapinės yra vienos kultūriškai ir istoriškai vertingiausių kapinių Latvijoje, kuriose galima pamatyti įvairių laikotarpių visuomenės atstovų palaidojimus, taip pat skirtingų to meto srovių ir politinių režimų paliktus pėdsakus paminklų detalėse.

Istorija

1904 m. Rygos vokiečių liuteronų bendruomenė kreipėsi į Rygos miesto tarybą dėl žemės skyrimo kapinėms Mežaparko rajone. Buvo sumanyta įsteigti naujas kapines, kurios taptų pagrindiniu miesto nekropoliu vietoje Didžiųjų kapinių. Pastarosios veikė nuo 1773 m. ir jau buvo išnaudojusios užlaidojimo plotą. Žymus vokiečių kraštovaizdžio architektas Georgas Kuphaldtas buvo originalaus statybos projekto, pateikto 1908 m., autorius. Kapinės turėjo atrodyti kaip parkas su centrine alėja, daugybe mažų ir šoninių takelių palei kapus su žemomis tvorelėmis ir mažais paminklais. Miško kapinės buvo įkurtos 1910 m. liepos 29 d., III Imperijos Dūmos sprendimu, o atidarytos 1913 m. birželio 19 d.

Pagrindinis projekto motyvas buvo išsaugoti esamos aplinkos ypatumus, kategoriškai atmetant reguliarų išplanavimą. Iš pradžių buvo numatyta, kad kapinės bus atviros, be individualių šeimos koplyčių ir aukštų tvorų]. Netrukus prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė šį planą įgyvendinti. Šalia Miško kapinių atsirado mūšio laukuose žuvusių kareivių kapai. Vėliau šioje vietoje buvo pastatytas Brolių kapų memorialas. Originalus architekto Hanso Vernerio projektas didelei koplyčiai „Juodasis kryžius“ taip pat nebuvo įgyvendintas.

Visavertės Miško kapinės pradėjo formuotis tik po Pirmojo pasaulinio karo, ir jomis noriai naudojosi beveik visos Rygos gyventojų grupės. Tačiau baltvokiečiai ir toliau mieliau laidodavo į Didžiąsias kapines.

Ketvirtajame dešimtmetyje Miško kapinių teritorija buvo išplėsta ir suformuotos Antrosios Miško kapinės, nors griežtos ribos tarp jų nebuvo. Būtent ten 1935 m. pagal Eiženo Laubės projektą buvo pastatyta pirmoji kapinių koplyčia. Ji buvo sumanyta kaip didesnio pastatų ansamblio dalis, tačiau iki šiol nebuvo iki galo įgyvendinta. Iki tol laidotuvių ceremonijos vykdavo specialiai pritaikytame administraciniame pastate, kuris buvo pastatytas 1913 m. pagal architekto Vilhelmo Neimanio projektą. Jis iki šiol veikia kaip Pirmųjų Miško kapinių koplyčia.

Respublikos Prezidento J. Čakstės kapas

Antkapinį paminklą 1935 m. sukūrė skulptorius Karlis Jansonas, akmenkalys Otas Dambekalnis ir landšafto architektas Andrejus Zeidakas. Paminklas suprojektuotas kaip skulptūrinis ansamblis. Lenkti laiptai veda į apskritą aikštelę. Jos centre kapą lanku juosia granito siena, pastatyta iš stačiakampių granito blokų. Lenktos sienos viduryje yra nedidelė iškyša, kuri tęsiasi aukštai virš sienos. Jos vidurinėje dalyje įkomponuotas Janio Čakstės bareljefas, virš jo – bronzinis kryžius. Abu sienos lanko galus uždaro skulptūriniai reljefai. Dešinėje pusėje, profiliu, atsisukusi į lanko centrą, pavaizduota stovinčio vyro figūra nuleista galva, abiem rankomis gesinančio simbolinį fakelą, prie kojų laikančio skydą. Taip pavaizduotas simbolinis senovės latvių kario atvaizdas. Kitame lanko gale, toje pačioje pozoje – profiliu, žvelgiant į centrą, – stovinti moteris su ilga suknele, nuleista galva, rankomis prie krūtinės – gedinti mergelė.

Latvijos SSR laikais Prezidento paminklas buvo apaugęs krūmais ir medžiais, o centrinėje alėjoje buvo palaidoti sovietų funkcionieriai, pastatytas Vilio Lacio antkapis. Atgimimo judėjimo pradžioje, 1988 m. gegužės 7 ir 8 d., grupė patriotiškai nusiteikusio jaunimo nukirto gudobeles ir tuopas, dengusias vaizdą į J. Čakstės paminklą. Jiems buvo iškelta baudžiamoji byla dėl neteisėto medžių kirtimo miesto teritorijoje.

