Kavalis

Šis straipsnis apie muziką. Apie Afrikos upę skaitykite straipsnyje Kavali (upė).

Kavalis (urd. قوالی = Qawwālī) – Indijoje ir Pakistane paplitęs sufijų religinės muzikos žanras, kuriuo siekiama klausytojus pakylėti į religinę ekstazę (vienio su Dievu pojūtį).

Pavadinimas kildinamas iš arab. قَوْل = qawl „šnekėti, tarti“. Tradiciškai kavalio atlikėjų vyrų ansamblis savo ekstatinėmis religinėmis ištarmėmis siekia pakylėti pamaldžių klausytojų (tradiciškai – vyrų) sielas. Ansamblį paprastai sudaro vienas arba du vedantys vokalistai, choras, dainuojantis kartu priedainius ir pritariantis plojimais, harmonija (ja grojama melodija su burdonu, taip pat atliekamos solo improvizacijos) ir vieno perkusininko valdoma tabla arba dholakas.

Kavalio muzika paprastai grojama mehfil-e samā` („klausymo susirinkimo“) proga – svarbiausi tokie susirinkimai vyksta prie sufijų kapaviečių-mauzoliejų (dargāh; pers. ir urdu k. درگاه), minint ten palaidotų sufijų mirties metines. Mažesnės mehfil-e samā` vyksta trečiadieniais, kai musulmonai atmena mirusiuosius, arba penktadieniais, kai minima pagrindinė maldų diena. Kavali atliekama ir kitų, dažniausiai religinių švenčių proga.

Kavalio pradininku laikomas XIII–XIV a. indų sufijus ir muzikas Amiras Chusrau. Jo prieš 700 m. sukurtais kavaliais pradedama ir užbaigiama daugelis kavalio atlikėjų koncertinių pasirodymų. Kaip baigiamoji koncerto kompozicija dažnai atliekama daina – rang – skirta dvasinei bendrystei su Amiro Chusrau mokytoju, čišti sufijų mokyklos įkūrėju Nizamudinu Aulija, atminti.

Tradiciškai kavalio repertuarą sudaro įvairių persiškai kūrusių sufijų poetų (ne tik Amiro Chusrau, bet ir Rumi, Hafizo bei kitų eilės), taip pat atliekama sufijų poezija hindi/urdu, pandžabiečių, rečiau arabų kalbomis. Poezija atliekama tradiciniu persišku gazelių forma, tekstai aukština Viešpatį, musulmonų mokytojus ir šventuosius. Labai dažni metaforiški tekstai, kurių pagrindinė tema – įsimylėjimas, apsvaigimas. Tokiu intymiu santykiu išreiškiama meilė Dievui, o svaigulys yra euforinė būsena, pasiekus vienovę Dievuje.

Kavalio muzika artima šiaurės Indijos hindustani muzikai – naudoja jos ragas (melodines linijas), talas, o formaliąja struktūra primina chajalio tipo dainas. Kaip ir chajalio atveju, kavalio muzikoje atliekami vienodo tempo priedainiai, gausios solo vokalinės improvizacijos, melizmų gausa. Taip pat būdingas solfedžiavimas (garsų, priskirtų konkrečiai natai atkartojimas), skiemenų be lingvistinės prasmės naudojimas. Improvizacijų metu (ypač greito tempo atkarpose, vadinamose taranomis) vedantysis vokalistas skatina įsitraukti klausytojus, atsako į jų vokalines partijas, vis labiau intensyvina ritmą, greitina pakartojimus ir taip siekia sukelti ekstatinę būseną. Vokalisto užduota muzikinė tema ir klausytojų atsakas – gero kavalio pasirodymo esmė.

Iki XX a. antrosios pusės kavalio muzika buvo mažai žinoma už Pietų Azijos ribų, nors 8-ojo dešimtmečio viduryje JAV ją populiarino iš Pakistano kilę atlikėjai Hadži Ghulamas Faridas Sabri ir jo brolis Makbūlis Sabri. Visgi, labiausiai šią muziką 9-ajame dešimtmetyje išgarsino Pakistano sufijus Nusratas Fatechas Ali Chanas. Jo virtuoziniai, energingi koncertai pritraukė world muzikos leidėjų ir kino filmų kompozitorių dėmesį. Jis bendradarbiavo su populiariosios muzikos atlikėju Piteriu Gebrieliu, rengė pasirodymus su kitais pasaulio etninės muzikos atlikėjais.

Dėl globalizacijos pakito ir kavalio atlikimas – dabar koncertai rengiami dažniausiai kaip pasirodymai, o ne religinėmis progomis, klausytojus sudaro tiek vyrai, tiek moterys. Instrumentuotė dažnai priderinama prie kiek kitokių užsienio klausytojų skonių.

Žymūs kavalio atlikėjai: Nusratas Fatechas Ali Chanas, broliai Sabri, Mochamedas Rafi, Azizas Mianas, Rahatas Fatechas Ali Chanas, Abida Parvyn, Farydas Ajazas, Ustadas Kavalis Bahaudinas Chanas ir kt.