Žymūs palaidojimai

Janis Čakstė (1859–1927) – pirmasis Latvijos prezidentas
Gustavas Zemgalis (1871–1939) – antrasis Latvijos prezidentas
Albertas Kviesis (1881–1944) – trečiasis Latvijos prezidentas
Janis Pauliukas (1865–1937) – trečiasis Latvijos ministras pirmininkas
Zigfrīds Meierovics (1842–1912) – pirmasis Latvijos užsienio reikalo ministras
Vilis Lacis (1904–1966) – rašytojas, sovietinis politikas
Borisas Berzinis (1930–2002) – tapytojas
Antuonas Austrinis (1884–1934) – rašytojas, poetas
Jekabas Janševskis (1885–1931) – rašytojas, žurnalistas
Jekabas Lautenbachas (1847–1928) – etnologas, kalbininkas
Irma Bunė (1911–1995) – aktorė, nusipelniusi Latvijos SSR artistė
Liucija Baumanė (1905–1988) – aktorė, režisierė
Karlis Jansonas (1896–1986) – skulptorius
Oskaras Staltas (1903–1992) – lyvių jūrų kapitonas, ansamblio „Līvlist“ steigėjas
Tenu Karma (1924–2014) – estų kalbininkas, vertėjas
Maris Čaklajis (1940–2003) – poetas, vertėjas
Lidija Freimanė (1920–1992) – aktorė
Kārlis Skrastiņš (1974–2011) – ledo ritulininkas, žaidęs NHL
Pėteris Šmitas (1869–1938) – kalbininkas, etnografas
Vilhelmas Munteris (1898–1967) – politikas, diplomatas
Gunaras Cilinskis (1931–1992) – aktorius, režisierius, scenaristas
Janis Ivanovas (1906–1983) – kompozitorius
Janis Baluodis (1881–1965) – valstybės ir karinis veikėjas, generolas
Pavelas Armandas (1902–1964) – kino režisierius, kompozitorius, poetas
Leonidas Leimanis (1910–1974) – kino režisierius, scenaristas, aktorius
Alfredas Jaunušanas (1919–2008) – teatro aktorius, režisierius
Janis Krūminis (1930–1994) – krepšininkas, žaidęs SSRS rinktinėje
Aleksandra Belcova (1892–1981) – rusų ir latvių tapytoja, grafikė
Janis Porukas (1871–1911) – poetas, rašytojas
Janis Akurateris (1876–1937) – pedagogas, rašytojas
Alfredas Amtmanis-Briedytis (1885–1966) – teatro aktorius, režisierius
Lilita Berzinia (1903–1983) – aktorė
Arnoldas Lininis (1930–1998) – teatro aktorius, režisierius
Paulynė Kliavinia (1918–2001) – lyvių poetė, vertėja
Imantas Kokaras (1921–2011) – choro dirigentas, pedagogas
Ana Brigaderė (1861–1933) – rašytoja
Ansis Cyrulis (1883–1942) – dailininkas, Latvijos vėliavos autorius
Velta Lynė (1923–2012) – aktorė
Andrievas Niedra (1871–1942) – liuteronų kunigas, politikas, rašytojas
Alfredas Kalninis (1879–1951) – kompozitorius, vargonininkas
Andrejus Jurjanas (1856–1922) – kompozitorius, etnomuzikologas
Artūras Frynbergas (1916–1984) – dainininkas (tenoras)
Augustas Deglavas (1862–1922) – rašytojas
Janis Rozentalis (1866–1916) – dailininkas
Janis Tilbergas (1880–1972) – tapytojas, skulptorius
Nikolajus Breikšas (1911–1972) – tapytojas
Janis Liepinis (1894–1964) – tapytojas
Aleksandra Briedė (1901–1992) – skulptorė
Edgaras Iltneris (1925–1983) – tapytojas
Valdis Kalnruozė (1894–1993) – tapytojas
Antuonas Austrinis (1884–1934) – rašytojas, poetas
Anta Klints (1893–1970) – teatro aktorė
Emilis Melngailis (1874–1954) – kompozitorius, etnografas, fotografas
Janis Buivydas (1864–1937) – Rusijos ir Latvijos generolas
Nikolajus Murniekas (1904–1977) – teatro aktorius, režisierius
Janis Misinis (1862–1945) – bibliotekininkas, bibliografas
Maris Čaklajis (1940–2003) – poetas, vertėjas
Georgas Barkanas (1925–2010) – tekstilininkas, tapytojas, architektas
Dainis Staltas (1939–2014) – folkloristas, politikas
Gidas Kokaras (1921–2017) – choro dirigentas, pedagogas
Biruta Baumanė (1922–2017) – tapytoja
Armandas Kraulinis (1939–2022) – krepšinio treneris
Rolandas Kalninis (1922–2022) – kino režisierius
Helmė Staltė (1949–2023) – muzikė, kultūros ir visuomenės veikėja